Galimybių ribas išbandęs E.Česonis varžybų pabaigoje tramdė ašaras

 Ernestas Česonis įgyvendino savo svajonę. Lietuvos paratriatlonininkas prieš savaitę Nyderlanduose vykusiame pasaulio ilgos distancijoje čempionate pasiekė finišą ir tai padarė antras savo klasėje. Sportininkai čia plaukė 3,8 kilometrus, važiavo dviračiu 180 kilometrų ir bėgo 42,2 kilometro.

Planas B

E. Česonis dalyvauti pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionate nutarė po to, kai tapo aišku, jog jam nepavyko prasibrauti į Tokijo paralimpines žaidynes. Rugpjūtis ir rugsėjis kalendoriuje liko laisvi.

„Turėjau planą B sudalyvauti ilgesnėje distancijoje, bet tikrai negalvojau apie ilgą nuotolį. Mano mintyse buvo pusė ilgosios distancijos – 1,9 kilometrai plaukte, 90 kilometrų dviračiu ir 21 kilometrai bėgte.

Prieš ketverius metus Estijoje jau buvau šį nuotolį įveikęs. Tikslas buvo finišuoti. Kai dabar prisimenu tas varžybas tai ojojoj… plaukiau apie dvi valandas, mėšlungiai traukė, nes ką tik buvau pradėjęs treniruotis plaukimą. Ant dviračio maitintis nemokėjau, vos ne sustodavau, norėdamas praryti kokį geliuką. Ir bėgau tą pusmaratonį virš dviejų valandų, tai čia ne kažką“, – šypsodamasis karjeros pradžią atsiminė atletas.

Šįkart E. Česonis priėmė dvigubai ilgesnės distancijos iššūkį ir jam rengėsi profesionaliai, padedamas savo trenerio ispano Carloso Prieto. Laiko pasirengti pasaulio čempionatui liko beveik du mėnesiai.

„Man parašė mano varžovas iš Vengrijos ir pasiūlė sudalyvauti. Aš jam atsakiau, kad gyvenime toliausiai esu nubėgęs 25 kilometrus, o ką kalbėti apie maratono bėgimą po 180 kilometrų dviračiu…

Na, bet paskambinau treneriui ir paklausiau, ar įmanoma per tiek laiko pasiruošti. Carlosas atsakė, kad viskas gerai, tikslas realus. Aišku, jeigu kalbėtume apie kažkokio rezultato siekimą, tai reikėtų penkių ar šešių mėnesių. Bet čia kalba buvo apie ilgosios distancijos įveikimą“, – pasakojo E. Česonis.

Sportininkas atskleidė, kad dėl šio pasaulio čempionato teko visiškai pakeisti treniruočių planus: mažiau plaukimo, daug daugiau važiavimo dviračiu, bėgimo. Mintys per pratybas lydėjo įvairios.

„Pirmą kartą numyniau iki Visagino 156 kilometrus. Nulipau ir jaučiu, kad kojytės sunkios, o jeigu čia dar bėgti reikėtų… Visokių tų minčių buvo. Bet įsibėgėjau. Nulipdavau nuo dviračio ir jausdavausi surakintas, bet po kelių šimtų metrų bėgimo atsigaudavau. Tai buvo treniruočių rezultatas.

Į pasirengimo pabaigą vis tiek buvo minčių, kad mažokai to laiko. Likus kelioms dienoms treneris manęs paklausė: ar tu pasiruošęs? Pagalvojau: pasiruošęs ar nepasiruošęs, laikas varyti. Juk nesakysiu, kad ne, nepasiruošęs ir nedalyvausiu“, – juokėsi sportininkas.

Atleto išsikeltas tikslas – startuoti pasaulio čempionate – stebino ir aplinkinius – artimuosius, bičiulius.

„Žinau, kad tėvai labai nerimavo. Sužinoję mano planus, jie klausė: ar tau to reikia? Na, ką aš atsakiau: reikia, nes jeigu nereikėtų, tai nesitreniruočiau“, – šypsodamasis varžybų išvakares atsiminė E. Česonis.

