Laiko sustabdyti negalintys olimpiniai prizininkai: „Gerai, kad užaugo karta, galinti mums užpakalius paspardyti“
Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas l Manto Stankevičiaus nuotr.
Į Šiaulių sporto centrą „Atžalynas“ Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkas Aurimas Lankas atvyko šiek tiek prieš penktą valandą ryto – salėje pats įžiebė šviesą ir įjungė ergonometrą prieš treniruotę.
„Du po tris minutes, du po dvi minutes ir du po minutę“, – įgarsiną treniruotės planą 36-ų baidarininkas.
Treniruotė neužtruko, tačiau po jos paklausiau, ar seniai žiūrėjo Rio De Žaneiro olimpinių žaidynių dviviečių baidarių 200 metrų distancijos finalą?
Pasirodo, senokai. Todėl puikesnės progos tai padaryti, atrodo, ir negalėjome rasti.
„Visai smagu prisiminti, – padėjęs telefoną atsiduso A.Lankas. – Pirmavome daugiau negu pusę distancijos ir tik pabaigoje pralaimi. Bet dabar smagu prisiminti, kad tuo momentu buvome tarp geriausių“.
Puikiai emocijas prisimena ir A.Lanko ilgametis „partner in crime“ Edvinas Ramanauskas, kuris į „Atžalyno“ sporto centrą atlėkė kiek vėliau.
„O svarbiausia tai, kad prieš pat startą olimpinėse žaidynėse treniruotėse mums niekas nesisekdavo, – atviravo 36-ų E.Ramanauskas. – Keikėmės, pykomės, na, niekas nesigaudavo. Mėginome išdirbti startus. Bet niekas mums nesigavo. Iki šiol nežinome, ar tai buvo jaudulys, ar nuovargis. Bet jau buvau pastebėjęs, jei sunku prieš startą pasirengime, dažniausiai viskas susiklosto varžybose labai gerai“.
Reikėtų priminti, kad baidarininkai į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes vyko ne tuščiomis kuprinėmis – čia jau buvo du bronzos medaliai iš Europos čempionatų (2014, 2015) bei penkta vieta pasaulio pirmenybėse.
Tačiau po žaidynių dviviečių baidarių sprinto rungtis buvo išbraukta iš olimpinio sąrašo.
„Tokijo ciklas buvo tikrai banguotas. Nežinau, ar pavyktų viską papasakoti trumpai, – nusijuokė A.Lankas. – Visgi turėjome vilties, kad mūsų rungtis liks olimpiniame sąraše. Žinoma, neslėpsiu, jau po olimpinių žaidynių buvo minčių viską mesti. Atrodė, kad persikvalifikuoti tikrai bus sudėtinga. Paskutinį kartą 500 metrų keturviete irklavome gal tarp jaunių... Tai atrodė labai svetima. Nežinojome, ar verta save kankinti su 2,5 karto ilgesne distancija. Ir jau nebebuvome jaunuoliai. Pabandėme su broliais Mindaugu ir Simonu Maldoniais 2017-aisiais metais. Patekome į finalą. Šmėkstelėjo mintis, kad verta bandyti. Vėliau viskas dėliojosi kiek sunkiau, o ir pandemija užklupo – karantinas, keli kartai sirgta. Ir iki šiol klausi, ar reikia, ar verta, gal geriau kam nors kitam jau save atiduoti, bet kol galime prisibelsti į rinktinę, tol verta“.
E.Ramanauskas pripažino, kad sprinteriams persiorientuoti į 500 metrų distancija nėra lengva. Jis priminė, kad po Tokijo žaidynių iš olimpinių rungčių sąrašo buvo išbraukta ir vienviečių 200 metrų rungtis. Tai reiškia, kad galingiausi šalies sprinteriai – Artūras Seja, M.Maldonis (taip, taip, Mindaugai, žinau, kad ilga diskusijų tema, kiek ten tavyje to sprinterio, bet žinome, kai nori, labai gali, – aut.past. paskutiniam Lietuvos olimpiniam sprinteriui Mindaugui Maldoniui), Ignas Navakauskas – ieško savo komandos ir distancijos.
