Tik Lietuvoje emociškai atsigavęs Stanionis įvardino didžiausias problemas ir pasakė, kodėl daugiau kovai nesiruoš JAV: „Jaučiausi labai palūžęs“ Treneris Vidas Bružas apie ilgą laikotarpį be kovų: „Duok Dieve, kad nebūtų taip, kaip buvo dabar“
Eimantas Stanionis | Teodoro Biliūno / BNS foto nuotr.
Praėjusį savaitgalį legendinėje „Boardwalk Hall“ arenoje Atlantik Sičio mieste Naujojo Džersio valstijoje Eimantas Stanionis (15-1, 1 be nugalėtojo, 9 nokautai) kovoje dėl 3 pasaulio čempiono diržų po šeštojo raundo užbaigė kovą prieš Jaroną „Boots“ Ennisą (34-0, 1 be nugalėtojo, 30 nokautai), kai lietuvio treneris Marvinas Somodio įkalbėjo jį nutraukti dvikovą.
Visi 3 teisėjai – Markas Consentino, Glennas Feldmanas ir Kevinas Morganas – po 6 raundų matė neginčijamą J. Enniso pranašumą rezultatu 60:53. Teisėjai amerikiečiui pergalę atidavė kiekviename iš 6 raundų. Negana to, 6-ojo raundo rezultatas buvo ne 10:9, o 10:8 J. Enniso naudai dėl pasiekto nokdauno.
Viso J. Ennisas atliko 424 smūgius, iš kurių pataikė 81 (26 buvo pataikyti į korpusą), tuo tarpu E. Stanionis iš 185 smūgių pataikė 58 (10 į korpusą). Taip pat E. Stanionis nusileido pagal akcentuotus smūgius – J. Ennisas iš 198 pataikė 65, o E. Stanionis iš 101 pataikė 29.
Po šios kovos E. Stanionis nebuvo pakviestas į spaudos konferenciją, trumpai rūbinėje pasikalbėjo su J. Ennisu, kai šis, pagal senas tradicijas, sugrąžino jam WBA čempiono diržą ir išskubėjo į Lietuvą, kur jo laukė gimdyti pasiruošusi jo žmona Emilija. Visgi nors gimdymo terminas buvo dar prieš kovą, balandžio 9-ą, tačiau E. Stanionis suspėjo grįžti namo ir vaikas vis dar nėra gimęs.
Trečiadienį „Žalgirio“ arenoje buvo surengta speciali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo ne tik E. Stanionis, bet ir jo ilgametis treneris Lietuvoje Vidas Bružas, taip pat buvęs kovotojo kampe ir dvikovos su J. Ennisu metu.
Speciali spaudos konferencija: Vidas Bružas ir Eimantas Stanionis (04.15) 14 nuotr.
V. Bružas aptarė kovą, kalbėjo apie bendrą darbą kartu su filipiniečiu treneriu Marvinu Somodio ir prasitarė, ką galvoja apie kovotojo ateitį.
„Tikėjomės ir norėjome laimėti tą kovą, jautėme didelį palaikymą iš sirgalių, – pasakojo V. Bružas. „Tai yra labai džiugu ir smagu. Tiek aš, tiek Eimantas dėkojome ir dar padėkosime už tą palaikymą, bet buvo tokia diena, jog neišpildėme lūkesčių ir pralaimėjome tą kovą. Tikėjomės geriau ir norėjome geriau, bet gavosi taip, kaip gavosi“.
– Kaip jūsų akimis klostėsi šeštasis raundas ir kaip reikėjo staigiai priimti sprendimą?
– Tas sprendimas turi būti priimtas labai greitai ir jis buvo labai sunkus. Toje pusėje dar buvau ne vieną minutę ir ne vieną valandą. Kaip treneris važiuoji ten tam ir esi ten tam, jog prisiimtum ir nelengvą atsakomybę. Trenerio pareiga yra saugoti sportininkų sveikatą, kad jis galėtų ir toliau tęsti karjerą. Niekas geriau nepažįsta sportininko, kaip pats treneris, jauti jį kiekviena kūno dalele bei gali prognozuoti įvykių eigą. Mes nusprendėme, kad šioje kovoje geriausias sprendimas yra stabdyti kovą ir galvoti apie sportininko sveikatą.
– Po kovos buvo paskelbti teisėjų balai, nei viename iš raundų nebuvo duoti taškai Eimantui. Ar sutinkate su tuo?
