Lietuvos ekstremalaus bėgimo moterų reitingo lyderė I.Želvytė: „Kodėl sakote, kad mano penkiakovininkės karjera baigta?“
Ieva Želvytė | asmeninio archyvo nuotr.
„Augau aš „kieme su bernais“, kur jei neperšoksi tarpo tarp garažų, nepereisi rankomis stelažų į kitą statomo namo pusę ar neužlipsi sutrūnijusia virve ant pastato stogo, būsi „ne prie chebros“, – vaizdingai ir žaismingai pasakojimą apie savo kelią į ekstremalaus bėgimo pasaulį pradėjo Lietuvos OCR („ekstremalus bėgimas“) moterų reitingo lyderė Ieva Želvytė.
Žinoma, žaidžiant gaudynių, bėgant būtinai reikėdavo tą tarpą tarp garažų peršokti ir lėkti toliau.
„Matyt, aplinka, kuri mane augino buvo labai dėkinga „Obstacle Course“ sporto šakai ir pirmosios varžybos, kuriose sudalyvavau – „Bebro kelias“ – pažadino tą laukinį vaiką manyje, – sakė I.Želvytė. – Tai vaikas, kuris nori bėgti kaip pasiutęs laukinukas, o ne kaip „normalus žmogus“. „Bebro kelyje“ visada labai šiltai pasitikdavo organizatoriai... Laimėjau varžybas gal 7 metus iš eilės“.
Ir čia prieš kelerius metus Renaldas Bugys pasiūlė vykti į OCR Europos čempionatą Kopenhagoje.
„Jei ne Renaldas, matyt, būčiau likusi lakstyti Bebriuko pelkėse, – nusijuokė 25-ų I.Želvytė. – Vėliau gyvenimas pajūryje suvedė su puikiais žmonėmis ir sportininkais iš „OCR Gargždai“ komandos, su kuriais ir keliauju į varžybas. Komanda šiame sporte yra labai svarbu. Juk nuolat turi turėti tvirtus psichologinius ramsčius, kurie tave trasoje įtikintų, kad „tu gali“, kai pats jau galvoji, kad nepavyks, kad vanduo nėra baisus ir gilus, duobėse nėra stiklų, elektra tik kutena, kad rankos atlaikys, o skausmas – „baika“, kad viskas greitai praeis, visai čia nėra šalta – „be reikalo drebi“. Didžiulis „Ačiū“ jiems“.
– Tačiau, Ieva, papasakok, kaip tasai „laukinukas“ pasuko į šiuolaikinę penkiakovę, kur vėliau sekėsi tikrai neblogai?
– Buvau „plaukikė“... Tokia ir plaukikė: valanda laiko treniruotėje, pusantros valandos duše „leliakinant“ su draugėmis. Pavykdavo pasikabinti vieną kitą medalį ilgesnių nuotolių plaukimuose, nes ištvermė buvo mano „arkliukas“, bet, atvirai, plaukime buvau vidutinybė. Greičiausiai būčiau metusi plaukimą ir pasitraukusi iš sporto. Mano šeimoje prioritetu visada buvo laikomas mokslas. Sportas niekada nebuvo per daug akcentuojamas. Sveikas gyvenimo būdas ir judėjimas – taip. Bet profesionalus sportas buvo tarsi tabu. Kaip atsiradau penkiakovėje? Ogi su drauge savanoriavau ir dalinau keksiukus viename iš Kauno bėgimų. Gal tai buvo „Ąžuolyno bėgimas“, gal „Kauno maratonas“, net nepamenu… Už kelių minučių turėjo duoti 5 km bėgimo startą. Sakau draugei „Noriu bėgti“. Draugė tik truktelėjo pečiais. „Tai bėk“, – tepasakė. Ir aš, visiškas „teletabis“, startavau, nieko nenusimanydama apie bėgimą, niekada nebėgiojusi... Ir atbėgau antra. Manau, tai buvo naujoko sėkmė, bet penkiakovės treneris kažkaip pastebėjo tokią sėkmę, užkalbino mane. Buvau pakviesta į maniežą prabėgti 400 m. Nuėjau, pamenu, susitartu laiku ir jau beeinant bėgti treneris sustabdė. „O tai apšilimas?