M.Bukauskas po pirmajame raunde pasiektos pergalės: „Visi mano treneriai vis kartojo, kad turiu mesti daugiau smūgių“

  Pernai liepą pergalę anksčiau laiko skausmingu veiksmu „UFC 304“ turnyre prieš 36-erių metų lenką Marciną Prachnio iškovojęs 31-erių lietuvis Modestas Bukauskas (17-6) į UFC organizacijos narvą sugrįžo šeštadienį Sietle (JAV) vykusiame „Fight Night“ kategorijos turnyre ir pasiekė vieną įspūdingiausių savo karjeros UFC organizacijoje pergalių.

Pirmoje turnyro M.Bukauskas vos per 2 min. 12 sek. nokautavo iki šiol tik vieną pralaimėjimą per karjerą patyrusį 33-ejų metų brazilą Raffaelį Cerqueirą (11-2).

Po kovos vykusioje spaudos konferencijoje M.Bukauskas kalbėjo apie vizualizuotą kovą, draugo netektį ir savo smūgius.

„Kaip ir sakiau, galvoje vizualizavau pirmojo raundo finišą. Vizualizavau, kaip darau spaudimą ir pataikau savo smūgius. Sąžiningai kalbant, varžovas – labai stiprus, žinojau, kad jis norės pasirodyti kuo geriau. Jis į mane porą kartų pataikė, bet galiausiai žinojau, kad užbaigsiu kovą. Žinojau, kad mano smūgiai ras savo laiką, distanciją ir aš pataikysiu – taip ir nutiko“, – sakė M.Bukauskas.

– Žinau, kad kova buvo trumpa, bet ar buvo kažkas, kas tave nustebino varžovo veiksmuose?

– Tiesą sakant, viskas buvo taip, kaip įsivaizdavau. Kai buvau agresyvesnis, kai spaudžiau, matėsi, kad jis norėjo trauktis atgal. Juokinga, nes kovoje galvojau: „Gerai, pagąsdinimas, tada kairysis kablys į galvą“. Esu tikras, kad vienas iš mano trenerių buvo pasakęs, jog vienas iš tų smūgių tikrai pasieks tikslą. Manau, tai buvo Sebastianas, vienas iš mano trenerių. Jis sakė, kad dešinė ranka pasieks tikslą. Visą šią savaitę juokavome – „kairė – Jamaika, dešinė – Vokietija“. Aš ir mano komanda dirbome ties šiais smūgiais, aš ir mano tėtis treniravomės su tokiais veiksmais su letenomis. Tada viskas tiesiog atsivėrė man, situacija susidėliojo ir aš ja patikėjau – ir štai, mes tai padarėme.

– Kas toliau? Suprantu, kad viskas dar labai šviežia, bet kova buvo greita, atrodo, kad išėjai nesužalotas. Ar nori greitai sugrįžti į narvą, ar planuoji šiek tiek pailsėti?

– Tikrai noriu sugrįžti kuo greičiau. Grįšiu į treniruotes, padėsiu savo treniruočių partneriams ir panašiai. Žinau, kad Londono turnyras jau užpildytas, bet noriu šiemet sukovoti tris kartus. Noriu padaryti pareiškimą pussunkio svorio kategorijoje, noriu sukelti triukšmą. Žinau, kad šiame turnyre taip pat kovojo kiti pussunkio svorio kovotojai, tad galime surengti dvikovą su vieno iš jų nugalėtoju. Turiu tikslą artėti prie geriausiųjų penkioliktuko, noriu, kad mane pastebėtų. Mes pradėjome 2025-uosius galingai ir tai tik pradžia.

– Žinau, kad šiek tiek emocionaliai kalbėjai apie savo draugą. Kaip arti kovos nutiko ši skaudi netektis?

