Galingu tamdemu tapę H.Žustautas ir V.Korobovas: apie „ilgą sprintą“, „mirties tašką“, pažintį ir galutinį tikslą Specialiai iš Poznanės
Henrikas Žustautas ir Vadimas Korobovas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Žinoma, kad rezultatai džiugina. Štai, ir į finalą iškart patekome, – nusijuokė kanojininkas Henrikas Žustautas, kartu su Vadimu Korobovu po kvalifikacinio plaukimo pasaulio taurės II-ajame etape patekęs tiesiai į dviviečių kanojų 500 m rungties finalą.
Poznanėje vyksiančiose pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės II-ojo etapo varžybų kvalifikaciniame plaukime lietuvių įgula distanciją įveikė per 1:41.19 ir finišo liniją kirto pirmieji. Tai garantavo tiesioginį kelialapį į finalą, kuris vyks šeštadienį.
„Šiais metais mums ganėtinai gerai pavyksta paskirstyti jėgas distancijoje, – sakė H.Žustautas. – Pernai pasaulio pirmenybėse to dar nebuvo. Šiais metais irkluojame taip, kaip pernai tik įsivaizdavome, kad turime irkluoti. Tobulėjame“.
I-ajame pasaulio taurės etape įgula užėmė aštuntą vietą, tačiau sportininkai finale startavo tik baigę asmenines sprinto lenktynes, kuriose H.Žustautas iškovojo aukso medalį.
„Dabar laukia svarbi užduotis – išsirinkti kanoja, kurią irkluosime visą sezoną. I-ajame etape startavome su viena, dabar bandome kitą. O daugiau, atrodo, dėl nieko galvos ir neskauda, nes matome, kad tobulėjame, esame teisingame kelyje“, – sakė H.Žustautas.
V.Korobovas, nors kiek ir kuklesnis, tačiau irgi neslėpė džiaugsmo gerai „važiuojančia“ valtimi.
„Bet dar yra daug niuansų, kuriuos reikės išspręsti, – sakė kanojininkas. – Dabar bandome apsispręsti dėl taktikos. Praėjusiais metais irklavome ir, tiesą pasakius, nelabai žinojome, kaip tai reikia daryti šioje distancijoje – varėme „va bank“. O dabar jau sugebėjome treniruotėse suprasti, koks yra mūsų idealus greitis. Suvokėme, kad neprivalome dairytis į kitus, o tiesiog dirbti taip, kaip mums geriausiai „eina“. Tada mums pavyksta puikiai atidirbti visą distanciją. Svarbiausia, kad pavyksta tai padaryti distancijos antroje pusėje. Esame laimingi, kad kol kas viskas sekasi. Kiekvienose varžybose viskas tik gerėja“.
Pernai kanojininkams nepavyko iškovoti kelialapio į olimpines žaidynes 1000 m distancijoje, todėl, pasak H.Žustauto, atsirado viltis pasirengti kitai distancijai.
„Tiesiog abu stebėdavome, kaip kiti irkluoja 500 m ir abu įsivaizduodavome, kaip reikėtų tai daryti. Suvokėme, kad tai yra „ilgas sprintas“ – arba gali bandyti „lupti“ nuo pat pradžių arba gali protingai irkluoti. Iš pradžių kalbėjome, kad pirmą distancijos pusę norime varyti galingai, nes abu esame sprinteriai, o antrą pusę „jau kaip Dievas duos“ režimu. Taip ir irkluojame, – nusišypsojo H.Žustautas. – Pernai mums tik makaluotis kanojoje pavykdavo, viduryje distancijos akys temdavo, o po finišo net negalėdavome pajudėti. Dabar viskas vyksta tvarkingiau. Mes norime taip irkluoti, čia sutampa mūsų vizija, todėl tai ir darome“.
– Vadimai, atrodo, ir šiandien akys po kvalifikacinio plaukimo temo (sportininkai sunkiai atsigavo po galingai prairkluotų 500 m, – aut.past.)?
Vadimas: Na, taip, padirbau… Pirmą kartą man taip iš giliau šiandien tampė. Atidirbau, daug jėgų atidaviau, bet svarbiausia, kad laimėjome, ar ne? Būtų liūdniau, jei žiaugčiočiau ir nebūtume patekę į finalą. O dabar viskas yra tvarkoje.
– Kita rungtis, greičiausiai, reikalauja ir kitokio fizinio pasirengimas. Ne vienas jau pastebėjo, kaip pasikeitė jūsų fizika.
Vadimas: O kuo pasikeitėme, gal galima sužinoti?
– Daugelis sako, kad tu, Vadimai, pastambėjai, Henrikai, tu „apkūdai“?
Henrikas: Aš nesuprantu, man visi sako, kad „sukūdęs“, bet svarstyklės man to nerodo (juokiasi). Nežinau, ar labai jau čia mes pasikeitėme. Žinoma, treniruotės truputį pasikeitė.
Vadimas: Ne truputį... Viskas kitaip.
