„Restart“ mygtuką spaudžianti D.Zagainova: „Noriu tobulėti ir augti, todėl renkuosi geriausią scenarijų“
Patricia Mamona, Jose Sousa Uva ir Diana Zagainova | asmeninio archyvo nuotr.
„Vasarą tapau olimpiete“, – primindama savo statusą nusijuokė Lietuvos rekordininkė trišuolininkė Diana Zagainova, tuoj pat parodžiusi ant kairio dilbio vos prieš keletą dienų padarytą tatuiruotė – įamžintus olimpinius žiedus.
Nauja tatuiruotė, naujas epitetas prie vardo ir pavardės bei nauji iššūkiai: po ganėtinai blankaus pasirodymo Tokijo žaidynėse D.Zagainova nusprendė nebijoti svarbių sprendimų ir pasiryžo keisti trenerį. Šįkart keliai veda į Lisaboną.
Lietuvoje D.Zagainovos trenere liks Tatjana Krasauskienė, tačiau pagrindiniu treneriu tampa portugalas Jose Sousa Uva, kuris parengė Tokijo olimpinėse žaidynėse sidabrą iškovojusią Patricia Mamona.
„Manau, šių žmonių pristatinėti nereikia, P.Mamona yra pažįstama daugumai – Tokijo olimpinių žaidynių vicečempionė (15,01 m), Europos uždarų patalpų čempionė. Manau, kad jos treneris yra vienas geriausių trišuolio specialistų, todėl neturėtų kilti klausimų, kodėl renkuosi šią komandą“, – sportas.lt sakė trišuolininkė.
D.Zagainova priminė, kad pastarieji dveji metai sporto atžvilgiu nebuvo labai lengvi.
„Susiklostė tam tikros aplinkybės, kurių aš negalėjau pakeisti, vienintelis variantas buvo išlaukti. Sportas dažnu atveju yra apie apsisprendimus ir sprendimus, atėjo laikas juos padaryti ir man. Neturime laiko dvejonėms, todėl reikia imti jautį už ragų, – kalbėjo D.Zagainova. – Jau prieš olimpines žaidynes žinojau, kad manęs netenkina tuometinė situacija ir tikrai keisiu viską iš pagrindų. Nuoširdžiai dėkoju komandai, kuri padėjo pasiekti geriausią, ką tuo metu galėjome. Tačiau daugiau nenoriu išgyventi to paties“.
24-ų vilnietės rezultatas Tokijo olimpinėse žaidynėse – 13 m 10 cm. Šis rezultatas leido užimti 28-ą vietą tarp 34 trišuolininkių.
„Noriu tobulėti ir augti kaip sportininkė bei asmenybė ir gavau galimybę tai daryti tarp geriausių savo srities specialistų. Dėl tokios galimybės aš esu linkusi aukoti daug dalykų savo gyvenime, esu pasirengusi naujam iššūkiui“.
– Diana, ne pirmą kartą pasiryžti tokiam žingsniui – prieš tai trenerį radai Ispanijoje, Valensijoje! Kuo skiriasi dabartinė Diana nuo tos devyniolikmetės?
– Aš irgi apie tai galvojau, nes labai džiaugiuosi, bet šiek tiek ir jaudinuosi dėl tokio žingsnio. Tačiau išgirdusi, kaip mano mama lengvai ištarė vieną vienintelį sakinį „Tai kas gi čia tokio, juk ne pirmas kartas! Tu tai padarysi!“, visi taškai susidėliojo virš i. Dabar suprantu, kad apie tokią galimybę daugelis sportininkų gali tik pasvajoti. Gal dalis nepasiryžta tokiam žingsniui. O aš esu ir visada buvau ta, kuri iškart čiumpa visas galimybes. Esu ta, kuri pirmiausiai pasako „taip“ , o tik po to galvoja (juokiasi), kokius sunkumus reikės įveikti, nes viduje žinau, kad visi sunkumai yra to verti. Prieš išvykstant į Valensiją taip ir buvo, treneriui ištariau „taip“ ir tik tada pagalvojau– reikės išmokti ispanų kalbą, susistabdyti studijas, palikti šeimą... Dabar? Mano mąstymas skiriasi nuo tos devyniolikmetės merginos, kuri kiek nedrąsiai vyko į Ispaniją. Dabar nebejaučiu tos naivios baimės. Dabar manyje gyvena intriguojanti baimė. Tai bus iššūkis, bet jis mane veža. Į Valensija išvykau būdama labai jauna ir be patirties, tuo metu viskas gąsdino. O dabar aš žiūriu į tai šiek tiek kitomis akimis. Aš žinau, kad bus gerai, kad geriau būti negali, kad man to reikia. Mane mylintis žmonės, mano šeima mane palaiko. Visa kita yra nesvarbu. Viskas.
– Ar imti jautį už ragų verčia kiek trumpesnis Paryžiaus olimpinių žaidynių ciklas?
