Ir kojos, ir galva maratonininkę vėl neša tikslo link
Aušra Garunkšnytė | Dano Sodaičio nuotr.
Aušros Garunkšnytės (30 m.) neviltį dėl dužusios svajonės bėgti 2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse pakeitė ryžtas. Maigydama televizoriaus pultelį ji išverkė kibirus ašarų, bet valinga maratonininkė susiėmė, kai gydytojai leido, pakilo iš patogaus fotelio ir vėl pradėjo bėgti – tikėdama, kad po traumos sveikstančios kojos nuneš į paralimpinį Paryžių.
Traumatologo nuosprendis pernai rugpjūčio pradžioje buvo lyg aklina siena. Kalėjimas – neperlipamas, neįveikiamas, amžinai užrakintas. Po diagnozės „stresinis kirkšnies lūžis“ A.Garunkšnytei žemė slydo iš po kojų. Tų pačių, kuriomis per pastaruosius kelerius metus įveikė per 15 tūkstančių kilometrų ir, kurios, neabejojo, pasieks Tokijo paralimpinių žaidynių finišą.
Tačiau kojos sustojo toli net nuo žaidynių starto linijos. 2019 m. balandį Londono maratone Aušra tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes. T12 (regėjimo negalia) klasėje lietuvė užėmė ketvirtąją vietą.
Daugiau kaip dvejus metus iki žaidynių, kurios dėl pandemijos metams nukeltos, A. Garunkšnytė treniravosi sukandusi dantis, plieskiant saulei ar lyjant lietui, per speigą ir per atodrėkį bėgdama privalomus kilometrus, kad tik būtų greitesnė ir ištvermingesnė. Nes paralimpinės žaidynės buvo ne tik jos tikslas, bet ir svajonė.
Tačiau kažkas kažkur aukščiau turėjo kitokių planų ir likus vos kelioms savaitėms iki žaidynių 2021-ųjų rugpjūtį A. Garunkšnytė sužinojo: Tokijuje ji tikrai nebėgs.
Tai išgirdusi Aušra juokėsi. Paskui verkė. Tada ir juokėsi, ir verkė – jausmai jos viduje maišėsi lyg žemė su dangumi vėjuotą ir sniegingą žiemos dieną. Nei smegenys, nei kūnas negalėjo tuo patikėti, tad springdama ašaromis ji isteriškai kvatojo.
Neviltis buvo lyg vandenynas, bet galiausiai audra nurimo. Pro tankius debesis šykščiai ėmė skverbtis saulė, suteikdama lengvaatletei vilties ir įkvėpdama drąsos nepasiduoti.
„Nėra to bloga, kas neišeitų į gera, – dabar, prabėgus daugiau kaip pusmečiui po tos baisios dienos, užtikrintai sako A. Garunkšnytė. – Sveikdama po traumos aš įsitikinau, kad darau tai, ką iš tiesų mėgstu: neįtikėtinai norėjau vėl bėgti. Vadinasi, sporto šaką pasirinkau teisingai. Tad tikiu, kad bėgsiu 2024-ųjų paralimpiniame Paryžiuje.“
Svarstė, kur padarė klaidą
Klubo skausmus A. Garunkšnytė pajuto po Lietuvos lengvosios atletikos čempionato pernai baigiantis birželiui. Palangos miesto stadione 10 tūkstančių metrų jį įveikė per 42 min. 40,46 sek., pasiekė asmeninį rekordą ir užėmė trečiąją vietą.
Tačiau džiaugsmą dėl apdovanojimo greitai pakeitė rūpestis dėl sveikatos.
„Atrodė, kad skausmas iš dubens leidžiasi į šlaunies apatinę dalį. Ėmiau lankytis pas kineziterapeutę, kad per pratimus kojai padėtų atsistatyti, tačiau pradėjo skaudėti ir šlaunies vidinę pusę. Bėgiojau, bet jaučiausi vis prasčiau – galiausiai ėmė skaudėti visą šlaunį“, – pasakojo lengvaatletė.
Įpusėjus liepai Aušra dar išvyko į treniruočių stovyklą Italijoje, bet ten jos savijauta vis prastėjo: nors bandydavo bėgti, skaudama koja nebenorėjo dirbti – atrodė, kad ją reikia nešti. Grįžusi iš stovyklos A. Garunkšnytė nuskubėjo pas medikus, o netrukus išgirdo nuosprendį: stresinis kirkšnies lūžis.
„Ilgai negalėjau patikėti tuo, kas įvyko, o, kai nurimau, supratau, kad mano pasirodymai 2021 metais baigti. Atsisveikinti teko ir su Tokijo paralimpinėmis žaidynėmis“, – sakė maratonininkė.
