Alkį iššūkiams pajutęs S.Maslobojevas: apie artėjančias Lietuvos kikbokso laidotuves, „Glory“ žinutę ir treniruotes su J.Blachowičiumi (8)
Sergejus Maslobojevas | asmeninio archyvo nuotr.
„Tiesą sakant, neskaičiuoju aš tų titulų, – tarė „Sparta Fight Gym“ kovotojas Sergejus Maslobojevas, savaitgalį dar kartą tapęs Lietuvos kikbokso čempionu. – Jau esu minėjęs, kad jaunystėje žūtbūt norėjau tapti čempionu, o šiai dienai man yra svarbūs mano pasirodymai ir „nuskinti“ vardai mano sąskaitoje“.
Kiek vėliau 34-ų S.Maslobojevas, bendraudamas su sportas.lt prisipažino, kad šalies pirmenybėse dalyvauti neketino.
„Bet išgirdau gandą, kad Mantas Rimdeika planuoja dalyvauti, todėl užsiregistravau tarp sunkiasvorių. Tikėjausi šiek tiek prasimankštinti ir dar kartą pajusti ringą prieš artėjančias kovas“, – sakė S.Maslobojevas.
Tačiau M.Rimdeikos Druskininkuose vykusiose pirmenybėse nebuvo.
„Buvo kitas vaikinas, kuris kovos su manimi atsisakė ir tenkinosi 2 vieta“, – atsiduso S.Maslobojevas.
Po šalies pirmenybių internetą apskriejo vaizdo įrašas, kuriame „Sparta Fight Gym“ treneris Andrius Šipaila pozuoja su itin didžiule „puokšte“ medalių ant krūtinės. Aukso medalius taip pat iškovojo Henrikas Vikšraitis (-81 kg), Deividas Michnevičius (-75 kg), Raimondas Avlasevičius (-81 kg), Ričardas Kulis (91 kg), Ana Burchanova (-60 kg), sidabru džiaugėsi Vaidotas Riškus (-75 kg), finale nusileidęs bendraklubiui, Vilius Trijonis (-81 kg, finale pralaimėta bendraklubiui), Lukas Lechavičius (-67 kg), bronzą iškovojo Rytis Lekys (-67 kg, pusfinalį pralaimėjo bendraklubiui).
Tad per daugelį finalinių kovų A.Šipaila tiesiog ramiai stebėjo, kaip „spartiečiai“ ringe aiškinosi tarpusavyje santykius.
– Sergejau, čempionas be kovos. Keistas jausmas? – paklausiau kovotojo.
– Lietuvos kikboksingo federacija kaip organizacija jau keletą metų eina degradacijos keliu – pradėkime nuo to. Tai, kas vyksta dabar, nelabai stebina. Federacijos vadovybė ir valdyba, praktiškai, kontroliuojama vieno sporto klubo arba su juo glaudžiai giminystės ir kitokiais ryšiais susijusių asmenų. Ir tai, su nereikšmingais pokyčiai, tęsiasi nuo pat federacijos įkūrimo. Federacija tapo tarsi paveldima privačia organizacija, nepaisant to, kad jos steigėjas ir pagrindinis finansuotojas yra valstybė ir mokesčių mokėtojai. Federacijos veikla buvo neskaidri, neaišku, kaip skirstoma valstybės parama ir apskaitomos pajamos, kurios gaunamos iš rėmėjų ir varžybų organizavimo. Čia jau tapo įprasta, kad sportininkai į tarptautines varžybas atstovauti savo šaliai važiuoja savo lėšomis. Tad normalu, kad pagaliau 11 federacijos klubų, kurie ilgus merus sudarė pagrindą varžybose, kuriems rūpi kikbokso ateitis šalyje, pradėjo reikalauti pokyčių ir dabar tai demonstruoja ignoruodami varžybas. Tačiau jie susidūrė su cinišku pasipriešinimu, kurio, toks įspūdis, kad be teisinių ginčų ar kitų institucijų įsikišimo nebus įmanoma išspręsti. Kikboksas ateityje turi galimybes tapti olimpine sporto šaka, tad žmonės, kurie neabejingi, sportininkai, kurie turi ambicijų ir svajonių, nori tvarkos. Labai nesinori, kad tam tikrų asmenų, turinčių labai neaiškius interesus, rankomis, būtų palaidotos šios galimybės. Aš jau iš idėjos atnešiau mūsų šaliai Europos ir pasaulio auksą. Nemanau, kad ateity daug tokių entuziastų, kuriais federacija nesirūpina, atsiras. O mano ir daugelio kitų žmonių tikslas yra parodyti pasauliui, kad esame maža, bet stipri bei kovoti pajėgi šalis.
– Jeigu jau prabilome apie tikslus, ar jau sulaukei žinių iš „Glory“ organizacijos?