– Visada esi savo sportininko pusėje ir man neatrodo, kad visi raundai buvo pralošti, bet mano nuomonė gali būti subjektyvi. Toje kovoje kažkur buvo geresnis jis, kažkur Eimantas, galbūt Eimantas atliko mažiau smūgių, nors J. Enniso smūgių tikslumo nebuvo. Šeštasis raundas buvo tas, kuriame matėsi didesnis J. Enniso pranašumas.
– Kas šeštame raunde įvyko, kur klydo?
– Tas sprendimas buvo priimtas, kai Eimanto kontratakos sumažėjo, krito efektyvumas. Leido varžovui atakuoti, buvo pasyvesnis ir tai parodė veiksmų neužtikrintumą, ko anksčiau nebuvo. Tas man ir nepatiko, nes kai duodi varžovui dirbti ant savęs ir neatsakai, tas varžovo pranašumas ir ryškėja. Praleido keletą smūgių ir atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.
– Kaip dalinatės vaidmenimis su treneriu Marvinu Somodio?
– Mes pasitariame apie įvykius, ką toliau darome, ką sakome. Labai greitai ir trumpai persimetame keliais žodžiais, jeigu nuomonės atitinka, tai išsakome tam.
– Ar nuomonės sutapo po šeštojo raundo?
– Sutapo. Tik tai buvo labai sunku. Žinau, kad Eimantas yra kovotojas, eis keliais ir kovos iki galo bei pats sprendimo niekada nepriims. Reikėjo tą sprendimą priimti ir žinojau, kad jis bus nepatenkintas, tai taip ir buvo. Bet tuo metu tai buvo geriausias sprendimas.
– Kaip įsivaizduojate artimiausią Eimanto ateitį?
– Įsivaizduoju, kad turime ateiti su dar didesniu pasirengimu ir dar didesne energija ir parodyti, ko mes iš tikro esame verti. Eimantas toli gražu neparodė, ką jis sugeba. Ar su Ennisu dar teks kovoti, tai klausimas labai didelis, jis bus aukštesnėje svorio kategorijoje. Bet kiekviena tokia pamoka ne gniuždo, o motyvuoja pakilti į aukštesnį lygį. Manau, kad dar parodysime, ko esame verti.
E. Stanionis kalbėjo apie psichologiškai sunkų pasiruošimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, atskleidė, kad daugiau ruoštis į Ameriką nebevažiuos ir tikino, jog po šios kovos vėl užsiliepsnojo noras kovoti toliau.
„Kova buvo sunki. Tai nebuvo pati sunkiausia mano kova, nes tikrai turėjau sunkesnių, visko buvo daugiau ir traumų, ir sužalojimų, bet ši kova emociškai buvo sudėtinga. Buvo daug dalykų. Kai treneris (V. Bružas, – aut. past.) atskrido, labai jo laukiau, net plūdo ašaros, nes buvau labai pasiilgęs namų. Buvo sunku emociškai, nežinau, kas buvo viduje. Lyg ir turiu eiti kovoti, bet noriu važiuoti namo. Labai pasiilgau namų ir visų.. Robertas (Liorančas, – aut. past.) su manimi važiavo į stovyklą, kartu važiavome antrą kartą. Jeigu ne jis, būčiau grįžęs mėnesį prieš kovą namo, nes psichologiškai jaučiausi blogai, nenorėjau ten būti. Atidaviau visas jėgas treniruotėse, bet tiesiog jaučiausi labai palūžęs. Turbūt, kai važiuoji į tą pačią vietą, nėra savų žmonių..
Kai nusileidau į Lietuvą, labai džiaugiausi, atrodė, kad niekur nenoriu daugiau vykti. Prieš kovą turėjau pagalvojimų, bvo sunkus etapas dėl neįvykusių kovų ir ilgo laukimo, tie prisiminimai vis grįždavo, jog aš toks lyg irsportininkas, bet ir ne sportininkas. Gerai, kad turiu tą discipliną, jeigu jos neturėčiau, būtų labai sudėtinga grįžti į tą sportą.
Sportuodavau, sportuodavau, laukdavau kovų.. Kai ši kova atsirado, prieš tai turėjau dvi operacijas, niekam nesakiau ir slėpiau. Buvo sunkus etapas, galvojau, kad gal laikas baigti sportuoti, buvau pasiklydęs tarp savo minčių ir buvau ne savimi. Jeigu ne Robertas, būčiau į kovą skridęs iš Lietuvos, gal net būtų buvę geriau. Laimingas kovotojas – pavojingas kovotojas, o aš nebuvau pavojingas.