Šluostydamasi nevalingai vis byrančias ašaras, Aušra mintyse vėl ir vėl persukinėjo juostelę, mąstydama, kodėl prieš svarbiausią karjeros pasirodymą jai taip nutiko.
Dabar, kai po traumos jau prabėgo nemažai laiko, o kojos vėl nešioja Vingio parko takeliais ar Lengvosios atletikos maniežo Vilniuje ratu, A. Garunkšnytė svarsto, kad suklydo prieš Tokijo žaidynes nusprendusi bėgti stadione vadinamuosius greitus ruožus.
Paralimpiniam maratonui besirengianti lengvaatletė parke daugiausia bėgiojo lėtus ir ilgus ruožus. Tačiau, kai apsisprendė dalyvauti Lietuvos čempionate Palangoje, Aušra staigiai turėjo keisti sau įprastą tempą. O organizmui tai galėjo nepatikti.
Kelios dienos iki Lietuvos čempionato A. Garunkšnytė dar dalyvavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionate Birštone. Ten bėgdama 5 tūkst. metrų ji pasiekė šalies aklųjų ir silpnaregių rekordą – 19 min. 33,64 sek.
10 tūkst. metrų šiame čempionate maratonininkė įveikė per 43 min. 10,88 sek.
Bėgti šiuose čempionatuose A. Garunkšnytė nusprendė dėl to, kad jai itin stigo varžybų – dėl COVID-19 pandemijos pasaulis ilgai buvo sustojęs, tad bėgikė beveik neturėjo progų kaupti patirties.
„Man psichologiškai buvo svarbu pajusti varžybų skonį, kad nebijočiau jose dalyvauti. Mes, sportininkai, per kiekvienas varžybas stebime savo savijautą, bandome susidoroti su jauduliu ir emocijomis“, – aiškino lengvaatletė.
Tačiau ne galvai su jauduliu, o maratonininkės kūnui nepavyko susidoroti su pasikeitusiu krūviu. Prireikė laiko, kad A. Garunkšnytė atsigautų bent jau psichologiškai. Vis dėlto galiausiai ji atsitiesė ir tvirtai sau prisiekė nesigęžioti atgal: „Leidau sau išliūdėti, o tada nusprendžiau braukti brūkšnį ir viską pradėti iš naujo.“
Laikėsi visų nurodymų
Kai emocijos aprimo, lengvaatletė pirmiausia susitiko su sporto psichologu. Kalbėdamasi su juo A. Garunkšnytė suvokė, kad traumą gali priimti ne kaip bausmę, o kaip galimybę sulipdyti tai, kas buvo sutrūkinėję.
Metai po metų atkakliai treniruodamasi ir bėgdama tikslo – paralimpinių žaidynių – link, ji prarado ryšius su šeima ir draugais, nes jiems vis neturėjo laiko.
„Draugai nutolo, nes daug sportavau ir jie pradėjo manęs niekur nebekviesti, nes žinojo, kad atsakymas vis tiek bus „Ne“. Gydydamasi jau galėjau skirti laiko aplinkiniams ir susidėlioti mintis, ko noriu toliau. O aš norėjau vėl bėgti – net nesvarsčiau apie tai, kad galėčiau viską mesti. Kaip tik tikėjau, kad pasveiksiu ir vėl sportuosiu visa jėga“, – pasakojo maratonininkė.
Iškart po traumos Aušra atsisveikino su treneriu Linu Balsiu. 2017 m., kai pradėjo drauge treniruotis, jie sutarė, kad dirbs iki Tokijo žaidynių ir per jas, o plano, kaip elgsis toliau, neturėjo. Abu nutarė užverti duris praeičiai.
Aušra sukirto rankomis su treneriu Jonu Žakaičiu. Silpnaregės bėgikės sprendimą dirbti drauge lėmė noras pabandyti treniruotis su negalios neturinčiais bėgikais.
„Treneris L. Balsys – irgi silpnaregis, tad dirbdavome tik dviese. Aš jau buvau pasirengusi įsilieti į matančių bėgikų būrį. Nors bėgiojame atskirai, susipažįstu su bėgikų elitu, o mano treneris mokosi dirbti su silpnaregiais. Žengiau žingsnį, kurį retas negalią turintis sportininkas ryžtasi žengti, – patikino lengvaatletė. – Dirbdamas tik su tokiais pat – turinčiaisiais negalią, -- ar pats tobulėji? Esi tarp jų geriausias, bet prastesnis tarp sveikųjų. Nutariau būti silpnesnė tarp stipresnių, bet siekti geresnio asmeninio rezultato.“
Pirmą mėnesį po traumos diagnozės A. Garunkšnytė beveik nesportavo – ilsėjosi skaitydama knygas ar žiūrėdama filmus. Paskui pravėrė kineziterapeuto kabineto duris ir pradėjo daryti pratimus: palengva, neskubėdama ir nealindama sužeistos kojos.
