Boksininkas E.Kavaliauskas: apie gitarą ir džiazinį vorą, Dievo dovaną ir olimpines žaidynes (1)
Egidijus Kavaliauskas | Instagram.com nuotr
Vyras visada turi svarią priežastį nusipirkti gitarą. Taškas.
„Nusipirkau. Dabar belieka išmokti ja groti“, – praneša Jungtinėse Amerikos Valstijose su šeima gyvenantis 32-ų boksininkas Egidijus Kavaliauskas.
Po šių žodžių ant tėčio kelių sėdintis vienerių Aras skėsteli rankomis, tarsi norėdamas įsiterpti.
„Noriu išmokti groti, kad galėčiau skambinti jam dainuodamas prieš miegą, – prisipažįsta sportininkas, žvelgdamas į sūnų. – Jis užmiega tik su mano dainomis. Dvi minutės ir jis jau miega“.
„Egio hitas yra džiazinė „Tele Bim-Bam“ dainos „Voras“ versija“, – neiškentė ir atidengė paslapties šydą E.Kavaliausko žmona Vitalija.
Netrukus sportininkas kiek pažemintu balsu uždainuoja, o Aras suklūsta.
„Patinka tau šita?“ – paklausia sūnaus sportininkas.
Yra ir kita daina – apie ežį: „Tipu-tapu, tipu-tapu, trypčioja ežys tarp lapų“.
„Tai šios dvi yra jam kiečiausios. Kol kas be gitaros. Bet reikės išmokti groti. Mažiukas mėgsta muziką. Turi jau ir savo mėgstamas „tikras“ dainas – trypčioja, šoka laimingas, žiūrėdmas vaizdo klipus“.
Grojaraščio top’ai – grupės „Sisters On Wire“ dainos „Mėlyna Mėlyna“ ir „Taip Jau Gavosi“.
„Įjungi, mažiukas prisilaikydamas į ką nors žiūri į šokančią merginą ir pats bando atkartoti judesius... Gal bus koks muzikantas“, – nusišypso E.Kavaliauskas.
– Arba šokėjas!
– Ne, nenoriu, kad būtų šokėjas. Nereikia tų šokėjų. Jie per daug plastiški.
– Egidijau, tu tiesiog pavydi...
– Aš?
– (žmona Vitalija) Toks plastiškas ir tu norėtumei būti.
– Aš geras šokėjas. Dar ir kaip gerai šoku. Turiu netgi titulų. Virgilijaus Stapulionio vestuvėse buvo šokių konkursas. Spėk, kas laimėjo? Oi, sušokau.
– Daug laiko jau prabėgo...
– O, taip, laikas žiauriai gretai bėga. Smagu, kai gimsta vaikai, kai jie auga, bet iš kitos pusės, tai tik padeda pamatyti, kaip greitai pats sensti. Bet mano gyvenimas nuo paauglystės būdavo tarsi seno diedo – eini sportuoti, mokykla, treniruotė, anksti miegoti, anksti keltis, vėl treniruotė, vėliau mokyklą pakeitė universitetas. Niekada nebuvo nei tūsų, nei klubų... Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų esu buvęs klube. Jausdavausi senas... Bet dabar, po trisdešimties, pradėjau jausti, kad jaunėju (juokiasi).
– Rimtai?
– Jei rimtai, manau, subrendau tam tikruose dalykuose. Pradėjau į tam tikrus dalykus žvelgti kitaip. Sakyčiau pradingo naivumas. Šeima viską sudėliojo į vietas. O ir fiziškai gerai jaučiuosi, palaikau formą. Gal tik jaučiasi metai, kai svorį reikia mesti – sunkiau darosi. O šiaip, visada sakau, kad vyrai – kaip vynas arba konjakas – su metais tik gerėja.
– Ir jau aštuonerius metus tą vyną brandini JAV?
– Taip, jau aštuonerius metus čia. Man regis, atvažiavau į JAV sausio 13 dieną…
– Kuri kova per tuos metus pačiam buvo sunkiausia, įsimintiniausia?