– Deja, kol kas jokių žinių. Diskutavau su jais, nes turėjau atsiklausti, ar galiu internete dalytis tinklalaide su Arkadiuszu Wrzoseku, kuriame kalbama apie paskutinę kovą su Badr Hari ir ten įvykusias riaušes. Kaip tik buvau gavęs perspėjimą iš Youtube dėl autorinių teisių. Mane patikino, kad vis dar vyksta tyrimas dėl situacijos, todėl visi vaizdo įrašai su ta kova yra trinami lauk. Paklausiau, žinoma, ir dėl savo ateities. Gavau atsakymą: „We gonna get in touch with you soon“ („Netrukus su tavimi susisieksime“, – angl.k.). Bet kol kas jokių žinių nėra, nors jau prabėgo mėnuo. Iš tiesų, liūdna, nes tiek ne daug liko iki pagrindinio tikslo.
– Buvai išvykęs treniruotis į Lenkiją? Netrūko internete vaizdų iš treniruočių su UFC buvusiu čempionu Janu Blachowičiumi!
– Neseniai dariau „turą“ po Lenkiją, kurioje aplankiau keturis sporto klubus. Paskutinis jų buvo būtent WCA, kuriame sportuoja Janas. Po kelių raundų sparingo treneriai liko sužavėti ir norėjo, kad, jei tik man leidžia galimybės, atvykčiau pas juos per Jano pasirengimą ir padėčiau pasiruošti dvikovai su Aleksandaru Rakičiumi. Na, aš kaip visada atsakiau: „Padėsime, kuo galėsime“.
– Kokios patirties įgavai, kiek naujų pamokų išmokai?
– Teko prisiminti senai užmirštas pamokas (juokiasi), kad MMA stovėsena visai skiriasi nuo kikbokso stovėsenos... Kitoks judėjimas ir smūgiavimas. Turėjau galimybę su vienu iš kovotojų pasiboksuoti mažomis MMA pirštinaitėmis. Tikrai gera patirtis. Tai – kovos stilius, verčiantis būti atsargesniu ir apmąstančiu kiekvieną žingsnį. O kai jau sparingavomės su bokso pirštinėmis, jaučiausi kaip žuvis vandenyje, už ką sulaukiau nemažai komplimentų. O jei toliau kalbėtume apie MMA ir graplingo treniruotes, tiesą sakant, jos sužadino manyje tam tikrus sentimentus ir suvokimą, kad reikėtų visko mokytis iš naujo. O labiausiai mane išgąsdino tai, kad man labai patiko.
– Atgijo svajonė apie UFC?
– Laidojau aš ją seniai dėl vienos priežasties – niekaip negaudavau vizos į JAV. Bet kai kalbame apie UFC, manau, ambasada palankiau į viską žiūrėtų. Tad jei tokia mintis ir užsikurtų manyje, manau, pradėčiau nuo kitos organizacijos, iš kurios ir pats Janas perėjo į UFC – Lenkijos MMA organizacija KSW, kurioje kovoja labai daug aukšto lygio atletų. Būtų dar vienas smagus iššūkis man. Faktas, kad pradžia būtų be galo sunki, bet žinote kaip viskas pas mane – lengvas kelias nėra mano kelias.
– Spėju, treniruotės su aukščiausio lygio kovotojais, kurių dar puikiai nepažįsti, privertė pasitempti?
– Taip. WCA salėje gausu didelių vaikinų, tikrai yra ir sunkesnių, ir mano svorio, įvairaus lygio, todėl jauduliukas prieš kiekvieną treniruotę judino mano vidinį pasaulį. Prieš kiekvieną treniruotę tekdavo viską gerai apmąstyti. Smagu apsilankyti svetimoje salėje, kur sportuoja tikrai pajėgūs atletai, tai verčia išlipti iš savo komforto zonos ir vėl pasijusti alkanu žinioms, naujovėms, iššūkiams. Šito jausmo jau kelerius metus man labai trūksta.
– Ko išmokai iš paties J.Blachowičiaus?
– Jo pamokos buvo: išlaikyti saugią distanciją, ypač kai smūgiuoju, nes kitu atveju mane bus ne taip sunku pargriauti į apačią. Tačiau ir aš turėjau, ko pamokyti – paties judėjimo, neužsistovėjimo vienoje vietoje. Mano stilius yra užmigdyti priešininką ir pažadinti stipriais smūgiais. Kad to jam netektų patirti net tuomet, kai jaučiasi saugiai, liepiau nuolat dėti žingsnį į šoną ir judinti galvą, neužšalti vienoje vietoje.
– Kokį įspūdį paliko WCA salė?
– Salė atrodo įspūdingai, manau, apie 1000 kvadratinių metrų plotas, kur yra ir svarmenys, ir ringas, ir narvas, ir didžiulis tatamio plotas bei teritorija privačioms treniruotėms. Yra treneriai smūgiavimui, graplingui, yra atskiras „pad holder“ treneris, laikantis letenas. Visos treniruotės yra pritaikytos būtent MMA stiliui – tai, ko trūksta mums, kurie senoviškai kažką „gaudo“ iš bokso, kažką iš kikbokso, kažką iš dziudo, kažką iš džiudžitsu ir bandome viską apjungti savarankiškai. Ten viskas suderinta pagal vieną stilistiką ir darbas vyksta labai kryptingai.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