“ – paklausė jis. Žiūrėjau aš į jį didelėmis katino akimis ir galvojau „koks dar apšilimas, kam tas apšilimas? Imi ir bėgi“. Taigi, šiuolaikinėje penkiakovėje pasirodžiau gana „sena“ ir nieko nenutuokianti apie 4 sporto šakas. Mokėjau tik plaukti. Man buvo 17 metų. O čia turime net 5 sporto šakas, kurias reikia įvaldyti. Tam reikia laiko. Dažniausiai vaikai, atėję į pirmąsias šiuolaikinės penkiakovės treniruotes tik bėga, mokosi šaudyti, tada prasideda plaukimas, vėliau fechtavimas, o galiausiai įgyji teisę ir galimybę joti. Aš atėjau tokiu metu, kai jau privalėjau mokėti joti. O iki tol gyvenime buvau tik plaukusi. Reikėjo tiek daug išmokti. Visi aplodismentai ir pagyros keliauja mano treneriui Henrikui Eismontui, kuris begalinės kantrybės dėka nulipdė iš manęs profesionalią penkiakovininkę per ypatingai trumpą laiką. Mums teko ištobulinti techniką visose penkiose rungtyse. Pamenu, turėdavau fechtavimo pamokėle 5 val. ryto, tada plaukimas nuo 6 val., bėgimas su šaudymu nuo 9 val., bendras fizinis nuo 12 val., jojimas nuo 15 val., fechtavimas 20 val... Na, ir tada jau namie veidu į „padušką“ ir laukiu ryto, nes vėl skubėsiu treniruotes. Dabar pagalvoju, dievuliau, iš kur pas mane tiek noro buvo. Bet aš turėjau tikslą. Ir tikslas mane žadindavo rytais. Tuos metus, kai taip sportavau, drąsiai galiu sakyti, jog padovanojau sportui, nes asmeniniam gyvenimui neliko nei vietos, nei laiko ar energijos. Kad greičiau išmokčiau šokti konkūrą, papildomai ėjau į žirgyną. Mano tėvai neturėjo aukso puodo, taigi papildomoms jojimo pamokoms tekdavo pačiai užsidirbti tame pačiame žirgyne. Būdavo dienų, kai po darbo žirgyne net nevažiuodavau namo – likdavau nakvoti su žirgais. Ryte treneris net yra šiaudus iš mano plaukų rinkęs ir tik linkčiodavo galvą, kas iš manęs išaugs... Kai neseniai kalbėjau su treneriu, jis prisipažino, kad buvau jam „eksperimentas“, įdomi ir atkakli asmenybė, kurią jis pasiėmė treniruoti tik dėl įdomumo. Mat pas mano trenerį tuo metu sportavo Gintarė Venčkauskaitė, Dovydas Vaivada bei Vilma Juchnevičiūtė. Visi šie atletai buvo labai perspektyvūs, startuodavę olimpiadose, pasaulio bei Europos čempionatuose. Todėl mano treneriui tikrai nereikėjo į savo grupę sportininkų tik dėl „skaičiaus“. Kiekvienas buvome labai individualus.
– Teko dalyvauti ir tarptautinėse varžybose, atrodė viskas juda pirmyn, bet su šiuolaikine penkiakove atsisveikinai?
– Gal dar neatsisveikinau, kodėl taip sakote? Tiesą pasakius, baigiau mokslus universitete ir atėjo laikas gyvenimui. Susiradau darbą Klaipėdoje. Darbą, kurio labai norėjau, kuris mane žavėjo visa savo esybe ir, matyt, kažkur pasąmonėje pajaučiau, kad laikas kažką keisti gyvenime. Mama taip pat kartojo, kad „iš sporto duonos nevalgysi“. O gal šiek tiek ir perdegiau penkiakovėje, gal reikėjo pertraukos. Susirinkau daiktus, išsikrausčiau iš tėvų namų, pradėjau dirbti Klaipėdoje su narais ir visiškai nutraukiau santykius su penkiakove. Gal net palyginčiau šias skyrybas su santykių pabaiga su antrąja puse. „Išmečiau“ iš draugų buvusius kolegas, neskaičiau straipsnių apie penkiakovę, visiškai nesidomėjau ir atsiribojau nuo to, kas vyksta. Vengiau susitikimų su kolegėmis, nes man buvo labai skaudu. Pavydėjau, kad jos sportuoja, o aš nebe. Tačiau žinojau, kad pasielgiau teisingai, bet dar ir dabar jaučiu stiprią nostalgiją tam sportui. Širdis visada tempia sugrįžti.