Dar po kurio laiko maratonininkė ėmė minti dviratį, kol sulaukė išganingojo traumatologo leidimo vėl bėgti. Pradžioje – tik ant bėgimo takelio, ristele koja už kojos. Po dviejų savaičių A. Garunkšnytė jau išbėgo į lauką.
„Pasikeitė trasa, tad koją vėl pradėjo šiek tiek mausti, bet buvo labai smagu stebėti, kad pamažu didėjant krūviui mano savijauta gerėja. Skausmas kas savaitę vis mažėjo: pabandai bėgti į kalniuką – skauda, po savaitės vėl bandai – nebeskauda. Koja ėmė priprasti prie judesio, prisiminė, kad negali tinginiauti“, – pasakojo Aušra.
Žingsnis po žingsnio, nors ir labai palengva, A. Garunkšnytė grįžta prie įprasto krūvio, kasdien nubėga vis daugiau kilometrų.
Ji sąmoningai neskubėjo vėl bėgti, kaip yra pratusi, nors bėgti ir labai norėjo. Pirmosiomis dienomis po treniruočių lauke sužeistą koją skaudėdavo, todėl Aušra greitai suprato, kad jei neklausys trenerio ir medikų, trauma greitai atsinaujins.
„Sąžiningai dariau tai, kas liepta. Žinoma, būdavo dienų, kai bėgi ir matai, kad tempas per lėtas, kad pulsas per aukšas. Bet išlauki ir jei šiandien sekėsi prasčiau, rytoj jau bus kitaip. Pradžioje labai stebėjau kojos reakciją. Koja tuo metu buvo svarbesnė nei mano bėgimo greitis, nes nenorėjau, kad viskas pasikartotų. Kam būsi reikalingas, jei nuolat gydysiesi tą pačią traumą?“ – klausė A. Garunkšnytė.
Treniruotės – kitokios nei anksčiau
Treneris J. Žakaitis pritaikė Aušrai kitokią treniruočių metodiką nei L. Balsys. Anksčiau maratonininkė ruožus stengdavosi įveikti per tam tikrą laiką. Dabar bėgdama ji atidžiai seka savo pulsą – širdies dūžių vidurkis turi būti 140-145 per minutę. Pagal šiuos dūžius lengvaatletė sprendžia, tempą didinti ar mažinti.
Treneris Aušrai išaiškino, kad kuo greičiau ji bėga, tuo labiau jos organizmas rūgštinasi. Tad maratonininkė mokosi bėgti greitai ir stabiliai, kad organizmas į krūvį reaguotų tinkamai. To mokydamasi ji pastebėjo, kad bėgimo greitis didėja savaime.
„Suvokiau, kad su treneriu privalau būti atvira, o mūsų ryšys yra abipusis, tad daug kalbamės. J. Žakaitis turi žinoti, kaip aš jaučiuosi, o aš noriu žinoti, ką treneris mąsto apie mano bėgimą, kad, jei kas ne taip, klaidas galėtume taisyti“, – teigė A. Garunkšnytė.
Pasitarusi su J. Žakaičiu, A. Garunkšnytė nusprendė nebedalyvauti varžybose, kur labiau reikalingas greitis. Tarkime, 5 tūkst. metrų rungtyje. Dabar ji telkiasi maratonui arba pusės maratono distancijai – rungtims, kurios bėgamos asfaltu, o ne stadione.
Rinkosi pažįstamą taką
Maratonininkė puikiai atsimena dieną, kai treneriui J. Žakaičiui parašė žinutę, kad po bėgimo jai nebeskauda kojos. Tą dieną ji suvokė, kad tikrai pagaliau pasveiks po traumos ir vėl bus tokia pat greita kaip anksčiau.
Dar nežinodama, ar spės pasveikti, daug nemąstydama treneriui Aušra pažadėjo vykti su jo sportininkais į stovyklą Portugalijoje. O paskui susizgribo, kad šis pažadas buvo skubotas, nes medikai vis keisdavo reabilitacijos planą ir buvo neaišku, ar maratonininkė stovykloje jau galės bėgti.
Tačiau, kai sausio pradžioje J. Žakaičio lengvaatlečių komanda išskrido į Portugaliją, A. Garunkšnytė jau buvo pakankamai sutvirtėjusi.
Monte Gordo miestelyje ant Atlanto vandenyno kranto ji buvo ir anksčiau, todėl puikiai žinojo trasą, kuria bėgti jai smagiausia.
„Bėgiojau dviračių taku, nes ten jaučiausi saugiai. Komandos draugai bėgdavo parke, išmėgindavo skirtingus takelius, o aš rinkdavausi vis tą patį taką, nes buvau tikra, kad niekur nenuklysiu ir nepaklysiu“, – šyptelėjo itin silpno regėjimo bėgikė.