– Tai nutiko maždaug prieš mėnesį. Tai buvo labai emocinga. Važiavau namo po treniruotės Tomo Aspinallo salėje, buvau su tėčiu automobilyje, kai sulaukėme skambučio iš jo draugės, kuri pranešė, kad jis mirė. Žinojau, kad jo būklė prastėja, kad jau artėja pabaiga, bet nesitikėjau, jog tai įvyks taip greitai. Labai norėjau, kad jis pamatytų mano kitą kovą, norėjau jį dar kartą aplankyti. Bet esu labai dėkingas, kad prieš tai turėjau galimybę su tėčiu ir pamote nuvažiuoti pas jį, praleisti laiką kartu. Tai buvo neįtikėtina – pamatyti jo veidą, šypseną, pajusti, kad jis buvo apsuptas artimųjų. Jis visada bus mano širdyje ir šiandien narve jis buvo su manimi. Tai suteikė man papildomos stiprybės užbaigti kovą. Prieš kovą meldžiausi ir sakiau: „Styvai, parodysiu vieną geriausių savo pasirodymų“. Esu labai dėkingas, kad gavau stiprybės ir sugebėjau tai padaryti.

– Kaip planuoji atšvęsti tokią didelę pergalę? Tai buvo svarbi kova tau – išėjai į narvą, pradėjai vakarą nokautu, minia buvo labai įsitraukusi.

– Minia buvo tiesiog nuostabi, aš tiesiog dievinu Sietlą! Kai ėjau į narvą, visi buvo mano pusėje. Aišku, galbūt kai kurie mano draugai prie to prisidėjo – „Ei, palaikykit mano bičą!“, bet viskas buvo nerealiai smagu. Bet žinai, šiandien bus atidaryta nemažai „Hennessy“ butelių – su mano komanda, su artimais žmonėmis tikrai gerai atšvęsime. Bet po to – tiesiai atgal į darbą. Aš pasiruošęs grįžti į treniruotes.

– Turi būti labai patenkintas savo rankomis – atrodė, kad varžovą nokautavai ne vieną, o tris kartus per tą vieną atakų seriją. Ar nustebai, kad jis sugebėjo atsistoti, ar tai tiesiog buvo jo instinktai ir treniruočių rezultatas?

– Kai esi kovoje, kai veikia „kovok arba bėk“ instinktas, adrenalinas tau suteikia tarsi supergalių. Tu gauni smūgį, bet vis tiek nori likti kovoje, vis tiek nori tęsti. Žinojau, kad man tereikia tinkamai parinkti smūgio vietą. Mačiau, kad vienas ar du smūgiai jį sužeidė ir kuo arčiau smakro pataikai, tuo didesnė tikimybė, kad jis nugrius. Galiausiai pataikiau į tą vietą, kuri jį visiškai sustabdė. Bet jis tikrai tvirtas kovotojas. Žmonės jį nuvertina dėl pirmosios jo kovos UFC, bet jis stiprus ir pavojingas. Turėjau būti atsargus, bet žinojau, kad turiu jį užbaigti ir tai padariau.

– Turi būti labai patenkintas savo smūgiais šiandien – tavo tikslumas paskutinėje atakų serijoje buvo tiesiog nepriekaištingas, atrodo, kad nepraleidai nė vieno smūgio.

– Labai vertinu tokius žodžius. Vienas iš dalykų, ties kuriais daug dirbau treniruotėse, ypač su T.Aspinallu ir jo komanda, buvo smūgių kiekis. Visi mano treneriai vis kartojo, kad turiu mesti daugiau smūgių, tiesiog labiau pasitikėti savimi ir savo gebėjimais. Šioje kovoje jaučiausi kiek kitaip – supratau, kad kairės kojos priekyje stovėsena yra geriausias pasirinkimas prieš šį varžovą, todėl likau prie jos. Paprastai mėgstu keisti pozicijas, bet šioje kovoje nusprendžiau išlaikyti tą pačią stovėseną. Dirbau ties tuo, kad smūgiuoti į tinkamas vietas, palaikyti spaudimą ir rasti tinkamą distanciją, kad galėčiau užbaigti atakų seriją.