– Manau, kad niekada nepamiršiu, kai kovai rengiausi sirgdamas. Turėjau temperatūros, vaistus gėriau pasislėpęs rūbinėje, treneriams nieko nesakiau. Taip nenorėjau, kad būtų atšaukta kova. Pamenu ištinusią savo gerklę, sunkų kvėpavimą ir šaltį. Bet nieku gyvu nenorėjau atšaukti kovos: turėjau jau šešias pergales sąskaitoje, o manęs laukė taip pat dar nepralaimėjęs Benjaminas Whitakeris (tuomet 7-0, – aut.past.). Dabar ši kova jau pamiršta, tačiau aš ją pamenu kaip tikrą pragarą – ėjau iš proto, degiau viduje, buvo bloga, vemti norėjosi, bet sėdėjau ir kentėjau. Tai turėjo būti pirma kova turnyro sąraše. „OK, – pamaniau. – Atsiboksuosiu, laimėsiu ir viskas bus gerai“. Tačiau organizatoriai perkėlė kovą į vėlyvą vakarą. Tris kartus teko užsibintuoti kumščius ir vėl nusibintuoti… Tai buvo nervų karas su savimi. Kovą laimėjau. O daugiau tokių? Kova su Roberto Arriaza (2018-ųjų lapkričio 16 d., – aut.past.). Tai buvo svarbi kova, varžovas – be pralaimėjimų, tvirtas. Jaudinausi prieš šią kovą…
– Egidijau, o jeigu boksą trumpam padėtume į šalį? Kas gero be bokso per tuos aštuonerius metus nutiko?
– Be bokso?
– Taip.
– Mažai, kas tada ir lieka (juokiasi). Bet jau gyvenau Amerikoje, kai sutikau būsimą žmoną Vitaliją. Man visada šeima buvo svarbiausia gyvenime. Manau, kad Vitalija – Dievo dovana. Esu jam dėkingas, kad sudėliojo viską taip, kad susitiktume.
– Kaip susipažinote?
– 2015-aisiais į Lietuvą grįžau su nutrauktu bicepsu...
– Gera istorijos pradžia!
– Tai nėra visiška pradžia (juokiasi). Jau anksčiau buvome pradėję bendrauti, bet aš išvykau į Ameriką, o ji liko Lietuvoje. Išvažiuodamas pasakiau, kad grįšiu po metų. Bendrauti per kompiuterio ekraną? Susirašinėti? Tai atrodė sunku rimtiems santykiams. Bet grįžau su tuo bicepsu po poros mėnesių. Taip ir gavosi, kad „susimetėme“. Labai džiaugiuosi, esu labai dėkingas jai už viską, netgi bokso atžvilgiu. Ji man yra ir žmona, ir draugas, ir komandos narys – visada padeda. O jeigu jau kalbame apie gerus dalykus, tai nepamirškime, kad mažiukas praeitais metais gimė... Mažas pimpačkiukas. O daugiau gerų dalykų? Sunku, ką nors ir išskirti be bokso. Juk mano visas gyvenimas ir buvo boksas. Sunku. Žmona, vaikas ir laikas Lietuvoje – tai geriausia, kas nutiko per tuos metus.
– Neseniai varčiau archyvus, kuriuose aptikau naujieną apie boksininkų kelią į Londono (2012) olimpines žaidynes. Tai buvo reportažas iš Lietuvos bokso federacijos spaudos konferencijos, kurioje dalyvavai tu ir Evaldas Petrauskas.
– Pamenu, aš Vitalijai esu rodęs nuotrauką iš tos spaudos konferenciją. Jos reakcija buvo vienareikšmiška: „atrodo, kad sėdite kokiame nors teisme“. Tokie jau buvo laikai (juokiasi).
– Žvelgdamas į tą nuotrauką nesusimąstai, kas būtų, jei nebūtumei išvykęs į Ameriką?
– Kartais pagalvoju, bet niekada nesugalvoju, kas būtų gero nutikę su manimi. Gal gero ir būtų buvę, bet, ar būčiau likęs bokse iki šios dienos? Nemanau. Jau tada norėjau tvirtai stovėti ant kojų finansiškai. Gaudavau stipendiją, bet olimpinėse žaidynėse ant kaklo nieko neužsikabinau. Viskas.
