YIN joga moko priimti netobulą savo pusę

 Esame pratę nuolat aktyviai veikti, atkakliai siekti, greitai spręsti. Jau vien skaitant šiuos žodžius ne vienam kyla įtampa. Ar žinote, kas nutinka, kai styga pernelyg įsitempia? Teisingai – ji nutrūksta. Apie tai, kad skubai atsverti visada reikalinga pauzė, apie antiperfekcionizmą ir savęs priėmimą kalbamės su charizmatiška, stiprų humoro jausmą turinčia ir gilių žinių turtinga YIN jogos mokytoja Taute Bernotaite, kuri dusyk per savaitę veda jogos užsiėmimus „Studijoje Om“.

Esi Lietuvoje dar mažai kam žinomos YIN jogos mokytoja. Papasakok plačiau apie šią jogos rūšį.

Ši jogos rūšis skirta tempti mūsų jungiamajam audiniui. Pozos čia laikomos ilgai, nuo 3 iki 5 minučių, tempas lėtas, pati joga labai meditatyvi. Formaliai būtų galima sakyti, kad tai – tempimo treniruotė, tik svarbu atkreipti dėmesį, kad, kalbėdami apie tempimą, dažniausiai įsivaizduojame raumenų tempimą, o čia dėmesys skiriamas kitiems audiniams – sąnariams, raiščiams, sausgyslėms, fascijai. Todėl praktikuojama šaltu kūnu, neapšildžius raumenų.

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu apie jungiamąjį audinį. Kas gi jis yra?

Iš tiesų, apie jį dabar kalbama plačiau. Harvardo medicinos mokyklos profesorė Helene Langevin tyrinėja jungiamąjį audinį ir atkreipia dėmesį, kad anksčiau gydytojai, tarkime, operuodami tiesiog prasibraudavo pro jį, kad greičiau pasiektų organus, šis audinys buvo ignoruojamas, nes iš tiesų jį sunku pamatyti. Įsivaizduokime klasikinį medicinoje pasitelkiamą skeleto modelį. Jame matome daugiausia kaulus, dar sąnarius. Tačiau jei iš kūno pašalintume kaulus, raumenis, nervus, kraujagysles, kūnas vis tiek neprarastų savo formos! Nes ją palaiko būtent jungiamasis audinys. Tai tvirtas, pluoštinis tinklas, kuris yra ir raumenų apvalkalas, ir viena jų sudedamųjų dalių, ir dargi jungia šalia esančius raumenis vienus su kitais. Be raumenų, jungiamasis audinys gaubia ir daugybę kitų kūno organų – venas, arterijas, nervus, limfagysles. Jo esama ir mūsų širdyje, kepenyse, inkstuose, kituose gyvybiniuose organuose. Tai – rišamoji kūno medžiaga. Ji byloja apie tai, kad kūnas yra vientisa sistema. Skaudami keliai gali byloti apie įtemptus klubus ir panašiai.

Kodėl svarbu tempti jungiamąjį audinį?

Tempimai didina mūsų mobilumą. Kadangi jungiamasis audinys gaubia ir sąnarius, kuo jis elastingesnis, tuo paslankesni ir mūsų sąnariai. Kartu ir raumenys – tamprus jungiamasis audinys leidžia padidinti jų judesių amplitudę. Ypač su amžiumi, jei nesirūpiname lankstumu, didėja kūno sustabarėjimas ir vis sunkiau jį atkurti, nes netempiamas jungiamasis audinys kietėja, taip didėja traumų tikimybė. Be to, H. Langevin tyrimais, tempimai veikia kaip prevencinė priemonė nuo uždegimų. Uždegimai, jos žodžiais, yra opi problema. Jie susiję su chronišku kaulų ir raumenų sistemos skausmu, uždegiminėmis ligomis, net vėžiu. Jei kūne esama uždegimo, jis paveikia visą sistemą. Priešingai nei raumenys, kuriems treniruoti reikia kartotinių, ritmiškų judesių, mūsų gilieji audiniai teigiamai reaguoja į lėtą, ilgą spaudimą. Todėl raumenys šiuo atžvilgiu yra jangiškos prigimties, o jungiamasis audinys – iniškosios.

Gal galėtum paaiškinti skirtumą tarp in ir jang?