„Mūsų pirmi metai buvo be galo sunkūs, – prisiminė E.Ramanauskas draugystės pradžią su 500 metrų distancija keturiese. – Rezultatai po truputį gerėjo, bet į Tokijo traukinį įšokti nespėjome. Mums pritrūko laiko. Dabar tikslas yra aiškus – Paryžius. Komanda didelė, treniruočių partnerių užtenka, konkurencija motyvuojanti. Tikiu, kad galime tikėtis keturvietę pamatyti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse“.
Bet A.Lankas net nebijo pripažinti, kad amžius jau stuksena.
„Kaip profesionaliam sportininkui – tikrai taip, – nusišypsojo A.Lankas. – Jis stuksena ir kiekvienais metais sezono pradžioje klausi organizmo, ar viskas yra gerai. Vėliau, jau irklavimo stovyklose įsidirbi su komanda, matai, kad viskas tarsi gaunasi visai neblogai. O kai esi komandoje, stengiesi ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų sėdinčių baidarėje. Tuomet supranti, kad verta ne tik dėl savęs, bet ir dėl komandos. Puikiai visi supranta, kad rezultatą galima pasiekti tik dirbant komandiškai. Jei bent vienas suabejos savimi, gali būti prastai. Aišku, kai būna sunku, pagalvoji, kad gal smagiau būtų koldūnus valgyti prie televizoriaus vakarais ir negalvoti apie sunkias treniruotes, irklavimą, bėgimą. Bet dažnai atrodo, kad gerai ten, kur mūsų nėra“.
A.Lankui ir E.Ramanauskui praėjusių metų rugsėjį nepavyko su komanda išvykti į Danijoje vykusį pasaulio čempionatą – prieš pat kelionę sportininkai susirgo COVID-19. Keturvietėje juos pakeitė I.Navakauskas ir A.Seja, įgula kvalifikaciniame plaukime iškovojo kelialapį į finalą, kuriame buvo penkti. Tai – geriausias Lietuvos keturvietės rezultatas.
„Krepšiai jau buvo sukrauti, bet sulaukėme tyrimų rezultatų... Tada supratau, kad sunkus ir ilgas darbas kartu su komanda tiesiog nubraukiamas, suglamžomas ir išmetamas į šiukšlių dėžę, – prisiminė E.Ramanauskas. – Buvo pikta, bet dabar suprantu, kad tai tik vieni išbraukti metai, o ne visas gyvenimas“.
Žinoma, olimpiniai prizininkai stebėjo pirmenybes.
„Juk tai mūsų draugai, treniruočių partneriai, – pabrėžė E.Ramanauskas. – Viską stebėjome, susirašinėjome, dalijomės emocijomis, patirtimi. Puikiai. Visi esame panašaus lygio fiziškai. Džiugu, kad kitos sudėties keturvietė pasiekė tokį rezultatą. Esame prieš tai eksperimentavę ir varžybose Lietuvoje. Kol kas nėra aišku, koks rezultatas pasaulio čempionate būtų, jei valtyje būtume sėdėję mes su Aurimu. Gal būtų geriau, gal blogiau – atsakymo nėra“.
A.Lankas nusišysojome: „Neišvažiavome, nes negalėjome, bet šiais metais, suprantama, kad patekti į keturvietę bus sunkiau“.
Paklausus, nuo kelių metų yra pažįstami, sportininkai kiek nesutarė.
E.Ramanausko teigimu, pažintis įvyko būnant dvylikos. A.Lanko „spėjimas“: dešimties-vienuolikos.
