J.Lasickas – apie mintis baigti karjerą, nuoskaudas, sudegimą rinktinėje, ambicijas ir geriausiųjų rinkimus
Justas Lasickas | Elvio Žaldario nuotr.
24-erių Lietuvos rinktinės saugas Justas Lasickas yra, turbūt, stabiliausiai visą sezoną atžaidęs Lietuvos rinktinės futbolininkas. Tuo pačiu, jis yra pretendentas ir į geriausio metų žaidėjo titulą. Ta proga, tinklalaidėje „FutbolasLT“ pakalbino jį ir uždavėme ne pačius patogiausius klausimus.
Kai Vilniaus „Žalgiryje“ negaudavai žaidybinio laiko, futbolo visuomenėje netrūko kalbų, kad rimtai galvojai apie karjeros pabaigą. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?
Kaip buvau „Žalgiryje“, apie tai jau negalvojau, bet devintoje ir dešimtoje klasėje tokių minčių buvo. Tuomet tėvai sustabdė mane ir siūlė neskubėti. Kuo toliau, tuo labiau pradėjo sektis ir, kaip minėjau, „Žalgirio“ laiku tokių minčių jau nebuvo. Aišku, niekada nežinojau, kaip susiklostys karjera, todėl mokslai ir futbolas buvo šalia.
Lietuvoje dalyvaudavai „Protų mūšiuose“. Serbijoje pavarai ar užmetei šitą reikalą?
Gaila, bet užmečiau. Ši idėja atėjo iš draugų. Jie buvo įsitraukę ir tuo pačiu įtraukė ir mane. Buvo ilgas laikas, kai vaikščiodavau kiekvieną savaitę. Įdomus užsiėmimas, nors ir nebūdavau komandoje lyderiu. Būdavo už mane daug protingesnių, bet man tai buvo malonus laiko praleidimas. Turėdavau temų, kur galėjau padėti komandai, tad praleidau daug linksmų vakarų.
Tavo karjera „Žalgiryje“ nesusiklostė. Ar neturi nuoskaudų „Žalgirio“ vadovams ar treneriams, kurie tuo metu treniravo komandą, kad nesuteikė šanso iki galo save realizuoti?
Prie šio klausimo galima prieiti iš toliau. Buvo metai, kai į aikštę eidavau po keitimo. Tais metais su „Žalgiriu“ laimėjome visus titulus. Natūralu, kad po tų metų tikėjausi padaryti didesnį proveržį, norėjau būti starto žaidėju ir pagrindinės komandos dalimi. Tačiau per pusmetį sužaidžiau, berods, ketverias rungtynes. Tuo metu persikėliau į Serbiją.
Nuoskaudos? Sunku pasakyti. Yra tokių filosofinių minčių, kad kiekvienas einame savo keliu. Reiškia, tuo metu man nebuvo lemta būti „Žalgirio“ dalimi. Kažkiek nuoskaudų yra, bet gal ne klubo vadovybei, ne treneriams, o sau, kad nesugebėjau įrodyti, kad iki galo manimi nepasitikėjo.
Tuo metu iš „Žalgirio“ aš negavau jokių minučių avansu. Viskas, ką gaudavau, reikėdavo užsitarnauti. Visada kirba tokia mintis, o kaip būtų, jei būtų labiau pasitikėję ne tada, kai buvau geriausias, o šiek tiek avansu. Gal tuomet būčiau užsitarnavęs daugiau minučių. Pasikartosiu, bet man nebuvo lemta padaryti karjeros „Žalgiryje“, bet tai vis tiek yra mano pirmas klubas ir atsiminimai yra patys geriausi. Kol aš buvau ten, „Žalgiris“ laimėjo absoliučiai visus titulus ir man išvažiavus pirmąjį pusmetį pralaimėjo. Tikrai nemanau, kad susiję su manimi, bet tokie prisiminimai.
Buvo tokios rungtynės su Juodkalnija, kai tuometinis rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas, turbūt, pirmą kartą tave atitraukė į dešinio gynėjo poziciją. Tose rungtynėse sudegei. Ką galvojai prieš tas rungtynes, kodėl esi statomas ir ką galvojai po rungtynių?
Jūs, žurnalistai, mėgstate priminti tas rungtynes, nors man tai nėra malonu. Gal tuo metu nebuvau pasiruošęs žaisti dešiniojo gynėjo pozicijoje. Tąsyk mes žaidėme penkiais gynėjais, o šalia manęs buvo Povilas Leimonas, kuris irgi nebuvo geriausios formos ir po pirmo kėlinio buvo pakeistas. Tai gavosi taip, kad visas mūsų kraštas buvo sunkesnis. Be to, Juodkalnijos rinktinėje žaidė Savičius, kuris tobulai kamuolį mėtė man už galvos.
Daug faktų susidėjo, kad tos pirmos rungtynės nebuvo vykusios, bet mes futbolininkai kartais turime geresnių, kartais prastesnių rungtynių. Jeigu ilgą laiką apie jas galvočiau, būtų sunku judėti į priekį. Praėjo rungtynės, viskas užmiršta, pasimokyta iš klaidų ir, neabejoju, kad dabar būtų visiškai kitokia situacija ir būtų viskas geriau.
Justai, Serbija – tavo šalis ar vis tik turi ambicijų kilti aukštyn ir kur matytum save karjeros zenite?
Tikrai yra ambicijų. Aš Serbijoje jau ilgą laiką. Tikrai nesiskundžiu, nes lyga yra labai gera tobulėjimui, labai daug stiprių talentingų jaunų žaidėjų, su kuriais reikia konkuruoti. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad finansiniu atžvilgiu ši lyga turi didelių problemų. Ne tai, kad nemoka algų, bet palyginus su kitomis šalimis, jos yra pakankamai mažos.
Tai norisi kelti sparnus kitur. Ambicijos yra top penkios lygos. Kodėl gi nesvajoti? Gal ne tiesiai iš Serbijos lygos. Ko gero, iš Serbijos reikia dar vieno žingsnelio norint pakilti į tas aukštesnes lygas, bet kodėl gi ne?
Justai, ar jautiesi šiuo metu geriausiu Lietuvos futbolininku? Jei ne, ko pačiam trūksta, kad juo taptum?
Galvoju, kad geriausias tikrai nesu, tik galiu pasidžiaugti, kad sužaidžiau stabilų sezoną. Galvojau, kas čia rinktinėje geriausiai pasirodė? Tai vis tiek, tiek Arvydas (Novikovas), tiek Fedia (Černychas) yra geresni žaidėjai, daugiau žaidę, daugiau matę.
Aš ilgą laiką net nenorėjau įšokti į rinktinę ir tik retkarčiais pasirodyti. Tai dabar nenoriu būti tas, kuris turi vieną gerą sezoną, po to išvis nebūna rinktinėje, dar po metų kitų grįžta vėl. Norisi pastovumo, todėl nežinau, ar man svarbu būti geriausiu? Individualūs apdovanojimai nėra svarbiausi, kur kas svarbiau metai iš metų išlaikyti lygį, jį po truputį kelti ir galiausiai nepajusi, kad esi svarbi tos rinktinės dalis, o gal ir geriausias jos žaidėjas.
---
Visą pokalbį su J.Lasicku galite išgirsti čia:
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.