Niūrioje „Žalgirio“ pralaimėjimų dykumoje – besitęsiantys nusivylimai ir naujos viltys VIDEO (4)
„Žalgirio“ ir „Bayern“ rungtynės | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Kada jei ne dabar? Taip buvo galima pagalvoti apie šias rungtynes, diskutuojant apie užsitęsusią Kauno „Žalgirio“ pergalių sausrą. Kauniečiai dar praėjusią savaitę baigė alinančąi dvigubą savaitę, dabar priėmė komandą, kuri taip pat turi krūvą problemų, todėl būtent šis mačas buvo idealus metas kalbėti apie išėjimą iš tos nesėkmių dykumos.
Tačiau šias rungtynes stebėję krepšinio mylėtojai jau antrą kartą iš eilės pamatė tarsi akmenyje iškaltą scenarijų – kone idealią pirmąją rungtynių pusę, ir pasikeitusias tendencijas po pertraukos.
Abi komandos Nemuno saloje susitiko kritinėse padėtyse – abi dar nelaimėjusios, ir abi turinčios rimtų nuostolių. „Žalgiriui“ dabar nepadeda ne tik Joffrey Lauvergne'as, tačiau ir Janis Strelnieks bei Emmanuelis Muddiay – visi trys beprotiškai svarbūs klubo žaidėjai. Bavarams nepadėjo Leonas Radoševičius, Nihadas Djedovičius ir Paulis Zipseris. Tik pirmąsias sezono rungtynes žaidė Vladimiras Lučičius.
Vis tik reikia pripažinti, kad „Žalgirio“ situacija šiandien yra daug prastesnė. „Bayern“ jau ne kartą iš tų ketverių ankstesnių rungtynių buvo per plauką nuo pergalės, o tokio riboto talento komandai kaip „Žalgiris“ jo praradimai yra daug skausmingesni nei Miuncheno klubui, kurie bet kokiu atveju turėjo savo smogiamąjį kervertuką su DeShaunu Thomasu, V. Lučičiumi, Corey Waldenu ir Darrunu Hilliardu.
Nenuostabu, kad šie keturi krepšininkai į „Žalgirio“ žaizdas badė skaudžiausiai, tačiau iki to Andrea Trinchieri komandai dar reikėjo priaugti.
Per pirmuosius du kėlinius „Žalgiris“ sugebėjo susikrauti 16-os taškų persvarą. Reikiamas Eurolygos lygio kovingumas, kamuolio judėjimas ir, neskaičiuojant kelių pramestų Tylerio Cavanaugh jam sukurtų metimų esant visiškai laisvam, neblogas situacijų išnaudojimas.
Tuo metu individualiu talentu gynėjų grandyje kauniečius lenkianti Bavarijos regiono komanda puldama stojojo kūrybos, fantazijos, nuolat daužydama per tas pačias įtvirtintas „Žalgirio“ gynybines pozicijas. Pagirtinai čia dirbo tiek, tradiciškai, Joshas Nebo, tiek ir produktyvių minučių davęs Marekas Blaževičius, geriau atrodę už blankius Othello Hunterį bei Augustine'ą Rubitą.
Vis tik po pertraukos pozityvą keitė rūpestis. „Žalgiris“ kaip į sieną atsitrenkė į viską besikeitusią „Bayerno“ gynybą, o susistygavę savo puolimą, Vokietijos krepšininkai pradėjo nenumaldomai artėti.
Visų pirma, išskirti pirmuoju numeriu reikėtų D. Thomasą. Fiziškai itin tvirtas, metantis iš toli, žaidžiantis tiek veidu, tiek ir nugara į krepšį kontaktinio krepšinio šalininkas nepavargdamas baudė tiek Edgarą Ulanovą, tiek ir Nielsą Giffey. Pastarajam prieš amerikietį sunku atstovėti fiziškai, o E. Ulanovas pats ne kartą praleido pro save tiesioginį oponentą D. Thomasą. Lemiamos atkarpos metu būtent keturi D. Thomaso taškai ir perlaužė rungtynes, kai šis kauniečius terorizavo žaisdamas nugara į krepšį. Jei E. Ulanovas neatstovi, čia pastatyti Jure Zdovcas tiesiog neturi ką.
Patys žalgiriečiai puolime įstrigo. Pirmoje mačo dalyje „Žalgiris“ pataikė 8 dvitaškius iš 15, kai po pertraukos jau tik 4 iš 14. Prieš pertrauką pataikius 6 tolimus metimus, metimų iš distancijos per paskutinius du ketvirčius sumažėjo jau per pusę.
