Sporto visuomenę savo charakteriu sužavėjęs be rankų likęs M.Gudauskis: „Šypsausi, nes esu gyvas ir galiu džiaugtis gyvenimu“ (4)
Matas Gudauskis l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Dirbome geležinkelio ruože, keitėme konstrukcijas, laikančias aukštos įtampos kabelius, kurie maitina traukinius... O kaip viskas įvyko aš nežinau“, – pradėjome, atrodo, nelengvą pokalbį su 31-ų Matu Gudauskiu.
Ir šįkart tai nebuvo pokalbis, kaip man įprasta, apie sportą, nepaisant to, kad Matą visą gyvenimą lydėjo krepšinis – mokykloje, kolegijoje, po darbų su kolegomis.
„Krepšinis man buvo... Žaidimas, – šypteli Matas prisiminęs laikus, kai nuolat stiprindavo kojas, kad galėtų aukščiau pašokti, įkrauti kamuolį iš viršaus. – Krepšinis man padėjo sutikti daug draugų. Nebuvau geras žaidėjas. Mėgėjas. Bet žaisti man labai patiko. Tai mane atpalaiduodavo, veikdavo tarsi terapija“.
O dabar žvelgdamas į krepšį Matas šypsosi ir mesteli: „Žinote, sukti kamuolį ant vieno piršto visai nesunku“.
Nusišypsau, mačiau Mato „Facebook“ paskyroje nuotraukas, kuriose jis suko kamuolį.
Matas nukreipia žvilgsnį nuo krepšio į tolį, o aš nuleidžiu akis, tarsi ieškodamas tų stebuklingų rankų, kurios anksčiau taip mėgdavo liesti krepšinio kamuolį. Kairė vaikino ranka amputuota anksčiau alkūnės, dešinė – kiek žemiau jos, plaštakų nėra.
Ir čia kalba apie krepšinį nutrūksta – dar kartą bandome grįžti į dieną, kada nutiko įvykis, apvertęs Mato gyvenimą.
„Paties įvykio momento aš nepamenu, – dar kartą pasikartoja Matas. – Prisimenu, kad gavome komandą dirbti. Pradėjome... O prabudau reanimacijoje. Dar yra keli vaizdiniai galvoje įstrigę“.
Matas pamena, kaip sėdėjo greitosios pagalbos automobilyje: „Pažiūrėjau į savo kojas ir pamačiau, kad dešiniame bate – skylė. Lyg kas būtų iššovęs man į koją. Iššaudė elektra per abi kojas, perėjo per visur, visą kūną“.
Išgyvenimo instinktas
Rugpjūčio 25 dieną bus dveji metai po nelaimės, o Mato kojos vis dar nėra visiškai pagijusios.
„Tačiau dabar ten – visiška smulkmena palyginus su tuo, kas buvo“, – vėl nusišypso vaikinas.
Pasirodo, tik kiek vėliau, prabėgus mėnesiui po įvykio, medikai Matui prisipažino nesitikėję tokios „laimingos“ pabaigos. „Mes nežinojome, kaip tave gydyti, tris pirmas dienas laukėme, kol numirsi – viskas buvo blogai“, – atvirą prisipažinimą išgirdo Matas.
Taip, pirmosiomis dienomis reanimacijoje jo širdis, inkstai, kepenys negalėjo normaliai funkcionuoti – medikai dar nebuvo regėję žmogaus, kuris po tokios traumos būtų išgyvenęs. Labiausiai nukentėjo kairė ranka – per pirmą savaitę ligoninėje Matas dukart vos mirtinai nenukraujavo.
„Pamenu, kaip merdintį mane išvežė operuoti, o prabudau jau be rankos. Jau prieš tai mačiau, kad nieko gero nebus... Žinojau, kad neteksiu rankos. Susitaikiau su tuo. Taip paprastai su tuo susitaikiau? Taip, nes mano galvoje sukosi tik viena mintis „Noriu greičiau pasveikti ir grįžti namo“. Jau po antrojo kraujavimo pats daktarui sakiau „Manau, teks nupjauti ranką“. Jis mane dar bandė guosti, kad bandys to išvengti. Pats nepamenu, bet man pasakojo, jog prašiau nenupjauti per daug“, – nusijuokė Matas.
