„Surf Camp“ įkūrėjas G.Neniškis: „Dideliems pokyčiams reikia kantrybės ir laiko“

 Bangose visą gyvenimą leidžiantis Girmantas Neniškis, Tarptautinės banglenčių sporto asociacijos (ISA) akredituotas atstovas, trumpam išbridęs iš vandens išbandė darbą viešajame sektoriuje. Atidavęs duoklę savo mylimam bangų miestui – Klaipėdai – pavasarį pristatęs naująjį šio miesto vizualinį identitetą, galiausiai grįžo prie jam brangiausio unikalaus projekto – banglenčių mokyklos „Surf Camp“. Ką reiškia gaudyti dvi bangas iš karto ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti nardant privataus verslo ir viešojo sektoriaus vandenynuose – apie tai pokalbis su Girmantu banguotoje Klaipėdoje.

- Pastaruosius pusantrų metų praleidai vadovaudamas viešosios įstaigos „Klaipėda ID“ rinkodaros komandai, kitaip tariant, nėrei į naujus vandenis. Kodėl nusprendei vieną koja išlipti iš bangų ir pasukti į viešąjį sektorių?

- Nuo bangų tik šiek tiek atitolau, bet iš jų niekada neišlipau. Mane vedė motyvacija nuveikti ką nors naudinga Klaipėdai, miestui, į kurį atsikėliau gyventi prieš gerus septynerius metus. Visą tą laiką mačiau, kaip uostamiestis neišnaudoja savo potencialo, kaip progresyvūs pokyčiai užstringa kažkur biurokratijos voratinkliuose.

Taip jau nutiko, kad tuometinė „Klaipėda ID“ rinkodaros vadovė Eglė Petrošiūtė Songailienė su dukra Liepa vasarą leido mano įkurtoje banglenčių mokykloje „Surf Camp“. Beveik kasdien bendraudami apie Klaipėdą, miesto problemas ir galimybes priėjome prie išvados, kad čia yra ir galimybių, ir žmonių, kurie norėtų tuos pokyčius įgyvendinti. Pasibaigus vasarai Eglė ėmė vadovauti šiai viešajai įstaigai, o man pasiūlė užimti rinkodaros vadavo poziciją.

Pradėjęs dirbti „Klaipėda ID“ aš pats sau išsikėliau kelis kertinius tikslus, visų pirma – stiprinti pačią organizaciją ir jos autoritetą, suteikti jai daugiau svorio ir erdvės veikti. Ilgą laiką ši įstaiga paskui save vilko neigiamą šleifą – kaip dar viena savivaldybės organizacija, leidžianti pinigus ir negeneruojanti jokios grąžos miestui. Mačiau, kad įstaigai trūko komunikacijos – per mažai kalbėta apie nuveiktus darbus ir įgyvendintus projektus. Taip pat buvo aišku, kad dirbsiu su naujuoju miesto vizualinio identiteto projektu. Klaipėda jau turėjo prastą patirtį 2018 m., kai sukurtas vizualinis identitetas galiausiai pasiekė teismo salę ir niekada taip ir nebuvo naudojamas.

Nesu vadovėlinis rinkodaros specialistas, bet ir šiam ambicingam projektui reikėjo specifinių įgūdžių ir kompetencijų – tam mano patirtis puikiai tiko: šešerius metus užsiėmiau skaitmeninio kino kūrimu, esu organizavęs daugiau nei 200 renginių, prisidėjęs prie įvairiausių rinkodaros ir reklamos projektų įgyvendinimo, turiu sukaupęs kūrybinės ir vadybinės patirties bendraujant tiek su privačiu, tiek ir su viešuoju sektoriumi.

- Koks buvo tas laikas tau pačiam?

- Buvo sunku. Po dvylikos metų grįžau į samdomą darbą. Negana to, į viešąjį sektorių su visais šios srities privalumais ir trūkumais. Tad tikrai patyriau tam tikrą kultūrinį šoką. Prireikė laiko adaptuotis ir susikalibruoti komandos lūkesčius, bet tai buvo labai įdomus procesas.