Kai liko savaitė iki kovos, aš laukiau namų, negalvojau apie tą kovą. Galvojau, kad atiduosiu visas jėgas, padarysiu viską maksimaliai, ką ir visada darau, bet buvau palūžęs emociškai. Ir žinau dėl ko, ir nežinau“, – sakė E. Stanionis.
– Kaip dabar sveikata, tiek fizinė, tiek emocinė?
– Fiziškai yra viskas gerai, o emociškai dabar yra tūkstantį kartų geriau, jau taip buvo, kai nusileidau oro uoste.
– Treneris žinojo, kad nepalaikysite sprendimo nutraukti kovą. Kaip dabar vertinate?
– Tą dieną atrodo, kad neturėjau būti ringe. Niekada gyvenime to nejaučiau. Nežinau net kaip paaiškinti, atrodo, kad neturėjau kovoti. Keistai jaučiausi. Treneris (V. Bružas, – aut.p ast.) su Marvinu kažką šnekėjo po nokdauno, bet man ten nebuvo kažkas atsitikę. Man kraujas bėgo, truputį į nosį gavau, kažkas atsitiko, pasimečiau, priklaupiau ant kelio, bet iš karto atsistojau. Kai baigės raundas, pradėjo šnekėti, kad nutrauks kovą, bet galvojau, kad dar raundą leis išeiti. Galvojau apie kovą, ką reikės daryti, jog įrodyti, kad man viskas gerai. Jaučiausi tikrai gerai, bet buvau kosmose, atrodo, kad save mačiau iš viršaus. Keistas dalykas, net nemoku paaiškinti to jausmo.
– Ar galėjo būti pagrindinė priežastis, kad prieš gyvenimo kovą turėjo būti gyvenimo įvykis?
– Tai be abejo turėjo kažkiek įtakos, bet mes su žmona kalbėjome ir ji sakė, kad bus dėl mūsų. Aišku, ji vis tiek viena, mes ilgai atskirai, jai irgi sunku, bet ji užsidėjo kaukę. Realiai, mes abu užsidėjome kaukes ir gyvenome, kol viskas pasibaigs. Turėjome tik vieną procentą, kad aš spėsiu (į gimdymą, – aut. past.), o dabar jis yra ženkliai padidėjęs (juokiasi, – aut. past.). Bet daug dalykų susidėjo.
– Kokios esminės pamokos išsinešamos iš šios kovos?
– Vienas dalykas – klausyti trenerio ir mažiau sportuoti. Treniravausi labai daug, treneris buvo įrašęs daugiau poilsio. Treniravausi ženkliai daugiau nei treneris norėjo, nes norėjau atiduoti viską maksimaliai. Esu minėjęs daug kartų, kad persitreniruoti yra blogai, bet tiesiog ši kova man asmeniškai buvo labai svarbi ir norėjau padaryti viską maksimaliai. Deja, bet gal persitreniravau ir gal tai turėjo įtakos. Aš visada vizualizavau tokį scenarijų, nes nėra kovotojų, kurie nenugalėti, tik Floydas (Mayweatheris, – aut. past.) ir Chabibas (Nurmagomedovas, MMA kovotojas, – aut. past.).
Kaip ir šnekėjau prieš tai, kaip ir norėjau ir galvojau apie karjeros pabaigą, turėjau nesėkmių trejus metus laukiant tos kovos, bet kai išėjau į areną, pamačiau kiek daug lietuvių, kiek daug vėliavų, koks palaikymas, jaučiausi kaip namuose. Mūsiškių buvo apie du, tris ar keturis šimtus. Visi perrėkė visą areną. Buvo neapsakomas jausmas, kai baigiau kovą ir pagalvojau, kad esu skolingas fanams tikrai dar bent vieną kovą. Atsirado toks vidinis noras įrodyti, kad pralaimėjęs gali grįžti dar stipresnis ir tas pralaimėjimas neturi įtakos. Norėčiau, kad būtų visas scenarijus buvęs kitoks, kad tą kovą būčiau geriau jautęsis ir galėčiau sakyti, kad tikrai pralaimėjau.
