Debiuto „Bellator“ laukiantis J.Anglickas: „Tiesiog noriu duoti visiems į dūdą ir būti geriausias“ (20)
Julius Anglickas | „Twitter“ nuotr.
„Mano varžovas yra labai pavojingas parteryje, todėl bandysime jį priversti kovoti stovėsenoje. Pasirengimo metu daug dėmesio skyrėme kardio ir smūgių treniruotėms“, – „Bellator 233“ turnyro išvakarėse sportas.lt sakė kovotojas Julius Anglickas.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį (Lietuvos laiku) prasidėsiančiame „Bellator“ organizacijos turnyre J.Anglickas (7-1-0) debiutinėje kovoje susitiks su pralaimėjimo kartėlio narve dar nepatyrusiu 24-erių amerikiečiu Jordanu Youngu (11-0-0).
„Žinome, kad daugelį pergalių pasiekė būtent priversdamas pasiduoti savo varžovą, – kalbėjo J.Anglickas. – Žinome, kad jis yra ištvermingas. Bandysiu daugiau smūgiuoti, tačiau nemedžiosiu nokauto, nebent pasijusiu pavargęs. Negaliu sau leisti švaistyti jėgų smūgiuodamas. Tuo gali pasinaudoti mano varžovas, perkėlęs kovą į parterį“.
28-erių J.Anglickas teigė besidžiaugiantis sulaukęs galimybės kovoti „Bellator“ turnyre. „Neapsakomas jausmas, – sakė kovotojas. – Intriguoja vien suvokimas, kad tai man bus labai didelis iššūkis. Žinau, kad narve atiduosiu visas savo jėgas“.
Imtynėmis J.Anglickas susidomėjo būdamas keturiolikos, tik išvykęs į JAV. „Keturis metus lankiau imtynių treniruotes mokykloje, vėliau du metus imtyniavau koledže, – sportas.lt pasakojo kovotojas. – Tačiau tuomet vienas mano draugų pradėjo kovoti įvairiose turnyruose“.
Tuomet vaikinui dingtelėjo mintis: „O, kovos! Įdomu!“
Iš Plungės – į Ameriką
Koledže baigęs antrą kursą vaikinas persikėlė į Sen Lujį ir pastebėjo, kad ten yra kur kas daugiau klubų, kuriuose vyksta mišriųjų kovos menų (MMA) treniruotės. „Bet aš dar trejus metus užsiiminėjau imtynėmis, lankyti MMA treniruočių negalėjau, nes neturėjau automobilio, kuriuo galėčiau keliauti į įvairiausias sporto sales, o ir mokytis teko daug, – prisiminimais dalijosi J.Anglickas. – Tačiau įstojau į magistrantūros studijas, įsigijau automobilį, studijų grafikas buvo lengvesnis ir nusprendžiau save išmėginti taip mane viliojusias treniruotes“.
Sulaukęs klausimo, kuo Amerikoje taip sužavėjo imtynės, J.Anglickas smagiai nusijuokė ir vėl paskendo prisiminimuose. Plungėje prieš tai augęs ir krepšiniu besidomėjęs vaikinas prisipažino, kad aikštėje jam sekėsi ganėtinai prastai. „Aš bandžiau žaisti, nes žaidė mano brolis… O daugiau Plungėje mes gal nelabai kuo ir turėjome užsiimti“, – nusišypsojo J.Anglickas.
2005-asiais nuvykę į Ameriką aplankyti ten jau anksčiau išvykusius tėvus vaikinai patyrė lengvą kultūrinį šoką – visi atrodė labai draugiški.
„Negalėjome tuo patikėti, – juokėsi kovotojas. – Nesuprasdavome žmonių juokelių. Reikėjo laiko, kol pripratome. Manėme, kad atvykome porai savaičių pasisvečiuoti pas tėvus, kurie jau ten gyveno penkerius metus. Bet vienos vakarienės metu per penkias minutes nusprendėme, kad pasiliksime“.
Netrukus J.Anglickas išmėgino save amerikietiškojo futbolo treniruotėse. „Visai neblogai man ten sekėsi, tačiau žiemą reikėjo rinktis krepšinį arba imtynes. Pasirinkau, žinoma, krepšinį. Bet nebuvau pakankamai geras. Mane išmetė laukan per bandymus. Todėl liko imtynės“, – truktelėjo pečiais J.Anglickas.
„Baik žiūrėti man į akis“
„Ką aš galvojau pradėjęs lankyti imtynes? Atvirai? Pagalvojau, kad imtynės man galėtų padėti gauti koledžo stipendiją, – sakė J.Anglickas. – Žinojau, kad sportas gali atverti duris į aukštąjį mokslą. Nusprendžiau pasistengti, teko rinktis tarp amerikietiškojo futbolo ir imtynių. Imtynėse pasirodė mažesnė konkurencija. O apie kovas narve ar ringe net negalvojau... Ir apie olimpines žaidynes negalvojau. Man tereikėjo pinigų koledžui“.
