Trišuolininkė D.Kilty: apie etiketes, ramybės nedavusius „demoniukus“, traumą ir superherojaus jausmą (6)

Trišuolininkė Dovilė Kilty turi svajonę – olimpines žaidynes. Jas sportininkė vejasi jau ketvirtą kartą... „Oi, Londono olimpinių žaidynių neskaičiuokime, tebūnie dabar trečias kartas, kuris gali nemeluoti“, – bendraudama su sportas.lt nusijuokė 28-ų lengvaatletė.

Prieš savaitę ji startavo tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose Lenkijoje, Poznanėje.

„Pirmą kartą esu Lenkijoje, – prisipažino niekada geros nuotaikos nestokojanti sportininkė, po truputį sugrįžtantį į didįjį sportą po ilgos reabilitacijos. – Bet Paryžiuje esu buvusi ir norėčiau nuvykti dar kartą. Į olimpiadą. Tik norėčiau ne tik nuvykti, bet ir gerai pasirodyti. Nes už Lietuvą, už šalį, kurios pavadinimas ant krūtinės man visada suteikdavo daug garbės“.

Nors Didžiojoje Britanijoje arba Ispanijoje gyvenantis D.Kilty prisipažįsta Lietuvoje praleidžianti tik 20 proc. savo laiko, tačiau net nebando slėpti, kokį pasididžiavimą jai kelia atstovavimas savo šaliai.

– Dovile, pradėkime viską nuo paprastų ir žemiškų dalykų. Kažkada buvo stebima, kiek sportininkai turi sekėjų socialiniuose tinkluose. „Instagram‘e“ tarp olimpinių sporto šakų atstovų, atrodo, lyderiauji – turi beveik 45 tūkst. sekėjų. Tai ką nors tau reiškia? – pokalbį pradėjome apie paprastus šiuolaikinius dalykus.

– Man truputį juokinga. Aš visiškai nesureikšminu ir nesistengiu kelti nuotraukų, negalvoju apie istorijas. Nesu ta, kuri labai jau ten reikštųsi ir kovotų dėl sekėjų. Bet esu pastebėjusi, kad sekėjai pas mane atkeliauja iš „Youtube“ platformos. Ten yra keli vaizdo įrašai, vienas jų turi apie 10 mln. peržiūrų – tai varžybų „Europos prieš JAV“ santrauka. Tikiu, kadi iš ten tie sekėjai man ir sukrenta (juokiasi). Vėliau žmonės sukuria atskirus vaizdo įrašus „Instagram’e“. Tai taip ir auga ta sekėjų armija, nors ir anksčiau turėjau nemažą publiką.

– Ir dabar mes jau turime prisiminti tą „nutrintą“ temą, kad ne vieną kartą tame pačiame „Youtube“ esi įvardyta kaip „seksualiausia/karščiausia“ atletė...

– Taip, taip...

– Ši etiketė trikdo?

– Tikrai neaikčioju, kad tai yra blogai. Aš matau tik pliusus. Tai man niekada netrukdė. Gal ši etiketė man netgi patinka.

– Puiku, kad tai visiškai netrukdo. Yra dar viena labai kirbanti tema – olimpinės žaidynės, kurias taip vaikaisi?

– Pradėjau vaikytis aštuoniolikos, kuomet pasaulio jaunimo čempionate laimėjau sidabrą (2012 m.). Tuomet kiek skaudėjo širdį, nes olimpinį normatyvą įvykdžiau keturiomis dienomis per vėlai. 2016-aisiais – vaikutis, nors buvau įvykdžiusi normatyvą. Tokijo olimpinės žaidynės – COVID-19 ir Achilo sausgyslės trauma. Būtent ji sutrukdė man pademonstruoti savo potencialą. Tai buvo mini Achilo sausgyslės įplyšimas, kuris gijo šešis mėnesius. Tai buvo praėjusių metų gegužės vidurys. Pamenu, sėdžiu už galvos susigriebusi namuose, o kūnas dega, galvoje viskas verda, nes žinau, kad turiu įvykdyti olimpinį normatyvą. Ir atrodė, kad buvau puikios fizinės būklės, bet... Tik dabar po truputį grįžtu. Per daug savęs nespaudžiu, tiesiog džiaugiuosi sportu ir faktu, kad dar turiu šansą juo užsiiminėti.