Projektai, su kuriais dirba „Klaipėda ID“, ne visada viešai matomi, tačiau yra be galo svarbūs miestui. Savo akimis mačiau, kokia motyvuota komanda buvo suburta, kiek svarių idėjų atsinešė kiekvienas komandos narys ir kaip visi dega noru tas idėjas įgyvendinti.

Dirbant „Klaipėda ID“ nenorėjau ir bangų visai paleisti, todėl praėjęs vasaros sezonas buvo beprotiškai sunkus. Bandžiau ir rūpintis „Surf Camp“ mokykla, ir aukščiausio lygio politikus bei verslininkus pritraukiančias tarptautines konferencijas organizuoti. Nelengvas, bet smagus laikas.

Galiausiai maždaug dešimt mėnesių paruošiamojo darbo atvedė prie naujo Klaipėdos vizualinio identiteto gairių, o paskutinį pusmetį skyriau šio projekto įgyvendinimui ir išpildymui. Beje, pasitvirtino visos mūsų numatytos rizikos ir tai puikiai iliustruoja teiginį,

Viešajame sektoriuje trikdžių yra gerokai daugiau nei privačiame. Verslo sėkmė iš dalies pamatuojama – daug ką galima numatyti, o štai viešajame sektoriuje tenka susidurti su mažiau apčiuopiamais trikdžiais, asmeninėmis ambicijomis, kurios vis bando pakišti koją.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad galiausiai tuos trikdžius įveikėme ir sukūrėme precedento neturintį didžiausią dalyvaujamojo dizaino atvejį Lietuvoje, o gal net ir visame Baltijos jūros regione. Vienaip ar kitaip prie šio projekto prisidėjo beveik 1500 klaipėdiečių – reikšminga miesto gyventojų dalis tiesiogiai sudalyvavo kūrybiniame procese.

Nemažai vizualinio identiteto projektų baigiasi dideliais triukšmais, manau, taip yra dėl nenoro ar negebėjimas į šį procesą įtraukti plačiąją visuomenę. O mes leidome žmonėms išsakyti savo mintis, tai, kas svarbu jiems patiems, ko jie nori ir tikisi, kokį savo miestą mato. Įrodėme, kad visuomenės nereikia bijoti, kad galima atrasti dialogą, galima ieškoti kompromisų ir pasiekti norimą rezultatą. Ir, žinoma, visada atsiras kritikų, kuriems projektas nepatiks, bet greičiausiai nepatiks todėl, kad ne jie jį kūrė...

- Pastaruosius keliolika metų žiemą keldavai sparnus į Meksiką. Šiemet ilgam pabėgti nepavyko?

- Į Meksiką vis dėlto nuvykau, tik šį kartą trumpam. Ten vis dar smagu, vis dar šilta ir vis dar yra puikių bangų. Tas etapas tikrai nesibaigė. Gal priešingai, įgavo naujų atspalvių – Meksikoje puikios galimybės užsiimti sportine žūkle, ten – vieni geriausių žvejybos plotų visame pasaulyje. Daug ir kitų nuostabių dalykų: kelionės į dykumą ar vandenyną – stebėti banginių, delfinų ir kitų jūros gyvybių. O ir proga ištraukti savo gyvenimo žuvį pasitaiko beveik kiekvienam!

Tad vis dar neatsisakau minties žiemas leisti ten, kur šilta. Kita vertus, nuolatinis skraidymas po pasaulį irgi turi savo kainą. Kartais sustoti ir pakeisti aplinką nėra taip jau blogai.

„Surf Camp“ nuotr. | Organizatorių nuotr.

- Galbūt ir uostamiestį dirbdamas „Klaipėda ID“ pamatei kitomis akimis?

