Tėčio skiepijama motyvacija: „Lai kiti juokiasi iš tavo svajonės, kuri vieną dieną gali tapti realybe“
Edis Matusevičius l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Pirmą kartą į rankas paėmęs 400 gramų ietį numetė 16 metrų. Tarp savo bendraamžių Edis net nebuvo lyderis“, – prisiminė ieties metiko tėtis bei treneris Edmuntas Matusevičius. – Bet rankelę jau turėjo“.
Ir tai nieko, pasak E.Matusevičiaus, nenustebino – juk Edis nuo aštuonerių žaidė beisbolą.
„Žaisdamas su vaikais jis stovėjo metiko pozicijoje... Žaidė ir už jaunučių rinktinę, – sportas.lt pasakojo E.Matusevičius. – Bet Edis treniravosi ir ieties metimo sektoriuje. Nesinorėjo vaikui „prikabinti“ vienos sporto šakos – visi suprantame, kad vaikui yra kur kas įdomiau, kai vėliau turi pasirinkimą. Taip ir gavosi: vidurinysis mano sūnus Edvardas pasirinko beisbolą, o Edžiui labiau patiko ieties metimas“.
Pats E.Matusevičius – ieties metimui paskyrė 17 savo metų. Per tą laiką jis šešis kartus tapo šalies čempionu. 1987-aisias E.Matusevičius pasiekė Lietuvos ieties metimo rekordą (76,92 m.), kuris išsilaikė nepagerintas net 11 metų. Jau kitais metais E.Matusevičius dėl patirtos traumos atsisveikino su ieties metimu ir susidomėjo beisbolu. Ne vieną kartą buvęs ieties metikas tapo šalies beisbolo čempionu, o 1991 ir 1992-aisiais iškovojo Nepriklausomų valstybių sandraugos čempiono titulą.
Beje, Edis tėtį ieties metimo sektoriuje „permetė“ 2015-aisiais Švedijoje vykusiame Europos jaunimo čempionate. Tada 77,48 rezultatas lietuviui garantavo bronzos medalį.
„Na, štai, aš tiek mečiau būdamas 28-erių, o jis tai padarė aštuoniolikos...“ – nusijuokė E.Matusevičius.
Ieties metimo paslaptis, pasak trenerio, slypi atleto kojose.
„Viskas prasideda nuo kojų: geros kojos, puikiai dirbantis dubuo, visas liemuo ir petys. Ranka? Atliekamo gero metimo eigoje net nepajauti, kad metei ranka, – pasakojo E.Matusevičius. – Jeigu tik šį eiliškumą sugriausi, rezultato nebus. Žinoma, yra sudaryta idealaus metimo formulė, tačiau, mano manymu, tai tėra grubus skaičiavimas. Juk būna, kad ir techniškas atletas toli numeta, o būna, kad ir ideali technika neleidžia įrankiui skrieti. Šioje rungtyje turi būti ir stiprus, ir greitas, ir šoklus, ir lankstus“.
Vos keli skaičiai: iš vietos į toli Edis šoka virš 3,40 metro, trišuolyje iš vietos rezultatas viršija 10 metrų, penkiašuolyje iš vietos – 17 metrų, ant krūtinės stovint „ima“ svorį virš 140 kilogramų. Anksčiau, iki dubens traumos, Edis varžydavosi su sprinteriais 60 metrų distancijoje.
„Jau ateina branda, šiais metais Edžiui bus 24 metai, – suskaičiavo E.Matusevičius. – Kaip čia pasakius, iki trisdešimties metų ietininkas dar, dar, dar... Vėliau jau greitis mažėja, siekti aukštų rezultatų yra kur kas sunkiau. Tikiu, kad jeigu mūsų nebūtų persekiojusios traumos, jau mestume 90 metrų“.
Edis Matusevičius pernai pagerino sau priklausiusį šalies rekordą – nusviedė ietį 89,17 metrus ir pravėrė duris į Tokijo olimpines žaidynes.
„Dabar labiausiai norime išeiti į sektorių ir prisiminti, ką reiškia varžybos, – nusišypsojo E.Matusevičius. – Treniruotėje trūksta tikslų, emocijų. Matome, kad ietis neskrenda. Nėra motyvacijos. Juk Edis nežino, kada jam reikės startuoti. Olimpinės žaidynės kitais metais? Dabar stipriais mėtyti, tampytis? Sunku sportininkui. Atrodo, kad jis tiesiog nenori toil mesti. Sportininkas visada privalo žinoti, kam ruošiasi, tarkime, rugpjūtį vyktų vienos varžybos, vėliau dar kažkas. Tuomet būtų galima tikslingai treniruotis, dėliotis planus. Dabar dar tik laukiame datų…“
Sulaukęs klausimo, ar sunku būti ir tėčiu, ir treneriu viename, E.Matusevičius atsiduso.
„Jau gal tėvas ir nebėra tas vienintelis draugas. Juk mes visada būdavome kaip draugai – visose stovyklose, kiekvienose varžybose ir namuose gyvename kartu, – šypsojosi E.Matusevičius. – Daug žinote sportininkų, kurie norėtų su treneriu gyventi? Nė vieno, manau, nerastumėte. Iš kitos pusės, smagu, kad tik kilus idėjai, galiu iškart su Edžiu pasikalbėti… O šiaip, Edis yra geras sūnus. Paklusnus. Jokių blogų savybių neturi. Jam ant nosies 24-as gimtadienis, o aš nežinau, ar jis bent alaus skonį žino. Jis yra atsidavęs sportui. Jis yra labai rimtai nusiteikęs“.
Netrukus E.Matusevičius išdavė, kaip kiekvieną kartą motyvuoja sūnų.
„Aš jam visada primenu, kad mano paties tikslas būdavo tiesiog laimėti Lietuvos čempionate. Tik toks tebuvo tikslas. Aukštesnio nebuvo. Todėl nieko didelio ir nepasiekiau. Edžiui sakau „Turėk didelį tikslą“. Galbūt, jis nebus pasiektas, bet jo siekdamas tikrai pakilsi aukštai. Todėl nuolat jam kartoju, kad nebijotų sakyti, kad nori ietį numesti 100 metrų. Nebijok, lai juokiasi kiti, tegul šaiposi, kad kažkoks lietuvis durnelis nori numesti 100 metrų. Žinote, būna, kad mintys ir norai materializuojasi. Gyvenime visada reikia turėti aukštų tikslų, jeigu nori jame kažką pasiekti“, – kalbėjo E.Matusevičius.
Daugiau – vaizdo siužete:
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