– Per tuos reabilitacijos mėnesius minčių buvo, manau, įvairiausių?

– Ypač vasarą nuolat kildavo klausimas „Na, kodėl taip atsitiko?“ Vis skaičiavau, kiek jau tų olimpiadų prabėgo. Sukau galvą, gal čia kažkoks užburtas ratas. Bet tiesiog taip sukrito kortos. Juk negali pasakyti „Šiandien dalyvausiu varžybose, o rytoj jau galiu ir traumą gauti, nes varžybos bus pasibaigusius“. Kaip oro nepasirinksi, taip ir laiko traumai nepasirinksi.

– Kiek padėjo tai, kad esate sportininkų šeima. Abu su vyru Richardu esate aukščiausio lygio atletai. Padedate vienas kitam sunkiomis akimirkomis?

– Sportas mus supažindino, todėl namuose dažnai apie tai kalbame iki smulkmenų. Viską žinome vienas apie kitą. Kartais to būna net per daug. Arba aš pradedu labai pergyventi, jei jam kas nors nutinka ar nepasiseka, arba jis pergyvena. Aš dėl savęs tiek nepergyvenu, kiek jis dėl manęs. Atvirai? Kartais net stengiuosi visko nepasakoti, kad tik jis nepradėtų jaudintis. „Man skauda? Ai, nesakysiu. O kaip tau sekėsi, gerai? Vau, smagu“, – kartais tiesiog taip viską praleidžiame. Būna dienų, jog, atrodo, būname sutarę kalbėti apie kažką kitą, bet tik ne apie savo blogas sportines dienas.

– O kaip Tokijo olimpinės žaidynės atrodė per televiziją?

– Aš žinojau, kad padariau viską, ką galėjau, kad būčiau Tokijuje. Situacijos kontroliuoti aš negalėjau. Trauma yra trauma. Susitaikiau su mintimi, kad nevažiuosiu, stengiausi apie tai net negalvoti. Sirgau už vyrą. Stebėjau ir Lietuvos sportininkų pasirodymus. Bet savęs dėl nieko negraužiau.

– Ne pirmas juk kartas...

– Būtent (juokiasi). Kiek jau čia galima savęs gailėti. Buvau susikoncentravusi į traumos gydymą, galvojau apie kitas artėjančias varžybas. Apmaudo didelio nebuvo.

– Sugrįžimas buvo sunkus?

– Pirmosiomis varžybomis tapo Lietuvos uždarų patalpų čempionatas. Buvo kiek neramu, nes nežinojau, kaip viskas susiklostys, koks tai bus jausmas. Pavyko gerai, tapau čempione.

– Skaičiuoji savo titulus?

– Mmm... Pranešimuose po pirmenybių visada parašo... Gal apie dešimt kartų esu tapusi Lietuvos čempione. Čia žiemą sudėjus su vasara.

– Tai kelia motyvaciją?

– Taip. Man yra garbė būti Lietuvos čempione. Labai myliu Lietuvą. Didžiuojuosi esanti savo šalies čempionė.

– Sporte į priekį padeda judėti konkurencija...

– Aš to niekada nesureikšmindavau. Mano darbas – šokti į tolį. Ar aš dabar turiu galvoti apie Dianą, Iloną ar Kristutę? Ne. Ateini į varžybas ir varai. Kažkam tą dieną pasiseka geriau, kažkam blogiau. Nesureikšminu sąvokos „konkurencija“, mus nuolat stengiasi supriešinti, bet to daryti visiškai nėra reikalo. Kiekviena dirbame treniruotėse, žinome, ko siekiame ir visada atiduodame visas savo jėgas varžybose.

– Keičiasi laikai, anksčiau sportininkai, atrodo, tik ir dairydavosi, ką veikia konkurentas, kaip treniruojasi.

– Ir aš nežinau, kada tai pasikeitė. Dabar tikrai daugelis sportininkų daugiau dirba su savimi. Be to, atsirado toks dalykas kaip psichologija. Aš tik pamenu vaikystę, kai ateidavai į varžybas ir tau niekas nerūpėdavo – varydavai ir tiek. Tai aš ir dabar stengiuosi varžybose galvoti kaip vaikas – ką pasakys treneris, taip ir daryk. Viskas paprasta: bėgi ir šoki. Kaip vaikas. Tikrai. Na, pažiūrėkime, kuo esi vyresnis, tuo daugiau minčių galvoje verda. Kuo vyresnis, tuo daugiau velnių galvoje.