– Londono olimpinėse žaidynėse tau buvo 24-eri.
– Taip.
– Ir jau troškai tvirtai stovėti ant savo kojų?
– O kaip gi kitaip? Mačiau, kad dalis sportininkų iki karjeros pabaigos medžioja olimpines žaidynes. Jei sportuoji Lietuvoje, koks dar gali būti tavo tikslas? Taip, tu sportuoji, tu nori olimpiados, tu nori „užsikabinti“ bent jau tą stipendiją. Tai jau yra gerai. Bet tai niekada nereiškė, kad tą pačią stipendiją, kurią gaudavai, gausi po dešimties metų. Jei nėra rezultato, esi laisvas paukštis – privalai galvoti, ką toliau darysi. O boksininkas? Tu moki tik boksuotis! Taip, gali eiti vaikus treniruoti, bet ar iš to tu užgyvensi ką nors? Sudėtinga apie tai kalbėti finansine prasme. O aš visada norėjau jaustis tvirtai finansiškai. Nuo šešiolikos neprašydavau tėvų pinigų. Norėjau būti savarankiškas, norėjau padėti tėvams. Šeimos komfortas buvo man itin svarbus. Žinojau, jei šeima jausis gerai, bus gerai ir man. Aš jau toks – jeigu mano šeimai gerai, man daugiau nieko nereikia. Galiu basas, plikas vaikščioti – svarbiausia jiems gerai.
– Šešiolikos jau turėjai pinigų?
– Gaudavau maistpinigius. Man regis, po Europos jaunių bokso pirmenybių, kur iškovojau bronzą, gaudavau po 300 litų per mėnesį. Įsivaizduok, tokie pinigai šešiolikmečiui. Jautiesi kaip karalius – viską sau galėdavai leisti.
– Kiek sau leidai?
– Galėdavau leisti sau, o ir mokykloje galėjau sau leisti kitus pavaišinti (šypsosi). Bet pinigų aš netaškiau. Ne tokio aš būdo.
– Grįžkime į 2012-uosius: prieš Londono olimpines žaidynes buvo pasitikėjimo savimi?
– Daug... Tikėjau savo jėgomis, buvau įdėjęs labai daug darbo. Atsakingai rengiausi ir buvau tikras, kad parvešiu medalį. Daug, labai daug sunkaus darbo. Pralaimėjau. Atrodė, tarsi gavau labai stiprų spyrį į kiaušinius. Skaudu. Atrodo, viską dariau gerai, nebuvo jokių klaidų, necheatinau, bet pralaimėjau.
– Kiek laiko prireikė atgauti pasitikėjimą savimi?
– Pusmečio reikėjo. Kartais būdavo gerų dienų, bet aplankydavo olimpiniai prisiminimai ir viskas užsitraukdavo juoda spalva. Buvo sunkus etapas, kurio metu reikėjo viską susidėlioti savyje. Amerikoje viskas pasikeitė – prasidėjo treniruotės, pamačiau kitus trenerius ir viskas pradėjo grįžti į gerą. Treneriai čia pamatė mano silpnąsias puses, išanalizavo stipriąsias, pradėjome darbuotis ir netrukus sparinguose pastebėjau, kad kitaip jaučiuosi, kad tikėjimas savimi sugrįžta. Buvau patenkintas, kad boksas vėl tapo mielas.
– Į Londoną vyko du boksininkai, bet tik vienas grįžo su medaliu. Buvai tikras, kad su juo grįši tu...
– Klausi, ar nepykau, nepavydėjau?
– Užuolankomis.
– Iš pradžių atrodė, kad tai yra neteisybė. Nieko blogo nenoriu pasakyti apie Evaldą Petrauską, bet tada man atrodė, kad gyvenime nėra teisybės. Supratau, kad gyvenimas yra šūdinas – kad ir kaip besistengtumei gyvenimas viską sudėlios savaip. Bet su tokiomis mintimis gyvenau vos kelias akimirkas. Aš džiaugiausi už Evaldą. Visada jį palaikiau. Kartu ruošėmės žaidynėms, mačiau jo treniruotes, mačiau, kiek jis simuliuoja (juokiasi).