O dešinė ranka? Ji „atsilaikė“ dar dvi savaites.
„Judinau pirštus, bet pastebėjau, kad vienas jų pradėjo juoduoti – susitraukęs galiukas ir juodas. Man taip keistai pasirodė – gydytojai sako, kad viskas bus gerai, o aš matau, kad pirštas juodas. Na, galvojau, gal tik tą vieną pirštą amputuos ir viskas bus gerai“, – prisiminimais dalijosi vaikinas.
„Ne, Matai, nieko nebus, teks pjauti“, – po kiek laiko buvo išgirstas verdiktas.
„Toks ir buvo tasai išgyvenimas – nuolat turėjau susitaikyti tai su viena, tai su kita nemalonia žinia. O kas man beliko daryti? „Gerai, darykite, ką reikia“ – pasakiau gydytojams. Manau, tai buvo viso organizmo išgyvenimo instinktas. Buvo įsijungęs visai kitas režimas – kad ir kokią naujieną pranešdavo gydytojai, man buvo svarbiausia, kad gyvensiu“, – sakė M.Gudauskis.
Aistra – kompiuteriniai žaidimai
„Toks susidarė įspūdis, kad aš tam buvau pasirengęs, – apie savo būseną ir sugebėjimą priimti likimo smūgius kalbėjo Matas. – Juokinga, bet atrodo, kad visą gyvenimą būtent tam ir ruošiausi. Man savaime pavyko išgyventi. Šypsausi, nes esu gyvas. Taip, turiu apribojimų, bet galiu džiaugtis gyvenimu. Dalykai, kurie man buvo įdomus, iki šiol yra su manimi. Galiu naudotis kompiuteriu, netgi žaisti kompiuterinius žaidimus“.
Stop! Kaip?
„Prisitaikiau, dirbu su tuo, ką turiu, – nusijuokė Matas. – Turiu specialiai man pritaikytą pelę, klavišai – po kojomis. Visai neblogai viskas gaunasi. Atkaliau sistemą per metus“.
Daugiausiai laiko Matas praleido prie naujausio „Doom“ serijos žaidimo „Eternal“. Jau dukart žaidimas įveiktas. „Tai man ir pačiam buvo didelis „Vau“... Dar pamenu, gulėjau ligoninėje ir galvojau „Hmmm, kairės rankos nėra, dešinę žada palikti – pelę galėsiu paimti, viskas bus gerai, kažką kojomis pasispaudysiu ir bus tikrai gerai“. Tai štai, jau gulėdamas ligoninėje galvojau, kaip reikės prie kompo sėdėti. Nesu užkietėjęs geimeris, bet man patinka žaidimai, kurie įtraukia ir leidžia pabėgti nuo kasdienybės“.
Be to, Matui patinka ir filmai, leidžiantys pabėgti į kitą pasaulį.
„Džiaugiausi, kad matau, girdžiu todėl smagu, kad galiu mėgautis filmais, kompiuteriniais žaidimais“, – nusišypsojo Matas.
Viltis – bioninės rankos
„Aš jaučiu abi rankas... Aš galiu netgi pajudinti kiekvieną pirštą atskirai, – prisipažino Matas. – Ypač dešinės rankos. Kairė yra prastesnės būklės, bet dešinės galiu pajudinti kiekvieną pirštuką. Tiesiog jaučiu, kad mano plaštaka ir pirštai yra kažkur prie alkūnės, ten kur fiziškai dabar baigiasi mano ranka. Nejaučiu visos tos dalies, kurios trūksta, bet patys pirštai, riešas, plaštaka, atrodo, ten yra. Man pasako „Paliesk nosies galą“, aš ir liečiu tuo, ką turiu. Kai paprašo paliesti nosį ta vieta, kur realiai turėtų būti plaštaka, aš pasipurtau ir perklausiu „Kaip? Juk neišeina taip“. Iš oro durti man nesigauna“, – nusijuokė Matas.