- Negalėčiau teigti, kad Klaipėdos paveikslas mano akyse reikšmingai pasikeitė. Esu šiame mieste tik dėl jūros ir Melnragės. Jeigu vasarą čia nebūtų bangų, manęs čia niekas nesulaikytų. Bet ir Lietuvoje, ko gero, neužsibūčiau. Daug smagių dalykų galima nuveikti kad ir jau minėtoje Meksikoje. Pasaulis didelis. Dar nesu ištyrinėjęs Australijos, nė karto nebuvau Azijoje. Tikiu, krypčių, kur būtų galima nukeliauti ir nuveikti ką nors įdomaus, visada atsiras.

- Nors galėtum dirbti banglenčių treneriu bet kur, kur ir bangos kiek didesnės, ir miestai gal įdomesni, vis dėlto esi čia, Klaipėdoje. Tad kas tave čia sulaiko?

- Taip, galimybių dirbti bet kur tikrai turiu. Esu Tarptautinės banglenčių asociacijos akredituotas lektorius, sertifikuoju trenerius, teisėjus, gelbėtojus pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – nuo Maldyvų iki Kanados. Organizuoju kursus, dėstau, ruošiu ne tik atletus ir banglenčių mėgėjus, bet taip pat pamažu pereinu į kitą lygmenį – trenerių ruošimą ir metodikos tobulinimą. Mūsų, banglenčių sporto lektorių, pasaulyje yra vos keliolika. Net ir čia, Lietuvoje, mes taikome pačias moderniausias metodikas bei tiesiogiai prisidedame prie jų tobulinimo.

Apskritai Lietuvoje banglenčių sportui labai specifinės sąlygos – bangos čia „minkštesnės“ nei vandenyne, tad, galima sakyti, dirbame prastesnėmis sąlygomis, esame iškart užgrūdinami atšiaurios Baltijos, bet tai tik plečia šio sporto geografiją.

Pastarąjį dešimtmetį banglenčių sportas stipriai užaugo ir išpopuliarėjo, ir tai nutiko dėl vienos labai paprastos priežasties – sušilo hidrokostiumai. Staiga jie tapo minkštesni, elastingesni, šiltesni. Vadinasi, su plonesniu ir manevringesniu kostiumu jau galima komfortiškai plaukti ir atšiauresnėmis sąlygomis. Dėl šios priežasties ir sprogo šalto vandens kultas – žmonės ėmė plaukioti banglentėmis prie Poliarinio rato Norvegijoje, Kamčiatkoje, Aliaskoje, Lietuvoje, Švedijoje – geografija ėmė smarkiai plėstis. Banglentės jau nebėra tik Rio de Žaneiro Kopakabana ar Kalifornijos valstija.

Grįžtant prie klausimo, kodėl vis dar esu čia, Lietuvoje, atsakymas paprastas – tai mano pasirinkimas. Tikiu, kad Baltijos šalyse turime visas sąlygas kurti šios olimpinės sporto šakos infrastruktūrą, statyti bangų parkus, kurti mokyklas, ieškoti alternatyvų.

Kažkada esu girdėjęs tokį palyginimą apie mūsų krepšinio legendas: Artūras Karnišovas yra vienas geriausių NBA vadybininkų, dirba legendiniame klube, susikūrė puikią karjerą, bet ką tai duoda Lietuvai? O štai Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis kūrė ir statė krepšinio mokyklas čia, Lietuvoje, ir kol tos mokyklos veikė, augino talentus, tol ir Lietuvos krepšinio rezultatai buvo patys aukščiausi.

Dirbti čia ir kurti ateities kartoms, suteikiant jiems tai, ko neturėjome mes, turi būti sąmoningas pasirinkimas. Kai augau, išvis mažai kas buvo girdėjęs apie banglentes. O šiandien turime galimybę pakviesti vaikus į jūrą, į bangas, parodyti jiems, kad Lietuvoje galima gaudyti bangas kad ir keturis kartus per savaitę. Jau dabar turime vienuolikmečių, gaudančių trijų keturių metrų bangas – ir tai nuostabu.

„Surf Camp“ nuotr. | Organizatorių nuotr.

