Olimpinį kelialapį medžiosianti A.Aučiūtė: „Džiaugiuosi, kad atsirado pagarba į bokso ringą žengiančioms merginoms“ (4)

Austėja Aučiūtė | Sauliaus Čirbos nuotr.
„Lietuvoje moterų boksas kol kas dar tik ieško savęs. Palyginus su kitomis pasaulio šalimis mes tuo domėtis pradėjome vėlai“, – nusišypsojo bokso treneris Vincas Murauskas, kurio auklėtinė Austėja Aučiūtė prieš savaitę tapo šalies čempione svorio kategorijoje iki 69 kilogramų.
Airijoje augusi ir su boksu susipažinusi A.Aučiūtė yra pasaulio jaunių čempionato prizininkė, devynis kartus ji tapo Airijos čempione, jau ketvirtą kartą pasipuošė Lietuvos čempionato aukso medaliu. „Tapti šalies čempione – labai geras jausmas. Šį kartą pergalė man buvo labai svarbi – tą dieną buvo 10-osios tėčio mirties metinės. Todėl laimėjimas buvo labai emocingas“, – sportas.lt pasakojo 23-ų A.Aučiūtė.
Jos tėtis žuvo avarijoje. „Mama mus su broliu užaugino viena... Ji yra didžiausia mano motyvacija siekti savo tikslų sporte. Noriu ją aprūpinti viskuo, ko ji neturėjo, kai mes buvome maži“, – sakė A.Aučiūtė.
Bokso treniruotės po tėčio mirties paauglei tapo tarsi užuovėja nuo visų kasdienių rūpesčių.
„Augau tarp berniukų, visi mane nuolat stumdydavo, niekas nenorėdavo žaisti, todėl turėjau mokėti už save pastovėti, – pasakojo A.Aučiūtė. – Bokso salė man padėjo. Treniruotėse visi buvome tarsi šeima... Tiesą pasakius, aš nežinau, kuo dabar būčiau, ką daryčiau, jeigu nebūčiau lankiusi bokso, kuris mane išgelbėjo. Manau, kad individualios sporto šakos išmoko nepasiduoti“.
Pasirinko Lietuvą
„Pamenu, prieš ketverius metus Austėjos teta užsuko pas mane į salę ir paklausė, ar mergina galėtų ateiti pasitreniruoti. Austėja atėjo. Pradėjome dirbti“, – šyptelėjo V.Murauskas.
Tačiau treneris nutylėjo – ne viskas buvo taip paprasta.
„Tuomet grįžau į Lietuvą atostogų, – pratęsė boksininkė. – Norėjau pasitreniruoti, tad mane nuvedė pas trenerį Vincą. Jis mane pakvietė sudalyvauti Lietuvos čempionate. Sutikau. Svarbiausia buvo tai, kad Airijoje jau buvo prasidėjęs procesas dėl pilietybės man suteikimo, o pasilikti Lietuvoje net neturėjau minčių“.
Treneris V.Murauskas prišnekino merginą neimti Airijos pilietybės. „Manau, čia labiausiai „sužaidė“ faktas, kad būčiau praradusi Lietuvos pilietybę, dvigubos turėti negalėjau, – sakė A.Aučiūtė. – Po kiek laiko įstojau mokytis į universitetą ir gavosi, kad pasilikau Lietuvoje“.
V.Murauskas teigė, kad jį sužavėjo merginos darbštumas. „Neretai jau ir pakeltu tonu jai reikia pasakyti, kad treniruotė jau baigėsi. Ne vieną kartą variau ją lauk iš salės“.
Tai išgirdusi A.Aučiūtė nusijuokė: „Kad abu mes tokie – pirmi ateiname į salę, paskutiniai išeiname. Mus vienija vienas bendras tikslas – pergalės ir kelialapis į olimpines žaidynes“.
Kelią į olimpines žaidynes teks grįsti kitų metų pavasarį vyksiančiuose atrankos turnyruose.
„Pastovėti už save“
„Pradėjusi sportuoti tikrai nemaniau, kad laimėsiu tiek, kiek jau esu laimėjusi, – nusijuokė A.Aučiūtė. – Olimpietė? Ne, tikrai tada apie tai negalvojau. Manau, kad pačioje pradžioje net netikėjau, kad taip „užzikabinsiu“.
Pasak trenerio V.Murausko, daugelis vaikų – nesvarbu, ar berniukai, ar mergaitės – į bokso treniruotes užsuka išmokti pastovėti už save. „O tik paskui, galbūt, vaikas pamilsta sporto šaką. Boksas – sunki sporto šaka, čia reikia daug dirbti. Be to, čia ir kaita didelė. Vieni ateina į treniruotes ir iškart nori boksuotis. Tokiems tik pasakau „Norite muštis? Eikite į lauką, pasiimkite pagalius ir muškitės“. Į bokso salę žmogus turi ateiti norėdamas mokytis. Juk mokykloje pirmą dieną jums nepakiša knygos ir nesako „Skaityk“ – pirmiausia supažindina su raidėmis...“
Treneris prisiminė, kad A.Aučiūtė jau pirmosios treniruotės metu sužavėjo savo charakteriu ir darbštumu. „Aš ją pirštu iki šiol baksnoju, kai kalbu su vaikinais – „Pažiūrėkite. Mergaitė. Ji galėtų pasipusčiusi vaikščioti, bet ji dirba, aria, devynis prakaitus lieja“.
Rizikavo sveikata
„Nieko nėra neįmanoma, – kerta A.Aučiūtė, vėl prabilusi apie olimpines žaidynes. – Tai yra viena iš mano svajonių. Tačiau dabar skirsiu laiko gydytis traumas“.
Vasarą A.Aučiūtei buvo operuotis petys – pusę vasaros truko reabilitacija. „Ir iki šiol man neleidžiama boksuotis. Lietuvos čempionate rizikavau, tačiau turime gerą gydytoją, kuris patarė, ką reikėtų daryti, kad nesusižeisčiau kovų metu. Kodėl rizikavau? Būčiau praradusi vietą šalies rinktinėje, jei nebūčiau sudalyvavusi ir laimėjusi, – truktelėjo pečiais boksininkė. – Bet viskas pavyko... Ir, tikiu, pavyks ir vėliau – esu jauna, išsigydysiu ir judėsiu tikslų link“.
A.Aučiūtės teigimu, moterų boksas Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. „Ir rezultatai jau kyla. Kas bus toliau? Manau, kad moterų boksas ateityje bus labai populiarus, o konkurencija tik augs, – kalbėjo sportininkė. – Kiekvienais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau boksininkių, o svarbiausia, kad atsiranda pagarba merginoms, žengiančioms į bokso ringą“.
Sulaukusi klausimo apie profesionalų boksą, A.Aučiūtė prisipažino viską stebinti jau nuo vaikystės.
„Man patinka Vasilijus Lomačenka, žaviuosi Sugar Ray Leonardo kovomis. Manau, jie yra tikri šios sporto šakos profesionalai, – sakė boksininkė. – Aš? Manau, kad ateityje tikrai norėsiu save išmėginti ir profesionaliame ringe. Tačiau dabar noriu iškovoti rimtesnį medalį tarptautiniame ringe“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.