Dešinė Mato ranka – idealiausias variantas bioninei rankai.
„Reabilitacijoje man buvo „įteiktos“ paprastos medinės rankos, kurios...“, – pasakojo Matas, bet jį tuoj pertraukė tėtis, priminęs, kad rankos tosios ne medinės, o plastikinės.
„Jos sunkios, reikia specialių papildomų diržų, kad plaštaka kažkiek veiktų. Tačiau ta metalinė plaštaka atlieka tik vieną judesį. Net puodelio su ja nepaimtumei. Pagal mano ranką buvo padarytas silikoninis įspaudas, tačiau praėjo pusmetis – jos pragulėjo namuose, nes prie kompiuterio su jomis tikrai niekaip. Sugebėjau prisitaikyti be jų, bet sumąsčiau vieną dieną užsidėti. Pūkšt, ir iškart krenta nuo rankos, nes rankos sugijo, nėra tokios patinusios, kokios buvo, kai darė įspaudą, – pasakojo Matas. – Ir viskas, nėra naudos, dabar reikia laukti trejus metus, kol galima bus daryti naujas. Guli jos toliau namuose be tikslo“.
Kol Matas dar gulėjo ligoninėje, giminaičiai susisiekti su nuo 2014-aisiais pažintį su bioniniu rankos protezu pradėjusiu pagėgiškiu Martynu Giruliu. Vėliau daktaras Eugenijus Kaniušas suorganizavo Mato susitikimą su specialistais Austrijoje.
„Pasakė, kad su dešine ranka viskas įmanoma, su kaire – kiek sudėtingiau. Mums buvo suteikta viltis“, – sakė Matas, tąkart praprašęs sudaryti ir sąmatą.
Virš 260 tūkst. eurų už dešinės rankos protezą!
Dar prieš gerus metus Matas buvo laimingas vaikinas. Turėjo darbą, merginą, planavo vestuves, tačiau vieną dieną staiga...
Posted by TV pagalba on 2021 m. balandžio 27 d., antradienis
„Su kaire ranka būtų dar brangiau... Tačiau nutilo įmonė, kurioje dirbau, kadangi buvo pradėti teismai dėl žalos atlyginimo. Tikėjomės greitesnių sprendimų. Laukėme pusmetį, bet nusprendėme, kad reikia kažką daryti, todėl įkūrėme fondą“, – pasakojo M.Gudauskis.
Balandžio pabaigoje mišriųjų kovos menų treneris Alfredas Lifšicas paskelbė apie organizuojamą labdaros turnyrą „Kova už Matą“. Visos surinktos lėšos bus pervedamas į fondo sąskaitą.
„Man buvo šokas, kai pamačiau naujieną, kad kažkas dėl manęs organizuoja renginį, – prisipažino M.Gudauskis. – Keistas jausmas, keista, kad dėl manęs užvirė toks dalykas. Labai gaila, kad kol kas negaliu atsidėkodamas už tokį dėmesį niekuo daugiau negu nuoširdžiu „Ačiū“. Tiesiog „Vau“, niekada nemaniau, kad būsiu kažkam toks svarbus“. O baigėme „pasimatymą“ su Matu kalbėdami apie kompiuterinius žaidimus.
„Juk žinai „Mortal Kombat“ veikėją Jaxą?“ – nevalingai klustelėjai.
Matas nusijuokė. „O, taip, su robotizuotomis rankomis. Maniškės, manau, nebus tokios galingos, bet... Bokso kriaušę pamušti gal ir bus galima pabandyti“, – šyptelėjo vaikinas.
Visi, norintys prisidėti prie Mato Gudauskio svajonės išsipildymo vėl turėti rankas, galite padėti:
Gavėjas: Mato Gudauskio labdaros ir paramos fondas
Atsiskaitomoji sąskaita: (IBAN) LT414010051005531665
SWIFT: AGBLLT2X
Banko pavadinimas: AB Luminor bank
Fondo kodas: 305715171
PAYPAL: liagud@gmail.com
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