– Tai turėjo įtakos mano sprendimui. Reikia suprasti, kad trijų metų olimpinis ciklas nėra daug. Kaip mes juokingai skaičiuojame „uždarų patalpų-atvirų-uždarų patalpų-atvirų patalpų sezonas-olimpiada“. Tie trys metai iš sportinės pusės prabėgs labai greitai. O aš nemėgstu švaistyti laiko. Jį švaistydama blogai jaučiuosi ir nesvarbu, ar tai darbas, mokslai, ar santykiai – visur. Man atrodo, kad gyvenime turi žinoti, ko nori. O tasai tampymasis ir neapsisprendimas, neaiškumai? Pamačiau pernai, kur tai gali nuvesti.
- Iki 13,10 m olimpinėse žaidynėse?
– Bandai kandžiotis? Tokijo olimpines žaidynes prisimenu dviprasmiškai: begalinis džiaugsmas, svajonės išsipildymas ir skausmas! Skauda, kad nepavyko visko išpildyti, kaip buvau pasiruošusi ir norėjau. Todėl mano olimpinė istorija kol kas labiau primena dramą apie meilę ir neapykantą. Tik po olimpinių praėjus mėnesiui supratau, kas įvyko ir kodėl. Buvau pasiekusi dugną dėl psichologinio pervargimo ir vienintelis dalykas, ko norėjau buvo poilsis. Tuomet visi savisaugos davikliai tiesiog lūžo ir supratau, kad neturiu daugiau ko prarasti! Ką aš galiu prarasti? Olimpinėse žaidynėse – 13,10 m! Nori, kad įvardinčiau, ką tai reiškia? Š**ų malūnas. Tiesiai šviesiai. O ypač žinant kaip buvau pasiruošusi. Dabar suprantu, kad nebūčiau subrendusi sprendimams, lygiai taip pat galvočiau apie kitus, o ne apie save, jei ne visi tie įvykiai per paskutinius pusantrų metų ir ne olimpinės žaidynės. Atsidūriau dugne ir laikau tai didžiausia virtusia stiprybe, nuo kurios stipriai atsispyriau į viršų. Nebeturėjau ko bijoti. Pasakyk, kas gali būti baisiau už 13,10 m olimpinėse žaidynėse?
– Trys X-ai olimpinėse žaidynėse?
– Variantas! (juokiasi)
– Kalbėdama apie kelionę į Valensiją visada pripažindavai, kad treneris Rafaelis Blangqueru Alcantudas tave „laužė“, teko mokytis daug naujų dalykų. Ar nebijai, kad šįkart teks dar kartą keistis sportinės technikos prasme?
– Labai džiaugiuosi, kad atsiras žmogus, kuris galės mane išmokinti kažko naujo. To man trūko per pastaruosius dvejus metus. Tai buvo stagnacija. Man trūko spyrio. Negavau žinių tiek, kiek norėjau gauti. Po 2019-ųjų sezono (pagerintas Lietuvos rekordas – 14.43 m) aš žinojau, kad reikia daryti viską, kad kilčiau aukščiau. Žinojau, ką turiu daryti. Darbo buvo labai daug. Bet visos aplinkybės – dvigalvio raumens trauma, trenerio liga, COVID-19 – krito viena po kitos. Tai mane paveikė, o laiko išsikapstyti iš duobės tiesiog pritrūko. Fizine prasme aš buvau geresnė, bet trišuolis yra techninė rungtis. Mano naujo greičio ir jėgos nebuvo spėta pritaikyti technikai. Trūko būtent to „sulipdymo“. Treniruotėse viskas būdavo gerai atskiromis dėlionės detalėmis, tačiau sudėti gražaus paveikslo teisingai nepavyko. Trūko laiko ir, galbūt, žmogaus, kuris galėtų tai padaryti. Esu žmogus, mėgstantis klausytis, mokytis ir dirbti. Džiaugiuosi, kad dabar viskas taip ir bus.
– Kaip sureagavo žmonės, su kuriais įvyko skyrybos?
– Rafaelis mano palaiko. Reikia suprasti, kad tai yra labai patyręs treneris. Esu jam dėkinga už tai, kad jis iš manęs padarė trišuolininkę. Už šį stebuklą aš jam tikrai būsiu dėkinga visą gyvenimą. Už pasiekimus 2019-aisiais – plojimai Rafaeliui ir su tuo metu Lietuvoje dirbančiu Kęstučiui Šapkai. Esu jiems dėkinga. Aš nesu konfliktiškas žmogus, bet dabar apsidairiusi suprantu, kad nenorėdama nieko įžeisti pati labiausiai nukentėjau per pastaruosius metus. Galbūt, reikėjo sprendimų anksčiau, bet pabijojau ką nors įskaudinti ir įžeisti. Tai man buvo labai brangi pamoka. Su treneriais padarėme viską, kiek buvo įmanoma padaryti. Už tai jiems padėkojau. Buvo smagu iš Rafaelio išgirsti, kad pats iš manęs kaip sportininkės daug išmoko, kad jei tik reikės, išties pagalbos ranką. Labai teisingai, manau, situaciją įvertino ir trenerė Tatjana Krasauskienė. Man jos palaikymas yra be galo svarbus! Ji apsidžiaugė, kad turėsiu geresnes sąlygas sportuoti. Su Tatjana toliau darbuosimės, ji prižiūrės mano pasirengimą varžyboms bei treniruotes, kai būsiu Lietuvoje.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