– Evaldas ir pats yra prisipažinęs, kad juodą darbą pasikinkyti jam sunku.
– Būdavo, kad išbėgame kroso, atsisuku – jau nėra Evaldo. Po pusvalandžio jau sutikdavau jį beeinantį. „Ot, blyn“, – pagalvodavau. Dabar juokinga prisiminti. Tai smulkmenos, nereikšmingos smulkmenos. Evaldas yra užsispyręs, tvirto charakterio. Džiaugiausi jo medaliu. Jam ką tik buvo gimusi dukrytė, o aš pamenu, kaip pasakiau „Viskas gerai, Dievulis tau davė, kad galėtumei aprūpinti vaiką“. Džiaugiausi už jį. O kad nesigavo man, tai yra mano problemos: nesu aš pavydus, jei kažkam gerai – ir man gerai.
– Bet viskas pasisuko į profesionalų ringą?
– Prieš olimpines žaidynes buvau apsisprendęs, kad bus, ar nebus tas medalis, važiuosiu į Ameriką. Sulaukiau pirmojo pasiūlymo iš Egio Klimo po 2011-ųjų pasaulio čempionato, kur iškovojau bronzą. Galėjau ten vykti anksčiau, galėjau ruoštis olimpinėms žaidynėms Amerikoje... Bet Lietuvos bokso federacija manęs neišleido. Tačiau buvau apsisprendęs, kad po olimpinių žaidynių, išvažiuosiu. Medalis būtų tik pagerinęs padėtį, gal lengvesnis kelias būtų laukęs. Bet lengvo mano gyvenime nieko nebūna. Visada varau sunkiu keliu.
– O tai Evaldo olimpinį medalį rankoje esi laikęs?
– Ne...
– Turbūt, visas olimpinis kaimelis pačiupinėjo, o tu ne?
– Pala, gal aš net apdovanojimuose nebuvau, gal aš namo išvažiavau. Neatsimenu aš tos olimpiados. Kai pralaimėjau, juodas rūkas „užsidėjo“. Gal ir pačiupinėjau.
– O savo kovą prisimeni?
– Tarpais. Mažomis nuotrupomis. Pamenu, kad labai švilpė ir rėkė britai. Pilna salė buvo palaikančių Freddie’į Evansą, su kuriuo man teko boksuotis. Visi laukė mano pralaimėjimo. Ką aš prisimenu? Kad jis buvo gudresnis. Aš jį buvau nukirtęs pasaulio čempionate. Jo treneriai žinojo, ko galima iš manęs tikėtis. Jie protingai sustatė taktiką: pataškuoji ir pabėgi. O kas man buvo pasakyta prieš lipant į ringą: „Eik ir vėl nukirsk“. Ėjau, bandžiau, nenukirtau. Todėl ir pralaimėjau. Geras buvo patarimas.
– Dabar galėtumei grįžti prie mėgėjų taisyklių, prie taškavimo?
– Kažkaip niekaip apie tai negalvojau. Bet nemanau, kad norėčiau prie to grįžti. Daug metų tam taškavimui atiduota – jis man niekada ir nepatikdavo. Bet gal dabar ir mėgėjų boksas kiek pasikeitė. Man patikdavo nuvykti į amerikiečių mėgėjų turnyrus pasižvalgyti. Amerikiečiai yra ugdomi fizine jėga paremtu boksu. Nuo mažens visi ugdomi kirsti. Jie čia alkani, niekas negalvoja apie „pataikiau ir pabėgau“. Pamačiau, kaip vaikai mėgėjai čia pešasi, tai atrodo, kad eina kaltis dėl gyvybės. Tai savotiškai žavi. Grįžti prie mėgėjų taisyklių? Ne, nemanau.
– Ar jau ką nors žinai apie artėjančią kovą?
– Kol kas treniruojamės ir laukiame tikslių žinių. Kol kas – vieni gandai. Tačiau jau norėčiau į ringą.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