In ir jang balansas – tai daoizmo perspektyva į pasaulį. Jang yra apie kaitą, judesį, aistrą, kopimą aukštyn ir didingus tikslus. In yra apie priėmimą, leidimą, ramybę, džiaugimąsi esamu momentu ir mažų kasdienių užduočių darymą, lyg šios būtų didingiausi tikslai. In yra moteriškasis pradas, Mėnulis, tamsa, šaltis, tyla, pauzė, lėtumas, atsidavimas, nuolankumas. Jang yra vyriškasis pradas, Saulė, šviesa, šiluma, aktyvumas, greitis, konkuravimas, skuba. Nei vienos, nei kitos savybės daoizmo nėra vertinamos kaip blogos arba geros – kalbama apie jų pusiausvyrą. Kitaip tariant, mūsų gyvenime tiek, tarkime, aktyvumo, tiek pauzių, turėtų būti po lygiai. Kiekvienas žmogus turėtų turėti ryšį tiek su savo vyriškąja, tiek su savo moteriškąja puse. Turėtume priimti ir savo džiaugsmą, ir liūdesį, nė prie vieno neprisirišti kaip prie savasties, atsiminti, kad visa patiria nuolatinę kaitą: kaip dieną keičia naktis, o ją ir vėl diena, taip mūsų džiaugsmą, natūralu, kažkuriuo metu pakeis liūdesys, tačiau vėliau jį ir vėl pakeis džiaugsmas. Daoizmas, kiek juo domiuosi, kaip jokia kita perspektyva ar filosofija iki šiol, man teikia daugiausia nusiraminimo žvelgiant į pasaulį. Viskas nuolat kinta.

Bet ar praktikuojant daug YIN jogos neatsiranda pavojus užsibūti su savo pasyviąja, gal net tamsiąja puse, per daug į ją įsitraukti?

Jei praktikuosite vien YIN jogą, galbūt. Jokiu būdu nesakau, kad YIN yra kokia nors naujoji panacėja, į kurią reikėtų mestis galvotrūkčiais, atsisakant aktyvesnių judesio formų. Tiesiog taip jau yra susiklostę, kad daugelis vis dėlto aukštiname vien jangiškas tiek buvimo, tiek judėjimo išraiškas. Norime žūtbūt pakeisti savo kūną – numesti svorio ar priaugti raumenų masės, vaikomės pritarimo, siekiame būti geriausi, nuolat pabrėžiame, kaip svarbu tobulėti. Ir kai kada tai yra aktualu, bet, nuolat gyvenant tokiom nuotaikom, anksčiau ar vėliau mus pasiveja išsekimas, fizinis ar emocinis, tada norisi viską mesti ir išvykti gulėti po palmėmis. Kai kurie taip ir padaro. O, sveika proporcija įtraukdami į savo gyvenimą iniškų būsenų, galime palengva mokytis pusiausvyros: kai kada paprašyti iš savęs didelių rezultatų, paspausti save, tačiau kitais kartais – leisti sau atsitraukti, ilsėtis, nuobodžiauti, atsiduoti įvykiams, kai jų negalime pakeisti, priimti savo kūną, koks jis tuo metu yra. Todėl YIN joga reikalinga kaip atsvara, kaip trūkstama kokybė. Dar vienas dalykas – daoizmas sako, kad tamsa ir šviesa nėra priešybės, o viena kitą papildančios esmės. Jos išbaigia viena kitą. Tad tamsa nėra kažkas „blogo“, ji būtina šviesai egzistuoti.

Bet juk ką tik prasidėjo nauji metai, visi tikriausiai pasižadėjo sau sportuoti, keisti kūną. Kaip šiuos žmones suvilioti lėtąja YIN?

Paklauskite savęs kelių klausimų: kiek metų aš jau žadu sau keisti kūną, galbūt man tai net yra pavykę? Iškart užduokite kitą klausimą: ar atradau laimę užsiimdamas šiais savęs keitimo procesais, numetęs ar priaugęs svorio? Jei taip, kodėl ir vėl esu savimi nepatenkintas, nepatenkinta, kodėl noriu numesti, „na, dar kilogramą“? Jei padarytumėte testą, kur sužymėtumėte, kiek investuojate savo laiko, minčių ir finansų į savo išorės keitimą, o šalia – testą, kiek jaučiatės patenkintas savimi, savo išore, greičiausiai pamatytumėte liūdną rezultatą: nuolat investuojate, bet ir nuolat esate nepatenkintas. Tai galbūt vis dėlto džiaugsmo ieškome ne ten? YIN joga savo forma yra pirmiausia fizinė veikla, tačiau savo turiniu ji lavina įgūdį priimti save, savo esamą kūną, priekaištus sau paleisti vėjais, atleisti sau už netobulumą. Jangiškasis būdas taisyti gyvenimą neatneša norėtų rezultatų. Lengva dėl to kaltinti save ir taip įsitraukti į uždarą ratą, kad kitąsyk pasistengtume labiau. O ką, jei pažiūrėtume į viską iniškai?

Kokia būtų iniška naujų metų nuostata?

Toks, koks esu šiuo metu, esu pakankamas.

Bet ar tai nėra pasidavimas?

Tam tikra prasme – taip! Bet nenustebkite, kad, jūsų žodžiais, „pasidavus“, staiga be didelių pastangų pradės pildytis tie dalykai, kurių taip siekėte savo jangiškais būdais. Daoizmas ir sako, kad be kokybiško in, nėra kokybiško jang. Jie turi būti nuolatinėje tėkmėje. Pasidavimas, kaip ir tamsa, nėra savaime blogai. Visi reiškiniai įgyja savo kokybę tik per santykį su kitais.

Kokių dar emocinių savybių moko YIN joga?