– Gyvenimą susiejai su kariuomene, kas lėmė šį pasirinkimą?
– Visiškas atsitiktinumas. Prisipažinsiu, anksčiau net maniau, kad moterų nepriima į Lietuvos kariuomenę. Papuoliau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, vėliau į Karines jūrų pajėgas, tarnybą vykdžiau narų išminuotojų padalinyje, vėliau perėjau į Karinių jūrų pajėgų štabą, kur esu iki šiol. Šį pasirinkimą lėmė patriotiškumas, kurį šeimoje diegė močiutė, geras fizinis pasirengimas, noras kažką duoti savo šaliai.
Su narais susitinku tik per bendrus mokymus. Lietuvos Kariuomenėje sportas yra puoselėjamas, o sportininkai gerbiami. Vyksta pasaulio, Baltijos šalių bei Europos kariškių žaidynės, čempionatai. Yra net karinė penkiakovė, kuri susideda iš kroso, šaudymo, granatų mėtymo, plaukimo su kliūtimis bei 500 m kliūčių ruožo bėgimo. Šioje sporto šakoje save realizuoti teko ne kartą tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse varžybose užsienyje.
– Nelieka nepastebėti ir tavo pasiekimai ekstremalaus bėgimo varžybose...
– Na, ši sporto šaka nėra labai toli nuo penkiakovės. Ypač, jei turi gerą vaizduotę (šypsosi). Įtrauktas bėgimas, kartais tenka plaukti, mėtyti dalykus, pavyzdžiui, ietis ar kamuoliukus, maišus, šokinėti per sieneles – dažnai pamačiusi priekyje sienelę pradedu skaičiuoti savo bėgimo žingsnius lygiai taip pat, kaip penkiakovėje skaičiuodavau žirgo „tempus“, kad šuolis būtų tikslus ir sėkmingas. Pradžioje ši sporto šaka mane sužavėjo savo „laisvumu“. Tau nereikia bėgti plente visą laiką tiesiai ta pačia danga, išlaikant greitį ir vienodą žingsnį, girdint tik monotonišką savo kvėpavimo tempą. Yra kliūtys, kurias įveikiant turi apgalvoti kiekvieną kūno judesį. Privalai jausti save savo pačios kūne ir kliautis juo, kad jis pasirengęs ir peršoks. Niekada negali abejoti. Turi balansuoti, būti stiprus, mobilus, gal net šiek tiek „naglas“, mat kartais tenka brautis per kitus atletus, vos vos silpnesnius ar lėtesnius sportininkus. Bet nepamirškime, juk čia ekstremalus bėgimas, turi pakovoti už savo vietą trasoje. Privalai „neištaškyti“ savęs pačioje pradžioje, kai atrodo energija trykšta per kraštus ir nori lėkti kaip pasiutęs, pagautas azarto ir po starto signalo smegenis ir visą kūną persunkusio adrenalino. Dažniausiai nuotoliai ekstremaliame bėgime siekia 10–15 km. Tai nėra labai ilgas atstumas, bet kliūtys itin nuvargina ir išmuša visus raumenis iš „sistemos“. Būna sunku. Delnai dažnai lieka be odos.
– Kaip atrodo ekstremalaus bėgimo atleto treniruotės?