„Žalgiris“ eilinį kartą susidūrė su individualaus talento trūkumu, kuris gali būti reikšmingas faktorius sprendžiant bėdą varžovams viską keičiantis ginamaisiais. Lukas Lekavičius pakankamai sėkmingai draskė svečių gynybą, tačiau su jo fiziniais trūkumais jis nėra ir negali būti pagrindinis Eurolygos komandos vedlys. Tiesa, sunkioje komandai padėtyje, jį galima pagirti. Rinkdamas po 9,2 taško jis puolime kol kas žaidžia antrą geriausią savo sezoną.
Svarbu akcentuoti ir E. Ulanovo pasirodymus. Kaunietis niekada nebuvo taškų rinkėjas, niekada tokiu ir netaps. Tačiau po sugrįžimo iš Stambulo lietuvis Kaune yra tarsi nesavas. Gerokai dažniau stringa gynyboje, stipriai rečiau sėkmingai užbaigia savo situacijas atakuodamas tiek iš arčiau, tiek iš trijų taškų zonos.
Šį sezoną vidutiniškai E. Ulanovas renka po 4,4 taško ir 3 naudingumo balus. Abu šie rodikliai yra prasčiausi per visą jo karjerą Eurolygoje. Netgi prastesni nei 2014-aisiais, kai E. Ulanovas tik debiutavo šiame turnyre.
Nežaidžiant ir vis dar pilnavertiškai net nesiintegravus į komandą, neegzistuoja ir E. Muddiay faktorius, o stiklinis J. Strelnieks nėra elitinis taškų rinkėjas.
Tačiau tai yra ateities klausimas. Dilema, kuri turi būti sprendžiama artimiausiu metu. Tiesa, yra ir maloniai nuteikiančių ženklų, ir jų čia nemažai. Nors iki gražaus paveikslo Kaune dar toli, bet „Žalgiris“ su J. Zdovcu nėra toks taktiškai visiškai nuspėjamas kaip jo pirmtakas Martinas Schilleris, o gavęs jau suformuotą žaidėjų rinkinį slovėnas bent jau žinojo jo stiprybes.
Žinojo, kad Mantas Kalnietis gyvena iš žaidimo „du prieš du“ situacijose, žino, kad E. Ulanovo stiprybė yra žaidimas nugara į krepšį. Žino, kad tai daryti prie atitinkamo varžovo gali ir N. Giffey. Žino ir supranta, kad šiai komandai trūksta atletiškumo.
Penki pralaimėjimai sezono starte yra prasčiausias sezono startas Eurolygoje per pastaruosius trylika metų. Pamirškime atkrintamąsias, kuri jau seniai tapo utopija. Į „Žalgirį“ dabar reikia žvelgti kantriu žvilgsniu, kaip į progresuojantį, nors ir minimaliais žingsneliais, mechanizmą.
Ilgėjančios gero žaidimo atkarpos nuteikia pozityviai. Taip pat kaip ir faktas, kad šiose rungtynėse kauniečiai buvo arčiausiai Eurolygos pergalės per visus iki šiol vykusius savo mačus. Taip pat tai buvo antras rezultatyviausias sezono mačas.
„Kiek treniruočių „Žalgiris“ turėjo? Matėte jų tvarkaraštį? Jūs norite pokyčiu tiesiog spragtelint pirštais? Neketinu būti nė vieno trenerio advokatu, bet tikėtis permainų per dvigubą savaitę, kai turi tiek traumų? Eurolygoje krepšinis taip neveikia. Permainoms reikia laiko, treneriams reikia laiko įdiegti naujoves“, – po mačo kantrybės „Žalgiriui“ prašė ir A. Trinchieri.
Tačiau pragariškai sunkus laikotarpis „Žalgiriui“ nesibaigia. Rytoj laukia mačas LKL pirmenybėse, antradienį – išvyka į Tel Avivą, o antroje savaitės pusėje – ir į Stambulą.
„Turėjome tik vieną normalią treniruotę. Turime tiek daug rungtynių, o žaidėjams dar reikia ir ilsėtis. Jie to nusipelnė, o dabar net neturime devynių žaidėjų rotacijoje, žaidėjai pavargę“, – skundėsi į nemalonią situaciją patekęs J. Zdovcas.
Trūks plyš reikia ir skubesnių sprendimų vadovybėje. Kol kas klubas vis dar niekuo nepakeitė Joffrey Lauvergne'o, kuriam pamaina pradėta ieškoti dar prieš dvi savaites. Būtinai reikia ir naujų vėjų perimetre.
Taigi šis „Žalgiris“ reikalauja tokios didelės kantrybės, kokios šiai komandai jau seniai nebereikėjo. Ne tik aikštėje, tačiau ir kabinetuose.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