– Pameni karjeros etapą, kada tų velnių ar demonų galvoje buvo daugiausiai?

– Manau, toks etapas buvo. Kada? 2015-aisiais buvo sunku, nors rezultatai tikrai buvo geri. Tuomet tapau Europos jaunimo čempione. Bet negaliu pasakyti, kad tai metais labai gerai jaučiausi savyje. Sporte viskas buvo gerai, tačiau kažko gyvenime trūko...

– O gal tai tasai sunkusis brandos laikotarpis? Juk kiekvienas turi savo laiką, kuomet suvokia save kaip profesionalų sportininką.

– Ir suvokia, kad tai yra darbas 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.

– Nors niekas tuo netiki.

– Ne. Netiki nei režimu, nei disciplina...

– Ar sunku save pažinti, susitaikyti su savimi. Galų gale, ar jau jautiesi sportininke, kuri žino savo viziją?

– Negalėčiau pasakyti, kad viską apie save žinau. Kartais jaučiuosi gerai, bet varžybose nesiseka. Arba būna ir atvirkščiai. Vis dar mokinuosi. Bet jaučiuosi subrendusi. Tik nežinau, ar tai man padovanojo motinystė, ar tiesiog viskas sukrito į vieną krūvą.

– Ir kaip, beje, sekasi būti mama?

– Žinai, čia ir yra atsakymas į klausimą, kodėl nėra laiko galvoti apie kažkokius blogus dalykus. Esu žmona, turiu sūnų. Turiu gyvenimą be sporto, sugebu savo energiją perteikti ir šeimai, sugebu blogas mintis konvertuoti į dėmesį ir šilumą tiems, kuriems jos reikia.

– Žmona, mama, sportininkė – tai nėra lengva...

– Bet čia mes galime sugrįžti į tuos pačius 2015-uosius ir mano demoniukus, kurie vis klausė, ko noriu iš savo gyvenimo. Man reikėjo, kad mano gyvenime atsirastų kažkas didesnio už sportą. Varžybose visada „užsikraudavau“, bet vis vien kažko trūkdavo. Su šeima viskas užsipildė.

– Prikalbėjome apie motyvacinius dalykus, bet visai pamiršome tavo startą Poznanėje. Čia ketvirta vieta ir rezultatas 13,50 m.

– Ė-ė-ė... (rodo žemyn nuleistus nykščius). Treniruotėse visada viskas būna gerai, tačiau tik varžybose pamatai tikrąją savo sportinę formą, tikrąsias problemas. Rezultatu nesu patenkinta, tačiau džiaugiuosi, kad sudalyvavau varžybose ir esu sveika – Achilai atlaikė. Viskas liuks, dabar belieka dirbti ir varyti toliau.

– O variusi į Paryžių esi?

– Paryžiuje esu buvusi (juokiasi).

– Nori dar?

– Žinoma. Juk olimpinės žaidynės. Apie jas svajoju.

– Bus ketvirtas kartas?

– Nelabai skaičiuoju to bandymo patekti į Londono olimpines žaidynes. Sakykime, dabar bus trečias kartas. Nemeluos. Bet, atvirai, stengiuosi apie tai negalvoti. Toli dar tos olimpinės žaidynės.

– Visi taip sako, tik nespėja pastebėti, kokį tempą padiktuoja olimpinis ciklas.

– Dveji metai. Na, gal ne taip jau ir toli. Svajonė visada buvo ir ji lieka su manimi išvažiuoti į olimpines žaidynes. Bet nežinau, ar noriu tiesiog ten nuvažiuoti. Noriu jose gerai pasirodyti. Noriu kuo geriau reprezentuoti Lietuvą. Visi mano geriausi rezultatai buvo pasiekti, kuomet atstovavau Lietuvą. Tik užsidedu Lietuvos aprangą ir pajaučiu didžiulį energijos pliūpsnį.

– Ar šis jausmas buvo visada?

– Visada. Jau net jaunučių varžybose su Lietuvos apranga jausdavausi lyg superherojus.