– Visgi – čia bėgimas. Pagrindinės treniruotės turi būti skirtos bėgimui... Bet čia tik mano nuomonė. Tada – „gripo“ treniruotės, kad tavo rankytės ir pirščiukai išlaikytų kūno svorį, o kartais ir papildomai prikabintą balastą. Na, o trečioje vietoje – jėga. Asmeniškai aš darau tiek jėgos, tiek mobilumo treniruotes. Nesu girdėjusi, kad kažkas iš ekstremalaus bėgimo sportininkų per daug rūpintųsi ir akcentuotų mobilumą, tačiau aš akcentuoju. Kai reikia užgriebti tolimą kliūtį ar pralysti pro skersinį – man mobilumas ir galimybė iškelti koją aukščiau nei galėčiau tai padaryti, nedarydama specifinių pratimų, labai gelbėja. Žinoma, šioje sporto šakoje man labai padeda ir Motutės Gamtos padovanotos ilgos kojos. Manau, čia aukštesni ir ilgesnes galūnes turintys sportininkai tikrai turi pranašumą, nes gali aukščiau pašokti ar pagriebti toliau pakabintą kybį, lazdelę.
– Kaip sureagavai į naujieną, kad šiuolaikinėje penkiakovėje jojimo rungtis bus keičiama į ekstremalų bėgimą?
– Likimas (juokiasi). Labai nice! Jei toks pokytis įvyks, gal tikrai teks vėl pasirodyti šiuolaikinės penkiakovės sporte. Reiškia, būsiu padariusi didelį taktinį žingsnį į priekį. Sugrįžti? Tai vilioja. Bet kol kas negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, ar grįšiu.
– Dabar kyla daugiau klausimų nei atsakymų, kaip turės atrodyti sportininkų pasirengimas. Kaip manai, ar persikvalifikavimas yra įmanomas? Ko tai pareikalaus iš dabartinių atletų?
– Žinoma įmanomas persikvalifikavimas, jei tik yra noras. Manau, kad mūsų penkiakovininkai yra be galo stiprūs tiek kaip asmenybės, tiek fiziškai. Jiems reiktų tik išmokti kliūčių įveikimo technikos.
– Jau visiškai netrukus – Europos ekstremalaus bėgimo čempionatas Italijoje (birželio 9-13 d.). Kokios nuotaikos prieš jį? Atrodo, apšilimas neblogas buvo padarytas Ogrėje, kur tapai varžybų laimėtoja?
– Sportininkų atranka vyko visus metus, buvo skaičiuojami reitingo taškai tiek Lietuvoje organizuotų, tiek užsienyje vykusių ekstremalaus bėgimo varžybų. Kol kas tikslas vienas – įveikti trasą. Ogrėje buvo daug bėgimo ir visos kliūtys tokios... Labiau „ūkiškos“, padarytos iš rąstų, lentų, vandens kliūtys karjere bei ropojimas po purvą. Ogrė buvo tas tarpinis variantas tarp „Trail“ bėgimo bei „Obstacle Course“. Europos čempionate kliūtys yra labai techninės. Manau, jos pareikalaus visos mūsų delnų odos. Neįveikus kliūties – tave diskvalifikuoja ir viskas. Kartais turi tik vieną bandymą. Jei tavo ranka nuslydo nuo kybio ir palietei žemę – atsisveikini su varžybomis, antro šanso nėra. Čia kaip vaikystėje žaisdavome „aukščiau žemės“ – palietei žemę ir „sudegei“. Nebeturi daugiau gyvybių. Verk neverkęs. Tokios taisyklės.
– O dabar labai atvirai, esame įpratę ekstremalų bėgimą vertinti gal kaip TV pramoginį šou, pramogą, o pasigirdus naujienoms, kad jis taps šiuolaikinės penkiakovės dalimi, tuoj pasigirdo pajuokavimai apie „Ninja Warrior“. įrodyk, Ieva, kad OCR yra sporto šaka.
– Taip, „Obstacle Course“ yra sporto šaka. Ji reikalauja daug pasiruošimo: technikos, greičio, jėgos treniruočių. Na, ir kas, kad matome per televizorių „Ninja Warrior“ ar „Kaip užimti Takeši pilį“. Galima į tai žiūrėti kaip į pramogą, bet tai yra sporto šaka. Palyginkime – juk per televizorių matome ir šachmatus, baidares, jojimą. Kaip pramoga užsiimame šaudymu iš lanko, tenisu, pliažo tinkliniu, diskgolfu ar šuoliais parašiutu, tačiau tai yra profesionalios sporto šakos. Dažnai šias veiklas renkamės kaip puikų laisvalaikio praleidimo būdą, tačiau, jei tuo užsiimame profesionaliai, varžomės su kitais kvalifikuotais atletais, o ne savo kaimo lygoje, tai, be abejonės, laikoma sporto šaka.