Monte Gordas – lengvaatlečių rojus. Sausį ten įšildavo iki 17 laipsnių, kasdien švietė saulė, tad nieko keista, kad į šį miestelį kasmet suplūsta elitiniai pasaulio lengvosios atletikos bėgikai, ėjikai, dviratininkai.
Tačiau labiau nei saulė ir lietuviškai žiemai neįprasta šiluma A. Garunkšnytę džiugino galimybė bėgti ir kasdien vis labiau gerėjanti savijauta.
„Bėgi ir matai, kad tobulėji, kad kasdien keliomis sekundėmis esi greitesnė, kad kojos nebeskauda. Negali būti nieko geriau“, – šypsojosi maratonininkė.
Pasikeitusi treniruočių metodika netruko duoti rezultatų. Po trijų savaičių stovyklos Portugalijoje Aušra grįžo ne išsekusi, o priešingai – kupina energijos ir didelio noro bėgti dar toliau ir dar greičiau.
Tačiau vėl pradėjusi rimtai sportuoti, ji nepamiršo juodžiausiomis dienomis duoto pažado: rasti laiko tam, kas, be bėgimo, teikia malonumo, – prasmingiems susitikimams su draugais ir knygoms.
„Gydydamasi supratau, kad galiu paskirstyti laiką – ir treniruotis, ir bendrauti su draugais. Gal ne kasdien, bet kartą ar kelis per mėnesį jo tikrai galiu ištaikyti. Nebenoriu būti ta, kuri visus atstumia dėl savo tikslų sportuojant. Dabar kaip tik manau, kad draugai man gali padėti ne tik atsigauti ir užsimiršti, kai sunku. Jie mane ir skatina judėti pirmyn“, – teigė A. Garunkšnytė.
Dar praėjusią vasarą užtikrintai purčiusi galvą, kad tikrai neturi laiko antrąjai pusei, dabar Aušra jau nėra tokia kategoriška: jei toks žmogus atsirastų, ji galėtų jam skirti dėmesio.
„Tačiau tas žmogus turėtų visiškai mane palaikyti ir suprasti mano tikslus sportuojant“, – šyptelėjo maratonininkė.
Bet ir dabar ji džiaugiasi kiekviena diena. Ašaros nudžiūvo, kojos vėl neša pirmyn, o ir galvoje, kuri, kaip juokiasi Aušra, kartais nesusitvarkydavo su jauduliu, dabar mažiau slegiančių minčių.
„Žiūriu į priekį ir žinau, kad jau tikrai grįžau, kad tikrai toliau sportuosiu ir tikrai atstovausiu Lietuvai. Gal prieš porą metų dėl nesėkmių būčiau nuleidusi rankas, bet trauma mane užgrūdino ir tapau ta, kuri kovoja iki pabaigos“, – patikino A. Garunkšnytė.
Ji taip ir nepažiūrėjo Tokijo paralimpinio maratono, nors žino, kad, jei kojos būtų sveikos, ten galbūt galėjo kovoti dėl aukščiausių vietų. Paralimpinį T12 klasės maratoną laimėjo japonė Misato Michishita, 42 km 125 m distanciją įveikusi per 3 val. 50 sek. Su gidu bėgusi ir sidabrą iškovojusi rusė Jelena Pautova atbėgo per 3 val. 4 min. 16 sek. – šiek tiek lėčiau nei geriausias A. Garunkšnytės laikas.
Užpernai kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Vilniaus Vingio parke bėgdama maratoną A. Garunkšnytė pasiekė asmeninį rekordą, maratono distanciją įveikdama per 3 val. 4 min. 1 sek.
„Tokijuje, matyt, būtų vykusi nuostabi kova, bet nenoriu dairytis ir praeitį ir svarstyti apie tai, kas galėjo būti, bet nebuvo. Tokijas – jau praeitis. Dabar mano tikslas – Paryžius. 2024-aisiais turiu ten bėgti“, – ryžtinga lengvaatletė.
Daugiau kaip ketverius metus ilgus atstumus bėganti A. Garunkšnytė jau dalyvavo septyniuose maratonuose, tačiau dviejų jų neįveikė: 2018 m. Londone teko pasitraukti, kai krito užkliuvusi už bortelio, o po mėnesio Kaune pasitraukė nesusitvarkiusi su nervais.
Šiemet jos planuose – du maratonai: gegužę Kopenhagoje ir spalį Londone. „Ten pasitikrinsime, ar veikia trenerio planas dėl mano treniruočių, o kitąmet ir stosime į kovą dėl kelialapio į Paryžių“, – sakė A. Garunkšnytė.
Birutė Pakėnaitė