Visų svarbiausia – turėti žinių ir norėti jas perduoti kitiems. Man tai svarbu, nes tikiu, kad banglenčių sportas išties unikalus. Jo teikiamos emocijos ir terapinės savybės yra be galo paveikios. Galiausiai, norisi, kad ir patys žmonės patikėtų, jog gali saugiai išplaukti į jūrą. O kai patikėsi, kad gali plaukti banglente, galbūt patikėsi galįs nuveikti ir dar daugiau.

- Kodėl vieną dieną nusprendei palikti „Klaipėdą ID“ ir jau abiem kojomis grįžti į bangas?

- Išėjau dėl asmeninių priežasčių. Nebeturėjau tiek energijos rūpintis abiem projektais, o „Surf Camp“ man visada buvo pats svarbiausias. Sėkmingai užbaigėme Klaipėdos vizualinio identiteto projektą, miesto savivaldybė man nesuteikė svarių argumentų likti, nes tai, ką miesto valdžia buvo įsipareigojusi padaryti, kol buvo kuriamas identitetas, taip ir liko net nepradėta. Nebuvo sukurta miesto rinkodaros funkcija, sistema, kaip tai turėtų veikti mieste, tad ir motyvacijos neliko. Be to, manau, kad dirbant tokį sudėtingą darbą būtina rotacija. Neabejoju, kad dabartinė rinkodaros komanda yra kur kas labiau motyvuota ir užsidegusi tęsti darbus, nei aš, jei būčiau likęs ir tik mėginęs išsaugoti darbo vietą.

- Gal pavyktų sugriauti mitą, kad darbas viešajame sektoriuje kur kas patogesnis ir sotesnis nei vystant privatų verslą?

- Manau, patogumą susikuriame savo galvose ir viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Apie sotumą išvis nėra kalbos – lapkritį išėjęs atostogų užsidirbau tiek pat, kiek per visus metus viešajame sektoriuje...

Viskas priklauso nuo to, ar žmogus nori tik egzistuoti, ar siekia esminių pokyčių. Jei norisi gyventi tiesiog patogiai, galima tyliai sėdėti kaip pelei po šluota, dirbti minimaliai ir neturėti didesnių problemų. Tačiau norint iš tiesų įgyvendinti didelius pokyčius, viešasis sektorius –pati nepatogiausia sritis.

Privačiame versle visada gali atsiremti į savo valią, kryptį, strategiją. Viešajame sektoriuje tos strategijos sukuriamos ir padedamos į stalčių, o politikai toliau veikia vedini asmeninių įsitikinimų ir ambicijų. Žinoma, galbūt taip nėra visur, kalbu tik iš savosios patirties. Norint keisti miestą reikėtų pamiršti bet kokį patogumą. Pasikliauti gali tik vidine motyvacija, tik ji veda į priekį.

- Ar grįžęs į bangas jauti dvigubą užsidegimą augti ir auginti savąjį „Surf Camp“?

- Tiesą sakant, niekada nesijaučiau per daug nutolęs nuo bangų. Žinoma, dabar turiu galimybę nerti giliau ir man tai labai svarbu. Matau tai kaip natūralią evoliuciją. „Surf Camp“ stipriai auga ir keičiasi. Palyginus su pirmąja banglenčių stovykla, kai turėjome gal septynias lentas ir kelis į krūvą sumestus hidrokostiumus, skirtumas drastiškas: dabar mokykloje turime 100 naujutėlaičių blizgančių kostiumų ir 50 banglenčių. Bet iki to teko ilgai ir kantriai augti.

„Surf Camp“ nuotr. | Organizatorių nuotr.

Ne kartą manęs yra klausę – gal mokyklai investicijų, finansinės paramos reikėtų. Tačiau norint augti nepakanka tik finansų. Juk „įmetęs“ daugiau pinigų nesukursi daugiau kultūros. Kultūra auga iš lėto. Norint užauginti mokyklos personalą, teikti kokybiškas paslaugas, kurti autentišką patirtį ir išsaugoti banglenčių sporto žavesį, reikia kantrybės ir laiko.