– Gerai, truputį pailsėkime nuo sporto. Pakalbėkime apie fotografiją: šiais metais blizgėjai Lietuvos spaudos fotografijos konkurse bei „Lietuvos kariuomenė fotografijoje“ parodoje. Kaip susipažinai su fotografija?
– Fotografija man prilipo tada, kai dar skaičiuodavau, ar turiu 24, ar esu tikras ponas ir turiu 36 kadrus. Pamenu, taip norėjau skaitmeninio fotoaparato, kad įsidarbinau aukle, kad susitaupyčiau. Kai įsigijau fotoaparatą, vaikų mamai net nebekėliau telefono – nuoširdžiai nepatiko man tas darbas, bet „fotiko“ labai norėjosi. Pradėjau fotografuoti Krašto apsaugos savanorių pratybas, vėliau dirbdama su narais „GoPro“ pagalba gaudydavau įdomesnį povandeninį siužetą. O dabar fotografuoju Karinių jūrų pajėgų mokymus. Man fotografavimas – kaip savotiška medžioklė ir menas: lauki to vienintelio kadro, o tada jį dailini ir trauki detales į dienos šviesą savo kompiuteryje. Fotografijų konkurse kaip tik ir pristačiau savo ilgai „medžiotą“ kadrą. Pamenu, kad kariai turėjo atplaukti į krantą Giruliuose apie 22 valandą, paplūdimį padengiant vakaro tamsai. Laukiau gal nuo 20 val., jei netyčia atplauktų anksčiau. O jie pasirodė tik švintant, gal 5–6 val. ryte. Tai ir prasėdėjau su fotiku „ant vėjo“ tame pliaže su viltimi, kad mano būsimi modeliai nenuskendo ir viskas jiems gerai – tik lėčiau irkluoja savo valtis nei buvo tikėtasi.
– Kaip viską spėji?
– Aš visada viską spėju. Čia mano paslaptis. Dažnai sulaukiu šio klausimo. Sako: „tau gerai, kai nereikia dirbti“. Deja, reikia. Darau treniruotę prieš darbą, tada vietoj pietų dažnai bėgu. Kai mokiausi universitete, pamenu, darbe per pietus išbėgdavau krosą su knyga rankoje. Bėgdavau iki bibliotekos, o tada iki universiteto ir atgal į darbą jau surinkusi 10-12 km. Kai jau matau, kad viskas dega ir nieko nespėju, išjungiu internetą telefone. Dėlioju prioritetus. Kartais tikrai rodos, kad viskas byra – ir chaosas, ir noriu viską mesti, ir akys šlampa nuo ašarų. Bet vienas draugas man kažkada patarė, kad tokiomis akimirkomis turi pagalvoti „iš ko duoną valgai, už ką tau moka?“ ir tada persidėliojus prioritetus kai ką išbraukti iš dienos. Kad ir kaip liūdna, tačiau tada dažniausiai išbraukiu treniruotę, nes ne už sportą man visgi moka.
– Kokia sportinės karjeros vizija dabar gyveni?
– Norėčiau tobulėti „Obstacle run“ srityje. Kartais jaučiu, kad tiek mano fiziniai duomenys, tiek charakteris yra labai palankūs šiam sportui. Žinoma, viską reikia labai stipriai tobulinti. Gaila, kad Lietuvoje kol kas nėra daug profesionalių trenerių šio sporto srityje. Tačiau, turiu sukaupusi ne mažai asmeninių žinių iš šiuolaikinės penkiakovės sporto laikotarpio. Žinau, kokios būdavo treniruotės. Bandau pritaikyti ir modifikuoti tai „Obstacle course“. Tai pat man itin padeda triatlono treneris Dalius Pavliukovičius, padėliodamas savaitės krūvius, nes pati kartais tikrai perspaudžiu, norėdama padaryti kuo daugiau. Tikriausiai pagrindinis dalykas, kurio išmokau iš šio trenerio, ir yra tas keistas gamtos dėsnis, kad ne visada daugiau treniruočių yra geriau.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