Ketvirtoji disciplina

Sportininkas atskleidė, kad pats prieš startą labiausiai pergyveno dėl tinkamo maitinimosi varžybų metu. E. Česonio meniu per varžybas sudarė energetiniai geliai, energetiniai batonėliai, energetiniai gėrimai, elektrolitai, druskos tabletės. Viskas, ko reikia organizmui, gaunančiam milžinišką krūvį.

„Prieš startą labiausiai nerimavau dėl ketvirtos disciplinos – maitinimosi. Visi, įveikę tą ilgą distanciją, o taip pat ir treneris labai akcentavo šį momentą ir kartojo man: valgyk ant dviračio. Ir pats iš patirties žinojau, kad valgyti reikia ne tada, kai pajunti alkį, nes tada jau būna per vėlu. Nes tavo organizmas jau nebeatstatys tos energijos, kurią išeikvojo per tas kelias valandas.

Žinojau tai iš ankstesnės patirties, kai pradėdavau valgyti tik pajutęs alkį. Tada tie kilometrai ant dviračio tampa labai sunkūs. Tu žinai, kad juos įveiksi, bet tempas ne tas, viskas ne taip, labai sunku. Atsimenu, kad per kažkurią treniruotę sudeginau apie 5 tūkstančius kilokalorijų, o tai yra daug energijos.

Prisipažinsiu, kad su matematika man nelabai, o ten viską reikia labai skaičiuoti, kad tinkamais kiekiais paskirstyti turimus produktus laike. Tas kėlė daugiausiai nerimo. Na, bet ką. Prisirinkau visko daug, nes per daug tai ne per mažai“, – šypsodamasis prisipažino triatlonininkas.

Nuleistas dviračio ratas

Varžybų dieną E. Česonis starto tiesiojoje atsidūrė dar neprašvitus. Reikėjo paruošti startui ir save, ir techniką. Nereikalingo streso Lietuvos atstovui sukėlė prieš varžybas nuleistas dviračio ratas.

„Pasiskolinau iš vieno atleto pompą, bet man niekaip nesisekė jos tinkamai pritvirtinti, todėl iš dviračio rato išėjo šiek tiek oro. Pamaniau, kad geriau nerizikuosiu ir paprašiau vežimėlyje besivaržančio atleto pagalbininko, kad man padėtų pripūsti dviračio ratą.

Na ir primaigė ten jis man… Gavosi taip, kad išleido jis iš to rato visą likusį orą. Negana to, rato ventilis įkrito vidun. Pradėjau ieškoti mechaniko, bet prieš startą ten tiek veiksmo, tiek visko, kad man jo rasti nepavyko. Stresas, stresas.

Man siūlė sutvarkyti tą dviratį kol plauksime, bet pamaniau, kad geriau susitvarkyti iki starto pačiam, nes per varžybas mintys bus visai kitur. Atėjo kitas atletas, aš jo paprašiau padėti, ir mums kažkaip pavyko tą ratą pagaliau pripūsti. Gavosi prieš startą ne fokusas, o chaosas“, – pasakojo E. Česonis.

Bėgdamas tramdė ašaras

Pasak E. Česonio, ilgą triatlono distanciją jam labiausiai padėjo įveikti minčių valdymas, o svarbiausia buvo negalvoti apie tai, kas laukia toliau. Esą tokios mintys labiausiai trukdo tokiose varžybose.

„Jau per treniruotes pastebėjau, kad tos mintys apkrauna psichologiškai. Atrodo, kad tu čia kenti, bet tau reikės dar kitur kentėti. Kenti mindamas dviratį 180 kilometrų, o tavęs dar laukia maratonas. Stengiausi apie tai negalvoti. Kalbėjau sau, kad jau pusė rato įveikta, varžovas aplenktas”, – pasakojo atletas.