Taip, be abejo, aš tikrai pralaimėjau ir nesakau, kad galbūt, jeigu būtų kažkas pasikeitęs, būčiau laimėjęs, nemėgstu šitų spekuliacijų. Visa pagarba J. Ennisui, jis tikrai geras kovotojas ir aš tai žinojau, bet norėjau išbandyti save su geriausiais. Kam kovoti ne su savo lygio atletais, ar vidutinio lygio, geriau rizikuoti ir bandyti pasiekti kažką daugiau.
– Po kovos varžovas apsilankė rūbinėje, pabendravote ir net diržą grąžino. Kokia situacija?
– Visada grąžina diržą. Tik nuotrupomis gauni tą diržą, nes vėliau gaus atskirą, o aš savo irgi parsivežu, reikės į rūsį padėti, kol netapsiu čempionu (juokiasi, – aut. past.). Pasikalbėjome, viskas gerai. Dar mačiau, kad rašė, jog nepasirodžiau spaudos konferencijoje, bet man net nesiūlė. Aš visada sakiau, kad turi kaip vyras priimti tiek laimėjimus, tiek ir pralaimėjimus, aš pats net būčiau ten norėjęs eiti, bet niekas nesiūlė. Kaip paskaitai internete, ten yra daug netiesos, tiesiog pasijuoki ir viskas.
– Kaip pats galvoji, turėjai šansą toje kovoje, jeigu būtų kažkokie taktiniai pakeitimai?
– Be abejo turėjau šansų. Sapnavau ir vizualizavau tą kovą. Jis tikrai talentas, kurių būna tik kas 20-30 metų, jis tikrai geras kovotojas. Bet aš žinojau, kad turiu charakterį ir valią, galiu tai padaryti ir nustebinti kitus, kai jie manimi netiki. Norėjau tą įrodyti, bet, deja, nesigavo. Galbūt kitą kartą.
– Kaip visi tie taktiniai niuansai jūsų akimis?
– Kas mane nustebino.. Jėga ir t.t. nenustebino. Galvojau, kad labai stipriai smūgiuos, bet jis smūgiavo labai tiksliai. Ir tas ištiestų rankų ilgis... Jis „jabą“ mušdavo ir nors aš padarydavau distanciją, bet jis vis tiek mane pasiekdavo. Mano ištiestų rankų ilgis 173 cm, o jo – 188 cm, kas yra labai ilgos rankos ir tikrai turėjo pranašumą, kurio nesitikėjau, kad jausis. Jis tikrai greitai muša ir yra labai įvairus.
– Buvo spekuliacijų apie kovotojų honorarus. Ar turite ką pridėti?
– Ne. Ką matau, jog rašo daugiau gavau pinigų nei jis – to nebūna. Jie nežino, kiek aš gavau pinigų, ir nors jie sakė, kad man turėjo permokėti, tai ta kova būtų neįvykusi, nes mano vadybininkai sakė, kad reikia derėtis dėl kovos. Jis turėjo kovoti su Brianu Normanu, buvo įvardinta pinigų suma, bet jie nesusitarė, o mūsų kova įvyko. Jie atsiuntė kontraktą, mes sutikome, nieko nesiderėjome. Tos spekuliacijos, kad aš uždirbau daugiau nei jis – visiška nesąmonė.
– Kokia dabar jūsų ateitis?
– Pirmiausia sulaukti vaiko gimimo, čia numeris vienas. O kas toliau.. Nežinau. Noriu jaunai kartai parodyti, jog viskas įmanoma, jeigu tiki savimi. Gal ta ugnelė buvo užgesusi.. Man tie du metai, kai laukiau kovos, tuomet viena kova ir vėl metus laukiau.. Gal tai prislopino mano ugnelę. O dabar vėl ta ugnis pradeda liepsnoti ir trokštu kuo greičiau grįžti į ringą. Didžiausia mano svajonė būtų sukovoti Lietuvoje. Esu skolingas savo fanams, nes visi keliasi 5-6 ryto žiūrėti kovos. Jau net tradicija tapo. Tikrai smagu toks emocijos, visi Lietuvos žmonės mane palaiko ir esu labai dėkingas, myliu visus ir darau tai dėl mūsų visų.
– Ar yra su kuo norėtumėt kovoti?
– Tikrai nėra, kad kažką išskirčiau.
– Kokios pagrindinės priežastys, jog reikia tiek ilgai laukti kovos?
E. Stanionis: Kai diržo neturi, gali pats galvoti, ką daryti. Tas kažkiek palengvina, gali dėliotis kovų grafiką, gali dažniau kovoti. Bet kai tu priklausai kokiai nors organizacijai, tai ten yra politiniai dalykai. Dabar nereikės nieko, turiu būti pasiruošęs psichologiškai ir kai nuspręsiu, tai nuspręsiu, nereikės laukti metų.