Henrikas: Kitaip. Daugiau jėgai dirbame.
Vadimas: Daugiau galingumo, nes 500 m – ilgas sprintas. Praėjusiais metais irklavome 1000 m. Ten buvo visiškai kitoks darbas. Dabar reikia sugrįžti prie „sprinto“, kuriame reikia pakentėti.
Henrikas: Grįžome prie smagesnių treniruočių, jei taip tiksliau (šypsosi). Dabar mums yra smagiau sportuoti – ir stovyklose, ir Trakuose. Treniruotės jau nėra tokios ilgos ir monotoniškos... Gal dėl to tasai kūnas ir pasikeitė kažkiek. Žinoma, aš vis vien nelabai jaučiu tuos pokyčius. Gal kūnas tapo kiek galingesnis.
– Kiekviena distancija turi savo „mirties tašką“. Kur jis yra jūsų rungtyje?
Vadimas: Pas mus – pusė distancijos. Tai yra momentas, kai pasidaro sunku, bet reikia pridėti. 250 m – mūsų lūžio taškas. Ties juo jau atrodo, kad valtis pradeda lėtėti, privalai prisiversti „pridėti“. Kol kas mums gaunasi tai daryti. Viskas gerai.
Henrikas: Distancijos viduryje, atrodo, kad „arba – arba“. Kaip sakome, arba eini ilsėtis, arba eini dirbti.
Vadimas: Svarbiausia, laiku save priversti dirbti.
Henrikas: Nes kartais būna, kad irkluojame ir aš galvoju „dar truputį, dar truputį ir po to pridėsiu“.
Vadimas: Bet taip negalima (juokiasi).
Henrikas: Privalai tai padaryti čia ir dabar. Pridedi ir važiuoji. Kai jau pradedi važiuoti, nieko negalvoji ir tiesiog lupi. Tai šis psichologinis lūžis – tikrai ties 250 m. Nėra taip, kad ties šia riba esi miręs, bet turi būti pasirengęs irkluoti virš savo galimybių ribos – privalai didinti greitį. „Mirtis“ aplanko, kai iki finišo lieka 50 ar 70 metrų…
– Ar beirkluodami pasikalbate?
Henrikas: Ne, nebūna jėgų kalbėtis. Seniau, kai irkluodavau su Ilja (Davidoskis, – aut.past.), kažką dar galėdavau pasakyti, o dabar, kai esu kanojos priekyje, tiesiog išsikraunu. Mes puikiai pajaučiame vienas kitą, kad „pridedame“. Žinoma, ir prieš startą jau būname susitarę, kaip viską darysime. Dažniausias planas: 250 m, o toliau jau „va bank“. Pajaučiame, kada atsiranda galingumas, kada valtis pakyla, o tada jau važiuojame.
– Prieš pasaulio čempionatą daug kam į akį krito, kad irkluojate iš vienos pusės…
Henrikas: Dėl to esame labai priklausomi nuo oro sąlygų. I-ajame pasaulio taurės etape vėjas buvo šoninis, iškart pasijautė, kad daugiau jėgų turime atiduoti vairavimui. Gal jau čia Vadimas daugiau gali papasakoti, jam daugiau vairuoti reikia.
Vadimas: Be abejo, mums sunkiau, nes tiems, kurie irkluoja iš abiejų pusių, jiems vairuoti nereikia. Pernai mes galvojome, kad distancijoje esame stipresni pirmoje pusėje. Norėdavome lupti startą kaip 200 m distancijoje. Nesigauna taip, nes mus iškart užsuka. Todėl dabar starte nerauname. Dabar bėgėjamės tolygiai. Ir su kiekvienu startu viskas tik gerėja. Bet kaip Henrikas sakė, esame priklausomi nuo vėjo. Jei papūs iš kairės, nieko gero nebus.
– Kiek metų esate pažįstami?
Henrikas: Oi, gal nuo 2013-ųjų... Kaip tik čia, Poznanėje abu irklavome. Aš jaunime, Vadimas tarp jaunių dar buvo. Jis tada medalį iškovojo.
Vadimas: Tada normaliai ir susipažinome. Būtent šiame kanale.
– Ar tada jau galvojote, kad teks sėsti į vieną valtį?
Henrikas: Tik pajuokaudavome, kad kažkuriam reikia pradėti iš kitos pusės irkluoti. Tais laikais niekas net negalėjo pagalvoti, kad į vieną kanoją gali sėsti viena puse irkluojantys sportininkai. Tai nebuvo priimtina. 2017-aisiais, kuomet pasikeitė olimpinės rungtys, mes pasakėme, kad eisime pasibandyti treniruotėje, o mus visi kreivai pasižiūrėjo. Pasikeitė laikai. Yra kaip yra, prisitaikėme prie situacijos. Bet patys niekada negalvojome, kad kartu irkluosime...
– Ir kiek suprantu, pagrindinis šio projekto tikslas...
Vienu balsu: olimpinės žaidynės.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