Anot sportininko, kritinį galimybių išbandymo tašką jis pasiekė įpusėjęs maratono bėgimo distanciją.

„Pusmaratonį prabėgau dar normaliai, o tada prasidėjo kančia… Buvau prisiklausęs profesionalų apie tai. Atrodo, kad pulsas normalus, viskas tvarkoje, bet taip surakina kojas, kad tu tiesiog nieko negali padaryti.

Aišku, aš tikėjausi kažkokių skausmų, nes tai buvo mano pirmas toks ilgas bėgimas po tokio kilometražo dviračiu. Supratau, kad stebuklų nebūna ir man nebus lengva.

Pagal trenerį mano planas buvo toks: plaukime jaustis komfortiškai, dviračiu neviršyti savo pajėgumo ir sekti tai, kas surašyta kompiuteriuke, o bėgime pirmą pusę bėgti komfortiškai, antrą – pagal savijautą.

Bėgdamas antrą distancijos pusę galvojau sau: šakės kaip sunku, šakės kaip skauda. Bet minčių apie tai, jog pasitraukti iš varžybų nebuvo. Nors bėgimo greitis buvo nedaug didesnis už sportinio ėjimo, mąsčiau: tai ką, nejaugi dabar nefinišuoti ir eiti sau kažkur? Ir viskas? Na, ne“, – pasakojo E. Česonis.

Sportininkas atskleidė, kad emocingiausios akimirkos jam buvo ne finišo tiesiojoje, o bėgimo rungtyje.

„Buvo du momentai. Tai – 28-as kilometras ir gal 35-as kilometras. Vos ne verkti norėjosi. Bet aš net pats nesupratau, dėl ko. Tiesiog sukilo emocijos. Pats nustebęs buvau. Žinote, bėgi, tau labai sunku, o aplinkui palaikančių žmonių šūksniai ir taip toliau… O finišavus jau buvo ramu, viskas“, – pasakojo sportininkas.

Tikslas – Paryžiaus žaidynės

Nors po pasaulio čempionato praėjo jau daugiau nei savaitė, E. Česonis dar nesijaučia visiškai atsigavęs fiziškai. Milžinišką krūvį gavęs sportininko kūnas pirmomis dienomis po finišo diktavo savo sąlygas.

„Atsigauti pradėjau pradėjus keturioms dienoms po varžybų, net atsistoti buvo sunku. Pakilti iš kėdės man reikėjo bent poros minučių. Savaitę visiškai nieko neveikiau, nes nelabai ką daryti galėjau. Prieš porą dienų nuėjau į pirmą treniruotę, bet dar jaučiasi nuovargis“, – pasakojo triatlonininkas, kurio sportinis laikrodis po varžybų Nyderlanduose rodė sudegintas 8842 kilokalorijas.

E. Česonis dabar laukia oficialaus kito sezono tarptautinių varžybų grafiko ir antro dublio siekiant savo svajonės – atstovauti savo tėvynei Lietuvai Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse.

„Dar viena svajonė išsipildė, tai įvyko anksčiau nei planavau, o dabar grįšiu į sprinto režimą ir rengsiuos Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Iš ilgos distancijos pasaulio čempionato pasisėmiau patirties ir žinių, kurios man tikrai pravers siekiant tikslo dalyvauti paralimpinėse žaidynėse.

Svajojau apie šį pasaulio čempionato medalį, bet net nežinojau, kada turėsiu galimybę šią savo svajonę įgyvendinti. Džiaugiuosi, kad tikslą pasiekiau be traumų, sveikas.

Žinau, kad kada nors ateityje dar sugrįšiu į ilgą distanciją, bet jau tik tada, kai tai nesikirs su sprintu ir kita mano svajone – paralimpinėmis žaidynėmis.

Mačiau, kad vyriausiam pasaulio čempionato dalyviui buvo 75-eri. Supranti, kad jokių ribų nėra, viskas yra įmanoma, tik reikia tiems dalykams tinkamai pasiruošti ir jiems subręsti“, – sakė E. Česonis.