V. Bružas: Nemanau, kad bus paprasta, nes tas pajėgumas nėra nukritęs ir nebus labai daug sportininkų, kurie norės boksuotis. Bet taip labai didelis optimistas nebūsiu. Nes vis tiek žiūri, prieš ką gali laimėti, prieš ką gali pralaimėti. Pažiūrėkite Egidijaus Kavaliausko pavyzdį, jie ten su savo interesais ir tikslais. Duok Dieve, kad nebūtų taip, kaip buvo dabar. Bet kokioje sporto šakoje taip negali būti. Kaip reikia boksuotis, kai 2-3 metus nesiboksavai? Ir psichologiškai, ir emociškai, ir fiziškai, nes išeini iš to ritmo. Dar vienas dalykas dėl emocinės būklės: kaip sakiau, visu kūnu jauti tą sportininką, tai į Ameriką jis tikrai nebevažiuos 2 mėnesiai prieš. Pažiūrėsime, per kiek laiko jis gali adaptuotis ir kovoti, jis yra namų žmogus, šeimos.
E. Stanionis: Savoje žemėje daugiau energijos ruoštis. Jeigu ne Robertas, tikrai būčiau grįžęs prieš mėnesį ir galbūt būtų geriau. Amerikoje jau nesiruošiu, galbūt savaitę ar dvi. Tos stovyklos kainuoja labai daug pinigų, būni vienas, tos laiko zonos.. Kažkur Europoje galbūt dėl savo gerovės, bet ta laiko zona.. Su kažkuo pasiskambinti labai sudėtinga, ryte pasiskambini, o kai grįžti iš treniruotės, jau visi miega. Gaunasi, kad tu su saviškiais pabendrauti valandą per visą dieną. Daug kartų esu minėjęs, kad nesijaučiu gerai ruošdamasis kitur. Ir pagal finansus, kiek išleidi, gali atsivežti sparingo partnerių. Aišku, jnorėtųsi turėti savo kokią gerą salę, galbūt kažką sugalvosime. Kitiems reikia išvažiuoti į užsienį, užsidaryti, kad būtų disciplina, bet aš susiradęs savo discipliną ir to iš manęs neatims. Man sportas yra pirmenybė, ir poilsis yra pirmenybė. 100 procentų nusprendžiau, kad kovai ruošiuosi Lietuvoje, galbūt dėl partnerių kažkur Europoje, bet tikrai nebūsiu išvykęs.
– Olimpinės žaidynės yra jūsų horizonte?
– Jau ne.
– Kokio dydžio skirtumai ruošiantis Lietuvoje? Ko trūksta be sparingo partnerių?
E. Stanionis: Didžiausia pinigų suma išeitų atsiskraidinti partnerius ir mokėti algas, apgyvendinimas.. Į viešbutį neapgyvendinsi, nes reikia skalbyklių. Aš pats gyvendavau be skalbyklių, eidavau pats ir nešdavau, bet tai blogas dalykas. Jiems reikėtų algų ir atsiskraidinti. Kai pasveri finansus, kiek Amerikoje išleidi už pragyvenimą, taip pat moki partneriams, nes yra nerašytas įstatymas, kai esi čempionas, turi mokėti partneriams. Paskaičiavus, visiška nesąmonė, galėjau Lietuvoje ruoštis, galbūt būtų pigiau.
V. Bružas: Bet tai buvo ne pagrindinis dalykas, kodėl prašė anksčiau atvažiuoti. Jie turi savo darbus padaryti, išpopuliarinti kovą.
E. Stanionis: Aš „Žalgirio“ arenos kambariuke atsisėdau, galvoju, kaip būtų nuostabu, atvažiuočiau 8 vakare, padaryčiau apšilimą, išsimiegojęs savo lovoje.. Būtų nerealu, tikiuosi, kad tai taps realybė.
– Viena pavardė – Egidijus Kavaliauskas Lietuvoje?
– Visko gali būti, visko gali būti. Pamatysime. Reikia abiejų sutikimo, vadybų ir visko. Ir jis turi kovoti, ir aš.. Visi nori tos kovos ir niekas neprieštarauja. Būtų įdomu.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
-
TvarkaraščiaiRezultatai
Anglijos „Premier“ lygos tvarkaraštis
Newcastle United Crystal Palace