Pasakysiu, ko ji pamokė mane. Praktikuodama ir mokydama šios jogos, paraleiliai pradėjau mokytis priimti tokias kartais aplankančias emocijas kaip pyktis, pavydas, net agresija. Pradedu pripažinti, kad nesu baltas pūkų debesėlis ir netgi nebesiekiu juo tapti. Kartais pykstu, kartais keikiuosi, dažnai pavydžiu, kartais noriu užvožti, man net, būna, sukyla minčių apie labai piktus likimus kai kuriems pasaulio lyderiams. Nekalbu, kad būtina veikti pagal šias emocijas, tačiau bandyti jas nugrūsti į savo sielos užkaborius jų neįsisąmoninus – nėra sveika. Tereikia pamatyti, kad turiu šių savybių, tai jau didelis žingsnis. Anksčiau apie mane daug kas sakydavo „gera“, ir, tiesą sakant, mane gerokai nervino šis įvertinimas, nes, žinoma, kad kartais aš būnu ir bloga, tik dažniausiai tą visą blogą elgesį, mintis būdavau nukreipusi į save, o kitiems žmonėms norėjau įtikti, niekad nesuklysti jų akyse, atrodo, gebėdavau suprasti kiekvieno, su kuo bendrauju, lūkesčius ir prie jų prisitaiktyti. Aišku, tai skleisdavosi su kuo mažiau pažįstamais žmonėmis. Kuo žmogus man būdavo artimesnis, tuo piktesnė su juo leisdavau sau būti. Juk užslopintos emocijos turi kažkokia forma pranešti apie save, jei jų neįsisąmonini. O griežčiausia, žinoma, buvau sau. Ir dar esu, dar tik mokausi iniškumo. Tiesiog, nepykit, nebefetišizuoju teigiamumo, tobulumo, netgi gerumo! Frazė „esu reiklus kitiems, bet tik todėl, kad esu reiklus sau“ manęs nebežavi. Pasigyrimas apie perfekcionizmą mane atstumia. Perfekcionizmas tėra baimė su aukštakulniais, kaip sako rašytoja Elizabeth Gilbert. Ši prašmatni tylios baimės išraiška yra didžiulis stabdis. Dabar gyvenu klaidos nuotaikomis – einu ir stengiuosi daryti neapskaičiuodama šimto žingsnių į priekį. Jei suklysiu – eisiu toliau.

Tačiau kaip tokių dalykų gali mokytis... lavindamas kūno lankstumą?

Čia ir įdomiausia! Nėra išmintingesnio ir iškalbingesnio mokytojo už kūną. Kai pradedi skirti daugiau tikrojo, gilaus dėmesio kūnui, o ne versti jį atitikti kokius nors išorės diktuojamus standartus, jis atsipalaiduoja ir pradeda bendrauti su tavimi. Kūnas yra sielos laidininkas – juo galime tiek priimti sielos signalus, tiek patys siųsti. Kūnas turi emocinę atmintį apie visa, kas mums yra nutikę. Ir kadangi YIN jogoje darome pozą tokiu lygiu, kokiu esame šiandien lankstūs, kadangi pirmenybė skiriama ne formai, ne tobulai asanos išraiškai, bet kūno pojūčiams, šis nespaudimas sukuria palankias sąlygas bendrauti su kūnu, įsiklausyti į jį, o per jį – išgirsti savo sielos gelmes.

Per savo pamokas kartais kalbi apie skirtumą tarp sielos ir dvasios. Gal gali detaliau papasakoti apie šią skirtį?

Čia remiuosi vieno iš puikių YIN jogos mokytojų Bernio Klarko (Bernie Clark) įžvalgomis. Man pačiai jos buvo labai netikėtos ir stipriai palietė. B. Klarko žodžiais, siela – tamsi, dvasia – šviesi. Dvasia yra galvoje, ji skaičiuoja ir planuoja, regi viziją. Tai mažoras. Siela yra pilve, žarnyne. Ji minorinės natos. Ji tikra ir esanti nuolat. Jos susitinka ties širdimi, viduryje. Joga yra šokis tarp pakilių dvasios pajautų ir gilių, įžemintų sielos emocijų. Pavyzdžiui, amerikietiškoji šaunumo mokykla tikrai pilna dvasios, tačiau to kaina – apleisti sielos klausimai. Siekiama įkvėpimo, nuolatinio tobulėjimo, džiaugsmas ir laimė garsiai vadinamos prigimtomis teisėmis. Nuolatinis šypsojimasis ir linkėjimai „geros dienos“ yra dažnai pasitaikančios pakilios dvasios apraiškos. Kitose kultūrose, anot B. Klarko, ritualai, religija ar šeima padeda gyventi labiau įžemintus gyvenimus, turinčius daugiau sielos. Joga padeda subalansuoti šias dvi mūsų esybės dalis. Kartais per pamokas jaučiamės pakylėti, įkvėpti, kartais – leidžiame sau nusileisti žemiau, į savo gelmes. Džiūgaukime dvasios pakilume ir skendėkime sielos slėniuose vienodai. Gyvenimas ne visada švarus ir sterilus. Meilė ne visada saldi, kartais ji atneša kartėlio. Siekime in ir jang sintezės.