„Dažnai sakau, kad Edvinas man – tarsi antra žmona, – nusijuokė A.Lankas. – Mes ir pykstamės dažnai. Ir pykstamės dėl elementarių dalykų, bet po penkių minučių galime sėsti kartu į automobilį ir važiuoti nusipirkti „Snickerso“. Būna, kad susipaykstame per treniruotę, išvadiname vienas kitą „paskutiniais“ žodžiais, bet nusiprasiame po dušu ir klausiame vienas kito „Einame valgyti?“ Per dieną galime susipykti gal 15 kartų dėl nieko, bet tai mums niekada netrukdė būti komanda. Tiek metų, tiek stovyklų viename kambaryje, vienoje virtuvėje, vienoje valtyje – visko buvo ir negalėjo būti. Dar visko ir bus“.
E.Ramanauskas nusijuokė: „Anksčiau buvome draugai, o dabar kaip šeimos nariai“.
„Nuolat bendraujame, esu ir Aurimo sūnaus krikšto tėtis. Taip ir gyvename koja kojon. Pykstamės? Tai gal ideali šeima ir yra ta, kuri ne tik rankutėmis susikibusi, bet ta kuri sugeba dalintis džiaugsmu ir vargu bei kartais vienas kitą paspaudžia, sugeba pasakyti griežtai, kartais piktai. Abu esame ganėtinai aštrūs, tad kartais būnantys šalia išgirsta, ko nėra girdėję, kai apsipykstame su Aurimu“, – nusišypsojo E.Ramanauskas.
Sulaukę klausimo, kaip jaustųsi valtyje vienas be kito, baidarininkai nepasimetė.
„Turbūt dabar neįsivaizduoju tokio dalyko, nes taip nėra buvę, – nusijuokė A.Lankas. – Esame sustartavę keliose varžybose atskirai kažkaip, bet tai tebuvo kažkokie pavieniai praplaukimai. Tai nebuvo treniruočių procesas, kuriame negavau „spaudimo“ iš nugaros. Dabar sakau, kad ne, neįsivaizduoju proceso be Edvino. Tiesiog aš nežinau, kaip atrodytų tasai pasirengimo laikotarpis be jo“.
Paskaičiavo ir E.Ramanauskas: „7 sportininkai į 4 vietas – visko gali būti“.
„Juk nežinome, kas gali nutikti... Niekas neapsaugotas ir nuo traumų. Sunku pripažinti, bet gyvenimas kartais gali būti skaudus. Bet pirmą kartą, kad galime būti išskirti, išgirdome iš trenerio iškart po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Tačiau tada atsirado galimybės su keturviete. O dabar, na, būtų liūdna ir nesmagu be Aurimo, bet priminsiu, kad nė vienas nesame garantuotas dėl vietos rinktinėje, kurioje bus ieškoma optimaliausių variantų“.
Pasak A.Lanko, stipri konkurencija tik padeda siekti geriasių rezultatų.
„Kažkada su Edvinu juokėmės, kad I.Navakauską ištreniravome, nes jis pradėjo su mumis, vėliau Artūrą (Seja, – aut.past.) ištreniravome, iš dalies ir patį Mindaugą (Maldonį, – aut.past.) užauginome. Vienas po kito augo sportininkai ir tobulėjo. Smagu, kad mums su Edvinu pavyko užauginti naują kartą, su kuria vis dar patys galime ir pakonkuruoti. Ir smagu, kad užaugo karta. Jei jos nebūtų, reiškia, mes ir treneris darėme kažką blogai. Žinoma, smagu, kad jaunesni mums paspardo šiknas. Tai gerai, juk viskas dėl bendro tikslo. Jei nepateksiu į keturvietę, viskas paprasta ir suprantama – „Ačiū, viso gero“ ir didelės nuoskaudos tikrai nebus. Bet darysiu viską, kad būčiau rinktinėje, nes smagu žinoti, kad gali padėti komandai“.
Plačiau ir smagiau:
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