Ko gero, didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame šiandien, yra žmogiškųjų išteklių trūkumas. Surasti trenerį, kuris ir košės galvoje turės, ir pasaulio matęs bus, ir dar sutiktų dirbti už trenerio atlyginimą sezoninį darbą – išties nelengva. Visi tokie žmonės dirba Vilniaus startuoliuose, jie norėtų išsiirti į bangas tiesiog dėl savęs, pabėgti nuo savos kasdienybės, bet ne paversti banglentes darbu.

Kita vertus, smagu, kad ši bendruomenė plečiasi. Jau turime porą lietuvių trenerių, atvykusių į „Surf Camp“ iš Australijos, šiemet prie komandos prisijungė treneris argentinietis. Tad komanda pamažu buriasi. Svarbiausia, kad visi matome didžiulę vertę, žvelgiame ir augame ta pačia kryptimi, norime prisidėti prie šio sporto plėtros, ne tik mėgautis sezoniniu darbu.

Šiemet pagaliau standartizavome darbo metodiką, kad pradėjęs mokytis su vienu mokytoju mokinys galėtų tęsti mokslus su bet kuriuo kitu išsaugant tą pačią kokybę. Dirbame su verslo optimizavimo procesais. Mano preliminariais skaičiavimais, Melnragės ekonomikai banglenčių sportas atneša apie pusę milijono eurų. O jei dar pridėtume banglentininkų uostamiestyje įsigytą nekilnojamąjį turtą, ta suma dar gerokai ūgtelėtų. Esu tikras, kad Lietuvos mastu atsiradus daugiau infrastruktūros ji galėtų išaugti ir iki kelių milijonų ar daugiau. Bet čia jau pradeda veikti verslo dėsniai ir tai nemenkas, tačiau iš tiesų įkvepiantis iššūkis.

Visą savo gyvenimą kūriau dalykus, kurių anksčiau nebuvo. Ir man tai visų įdomiausia. Gali baigti universitetą ir dirbti tai, ko ten išmokai. Bet sukurti kažką naujo, parodyti, kad banglenčių sportas gali būti puikiai veikiantis verslo modelis – tai kur kas didesnis nuotykis. Tai, kaip veikia „Surf Camp“ mokykla, yra unikalus atvejis net pasaulio mastu. Taip gerai sustyguotų mokyklų nėra daug. Gyvenant šiltuose kraštuose, kur kasdien šviečia saulė ir ritasi puikios bangos, ne taip jau svarbu, kaip tos lentos sumestos. O mes privalome išsikelti tam tikrą kokybės kartelę, kad galėtume garantuoti pačią geriausią patirtį.

Lietuvoje banglenčių sezonas labai trumpas, vos šimtas dienų, tad norisi kiekvieną tų dienų išnaudoti maksimaliai efektyviai ir optimizuoti kiekvieną mažą žingsnelį. Ir įrangą tvarkingai sudėtą laikome ne todėl, kad norėtume pasipuikuoti prieš klientus, bet dėl to, kad privalome būti pasirengę per penkias minutes išsiųsti į vandenį naują 20 žmonių grupę.

Tai, ką darau šiandien, mano galvoje sukosi jau prieš gerus penkerius metus. Tiesiog užtruko, kol suradau tam tinkamas priemones, subūriau žmones ir klientų ratą. O tai, apie ką svajoju šiandien, yra toli nuo to paveikslo, kurį matome šiandien. Ateityje norėčiau prisidėti prie žymiai didesnių projektų, matau jiems potencialo, matau, kad žmonės Lietuvoje nori pilnai pasinerti į tos trumpos vasaros malonumus ir jai mėgautis. Būtų dar smagiau, jei tais malonumais būtų galima džiaugtis ištisus metus!

- Ar jau spėjai grįžęs iš viešojo sektoriaus pagauti gerą bangą?

- Liepa tradiciškai nepagailėjo gerų bangų, nors fizinė forma dar nėra pilnai atsistačiusi, jau pavyko pasidžiaugti tikrai išskirtinėmis sąlygomis Baltijoje. Belieka tikėtis, kad rugpjūtis bus toks pats banguotas ir visi džiaugsimės puikiu sezonu.