Tituluota jaunoji MMA „pantera“ L.Lipinskaitė: „Esu ten, kur noriu ir turiu būti“ (5)
Lijana Lipinskaitė | asmeninio archyvo nuotr.
„Sakyti tiesą? Mano pagrindinis tikslas – po varžybų namo grįžti nesulaužyta nosimi, – nusijuokė aštuoniolikmetė mišriųjų kovos menų (MMA) atstovė Lijana Lipinskaitė, pradėjusi pokalbį su sportas.lt. – Juokas juokais, bet mokausi kiekvieną pralaimėjimą priimti kaip pamoką, kad ir kaip sunku bebūtų niekada nepasiduoti, išlaikyti harmoniją tarp sporto ir gyvenimo“.
Dar vienas ne kartą geriausia Jurbarko sportininke išrinktos merginos tikslas – pakeisti visuomenės nuomonę apie MMA.
„Žmonės dažnai nesupranta, kad kovos menai nėra beprasmiškos muštynės – tai reikalauja daug disciplinos, ištvermės, pagarbos priešininkui, sau ir savo aplinkai“, – priminė trejus metus MMA užsiimanti L.Lipinskaitė.
Tegul tie treji metai neapgauna – L.Lipinskaitės titulų ir apdovanojimų sąrašas, jei tektų jį pateikti, nusidriekia per tris rašytinius puslapius. Čia ir Lietuvos graplingo čempionės titulas, čia ir šalies pankrationo čempionės titulas, čia ir IMMAF pasaulio čempionato bronza. Ir tai tik trupinėliai. Iš viso L.Lipinskaitės kolekcijoje jau 23 aukso medaliai, 8 sidabro, 8 bronzos… Ir dar du čempionės diržai, iškovoti MMA ir graplingo varžybose.
„Sporto pasaulis mane traukė jau pat mažens, – nusijuokė jaunoji pašnekovė. – Augau apsupta vaikinų ir jų veiklų. Man visada patikdavo su jais varžytis. Jau pradinėse klasėse dalyvaudavau įvairiuose sporto būreliuose, o laisvu laiku padėdavau mamai ūkio darbuose. Paklausite, prie ko čia tai? Tikiu, kad darbas ūkyje mane pavertė labai stipria fiziškai. O vieną dieną aš nusprendžiau išbandyti savo jėgas MMA“.
Taip jau susiklostė, kad pradėjusi mokytis Jurbarko gimnazijoje L.Lipinskaitė lankė šokius ir dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose.
„Bet tai truko neilgai, – prisipažįsta mergina. – Neužilgo mano kelyje atsirado „Panteros“ klubas, užteko vos kelių MMA treniruočių, kad atsisakyčiau visų kitų veiklų, nes pirmą kartą gyvenime pajutau, kad esu ten, kur noriu ir turiu būti“.
Pasak sportininkės, MMA pakeitė jos gyvenimą.
„Dar niekada nesu kažkam turėjusi tokios aistros, – sakė L.Lipinskaitė. – Pasirinktas kovotojos kelias paskatino gyvenime priimti teisingus sprendimus ir nenuklysti blogais keliais. Treneris Mindaugas Smirnovas bei treniruočių draugai suteikė didžiulį palaikymą ir šilumą. Visi šie žmonės tapo mano antra šeima“.
Prabilusi apie trenerį M.Smirnovą, kovotoja pripažino, kad tai buvo pirmasis žmogus, patikėjęs merginos ateitimi koviniame sporte.
„Pirmaisiais metais jo paskatinimas man padėjo „įsivažiuoti“, atsilaikyti iškilus sunkumams, – teigė L.Lipinskaitė. – Treneris kovotojui yra daugiau nei tik tas žmogus, kuris rengia tave varžyboms. Jis yra tavo geriausias draugas, patarėjas ir gyvenimo mokytojas. M.Smirnovas per šiuos trejus metus man tapo labai artimu žmogumi, kuris išmokė į gyvenimą žvelgti kitomis akimis ir nepasiduoti siekiant savo tikslų. Jis yra pavyzdys, kad nesvarbu, kiek daug gyvenime dirbtum, niekada nepavargsi, jei dirbi širdžiai malonų darbą. Iš tiesų, pradėjus sportuoti beveik nieko nežinojau apie Lietuvoje sportuojančias merginas. Todėl tekdavo sekti vaikinų pavyzdžiais, nors gal ir keista, bet man didžiausiu pavyzdžiu tapo būtent mano treneris“.
Sulaukusi klausimo, ką reiškia būti kovotoja, L.Lipinskaitė nusijuokė.
„Man būti kovotoja reiškia ne tik kovoti narve, bet kautis ir už jo ribų, kai treniruotėse turi įveikti nuovargį, skausmą, kai prieš kovas kovoji su nepasitikėjimu savimi, baime ir blogomis mintimis. Lygiai taip pat kovoji ir visose kitose gyvenimo situacijose, kai reikia kautis dėl savęs arba už save, o kartais dėl tų, kurie negali savęs apginti, – ramiai išdėstė L.Lipinskaitė. – Dabar laikau save sportininke, kuri turi nusibrėžus tikslus ir jų siekia tam, kad viena dieną taptų profesionale. Sportas man yra viskas, kuo aš gyvenu ir be ko aš negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo“.
Žinoma, sunkiausiu klausimu tapo apie pergalių paslaptis koviniame sporte. „Jei kas nors kada nors sužinotų pergalių formulę, tai mielai norėčiau išgirsti ir aš, bet kol kas galiu pasakyti, kad manoji paslaptis labai paprasta – ji priklauso nuo to, kiek darbo ir aistros įdedu į pasiruošimą ir kaip nuoširdžiai sugebu priimti rezultatą, kad ir koks jis bebūtų, – sakė kovotoja. – Emocijos ir psichologija? Esu ganėtinai jausmingas žmogus, kuris negali sulaikyti savo ašarų po pralaimėjimų. Prieš kovas jaudinuosi, jaučiu didžiulį azartą, kad kartais net pritrūksta oro. Paskutiniu metu į mano gyvenimą įsilieja vis daugiau dvasingumo, kas man iš tiesų be galo padeda. Praktikuoju meditacijas, kvėpavimo pratimus, taip pat skaitau saviugdos knygas ir seku jų mokymus . Treneris taip pat yra labai dvasingas ir supratingas žmogus, kuris visuomet man ir padėjo susitvarkyti su visais sunkiais jausmais šiame sporte“.
Išgirdusi klausimą apie sportinio kelio svajones, L.Lipinskaitė trumpam susimąstė.
„Neturiu labai konkrečios svajonės, – prabilo ji. – Bet žinau, kad noriu būti išgirsta pasaulyje, noriu tapti pavyzdžiu jaunajai kartai ir kitoms merginoms, taip pat noriu parodyti visiems šį sportą iš kitos perspektyvos. Žinau, kad tobulėjimui ribų nėra ir suvokiu, kad žmogaus galimybės labai plačios, tad noriu tobulėti visur, kur tik įmanoma. Esu jauna ir man dar daug ko reikia išmokti“.
Pagrindiniai dabar užsibrėžti sportininkės tikslai – abitūros egzaminai.
„Noriu gerai išlaikyti egzaminus ir drąsiai žengti į kitą gyvenimo etapą, kuriame mano pagrindinis tikslas – tapti trenere ir profesionale kovotoja. Šiuo metu treniruoju mažiausius klubo auklėtinius ir jaučiu, kad ši veikla man labai artima širdžiai“, – nė kiek neabejojo L.Lipinskaitė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