Studijų metais J.Anglickas matė kovas narve, tačiau, jo paties teigimu, atrodė, kad visa tai vyksta visai kitoje planetoje... Kol nesužinojo, kad draugas kažkur kovoja už pinigus.
„Tada pamaniau, kad ir aš galėčiau... – nusišypsojo J.Anglickas. – Ir pirmą kovą aš kuo puikiausiai prisimenu. Nervas ėmė. Bet ir dabar jaudinuosi prieš kovą, todėl viskas, man regis, tuomet buvo gerai. Pirmą kartą nieko neuždirbau. Tai buvo mėgėjiška kova. Laimėjau. Bet niekada nepamiršiu, koks buvau... Stovime vienas prieš kitą, žiūrime vienas kitam į akis, aš nusisuku, atsisukęs pastebiu, kad jis vėl į mane žiūri, aš vėl nusisuku ir galvoju „O, Jėzau, baik žiūrėti man į akis“. O jis toliau žiūri. Stoviu ir galvoju „Apsiramink, nesame pirmokai, mes mušimės, manęs taip neišgąsdinsi, baik“. Buvo nejauku. „Baik, mes mušimės ir aš tau duosiu į galvą, nedaryk taip“ – tada galvojau“.
J.Anglickas prisipažino, kad jam tiesiog nepatinka žiūrėti varžovui į akis prieš kovą – dažniausiai žvilgsnį nukreipia į smakrą ar krūtinę. „Kova prasideda ir einame kariauti. Nėra čia ko vienas kitam į tas akis žiūrėti. Niekada to nesupratau“, – juokėsi kovotojas.
Pagaliau – atletas
J.Anglickas karjeroje mėgėjiškai penkis kartus kovėsi pagal MMA taisykles, septynis pagal bokso, dukart pagal kikbokso. „O vėliau pasidarė labai sunku surasti mėgėjiškų turnyrų, todėl nusprendžiau tapti profesionalu, – sakė J.Anglickas. – Ir tai dariau dėl pinigų. Bet tai nebuvo dideli pinigai. Tikrai. Stengiausi sportuoti, daug laiko leidau salėje, bet pinigai nebuvo tokie geri, kad galėčiau iš to gyventi“.
Už kovą, po kurios tapo LFA čempionu, lietuviui buvo sumokėti 3 tūkst. JAV dolerių. „Tai nėra dideli pinigai, nes pasirengimo metu dirbti negalėjau, nes sunkiai treniravausi, – nusijuokė kovotojas. – Bet džiaugiausi juo gavęs. Būna organizacijų, kurios moka daugiau. „Bellator“? Tai didesni pinigai. Bus paprasčiau pragyventi. Turiu keturių kovų per šešiolika mėnesių sutartį, todėl žinau, kad visada turėsiu būti pasirengęs“.
Kovotojas teigė tikintis, kad keturios kovos gali nukloti kelią čempiono titulo link. „Jeigu pergalės bus įspūdingos, kodėl ne? Tai atvertų duris visur, – sakė J.Anglickas. – Bet nepamirškime, kad „Bellator“ turi žvaigždžių, kurios neina į UFC. Nes čia jie gali sulaukti rėmėjų dėmesio, čia jie gali uždirbti daugiau. Tikiu, kad tapus žvaigžde „Bellator’e“, gali pranykti noras eiti kur nors kitur. O gal tiesiog UFC nenori, kad „Bellator’o“ kovotojai ateitų ir duotų į dūdą jų kovotojams“.
Pasak J.Anglicko, daugelis galvoja, kad profesionalūs kovotojai daugiau nieko ir neveikia. „Tačiau reikia dirbti... Dabar, pasirašius sutartį su „Bellator“, man gal jau ir nereikėtų. Pagaliau. Buvau susitaupęs pinigų, bet per pastaruosius trejus metus santaupos labai aptirpo. Savaitgaliais dirbdavau apsauginiu naktiniame klube, o laisvu laiku treniruodavau žmones. Nes negalėdavau dirbti darbo nuo 9 iki 17 val. Bandžiau suktis, bet pinigai tirpo besirengiant kovoms. Iki šiol dirbu laisvomis valandomis, neišlaidauju, paprastai gyvenu, kad išgyvenčiau, kad galėčiau treniruotis. „Bellator“ man leis pasijusti tikru kovotoju, tikiu, kad man nereikės dirbti“.
J.Anglickas paskaičiavo, kad prireikė penkerių metų kovotojo tunelyje, kol pasirodė šviesa.
„Dabar galėsiu gyventi kaip tikras atletas, – džiaugėsi kovotojas. – Ar bijau savo svajonių? Nemanau. Suprantu, kad reikia svajoti būti geriausiu, ne tik apie patekimą į UFC ar „Bellator“. Jeigu svajonės bus tokios trumparegiškos, apie ką svajosi, kai jos išsipildys? Treniruosiesi mažiau, nesistengsi kitiems duoti į dūdą, nes jau išpildė tavo svajonė? Todėl nesijaudinu dėl to, kad esu „Bellator’e“, tiesiog noriu duoti visiems į dūdą ir būti geriausias. Viskas paprasta ir teisinga – mintys sukasi tik apie pergales“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
