Su skilusiu kelio kaulu į ringą žengęs ir varžovą nokautavęs S.Maslobojevas: apie įdomų pasiūlymą kovai su D.Dirksčiu ir realias sąlygas, nustebinusį varžovą bei išsipildžiusią svajonę pasipiršo savo mylimajai S.Mišenytei
Sergejus Maslobojevas – Jimmy Livinus Omani | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Šeštadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko „UTMA 11“ kovinio sporto turnyras, kurį gyvai stebėjo apie 10 tūkst. sirgalių ir nenusivylė, kadangi išvydo net 12 įspūdingų kovų.
Pagrindinėje vakaro kovoje antrą kartą UTMA ringe pasirodęs Sergejus Maslobojevas (2-0 UTMA) jau antrajame raunde nokautavo „Glory“ patirties turintį Nyderlandų-Nigerijos kovotoją Jimmy Livinus Omani (0-1 UTMA). Tai buvo septintoji turnyro kova, pasibaigusi anksčiau laiko.
„UTMA 11“: S.Maslobojevas – J.Livinus Omani (02.22) 32 nuotr.
Po kovos rūbinėje S.Maslobojevas pasipiršo savo mylimajai Santai Mišenytei, kuri pasakė „taip“.
Į spaudos konferenciją atėjęs S.Maslobojevas visų pirma užvertė UTMA rėmėjo „TOPsport“ reklamą, o tuomet kalbėjo apie nustebinusį varžovą, turėtą kelio traumą ir prisiimtą riziką, nerealias sąlygas nusimesti svorį kovai su Dominyku Dirksčiu, įdomu pasiūlymą su juo kovoti Klaipėdoje ir išsipildžiusią svajonę kovoti prie 10 tūkst. sirgalių.
– Ar nustebino nors kiek varžovas?
– Tikrai taip, nustebino. Žinojau, kad pas jį aukštos kojos ir jis su jomis daug dirba, bet kad jis apgaudinės, kels koją ir muš rankomis.. Jis priėmė iššūkį, kai sakiau per akistatą dėl rankų, jog jis aukštas ir rankos atsilieka. Jis sakė, kad pas jį geros rankos, todėl bandė dabar jomis naudotis ir galima matyti, jog pataikė. Bet žinojau, kad jį prispaudus ir agresyviai einant į priekį, pas jį atsidaro langeliai, į kuriuos reik bandyti pataikyti. Smūgiavau per viršų – ten blokai, bet tada reikia parodyti, kad bandai smūgiuoti per apačią, jog tos rankos susiglaustų ir tuomet jau eini...
– Ar jūs pats save kažkuo nustebinote šioje kovoje?
– Aš save stebinu jau kokias tris savaites. Mes įspėjome organizatorius, kad mano kelio kaulas yra skilęs, man daktarai rekomendavo labai nuoširdžiai apsvarstyti, ar man reikalinga kova, nes turėtų būti 4-8 savaites gijimas be jokio judesio. Teko ant vaistų pasėdėti, per skausmus treniruotis, nenuleisti rankų, nes tokia gera forma ir norėtųsi neapvilti publikos bei liežuvautojams neduoti mėsos dėl kalbų. Pavojinga, nes kiekvienas pralaimėjimas gali lemti mano karjerą ir tolimesnius tikslus, bet priėmiau sprendimą nuo pirmos minutės eiti į artimą kovą ir neleisti jam smūgiuoti į savo koją, į kelį bei dirbti rankomis. Vienu momentu antrajame raunde buvo stiprus kojos smūgis, aš pastačiau kelį ir tada smūgis į vidinę jo pusę. Ta sekundė tokia sulėtinta, ta koja grįžo ant žemės ir aš taip.. Fuf, stovi, einame toliau. Viskas buvo sustoję. Jeigu būtų iš kitos kojos pusės mušęs, galbūt net būčiau nebeatsistojęs. Čia buvo rizika, bet mes ją priėmėme.
– Prieš kovą sakei, kad norėsi parodyti siurprizų. Kokie jie buvo, ar pavyko juos padaryti?
– Norėjau parodyti ir vis tikėjau, kad pavyks, bet koja man neleido gražiai šokinėti ant kojų ir kirsti kampus. Tada supratau, kad gali prisižaisti, todėl darome paprastus dalykus, kurie veikia. Analizavęs varžovą žiūrėjau dvi kovas ir iš jų man užteko suprasti jo silpnąsias vietas, nes abu kartus jis kartojo tas pačias klaidas.
– Buvo bandymų įkąsti dėl neva nuobodžios praėjusios kovos. Turbūt pergalė nokautu tas kalbas galutinai nutraukia?
– Žmonės šneka tie, kurie nesupranta. Kai aš nuvažiuoju į užsienį, ar pas mus atvažiuoja iš užsienio, tie patys „Glory“ kovotojai, jie sakė, kad blemba, su tuo Mohammedu Hamdi – Hajji susitvarkei kaip su naujoku, nes mes tai žinome, kas jis toks, žinome, kaip jis kovoja. Iš šono gali atrodyti labai fainai, lengvai, paprastai, kad varžovas silpnas, kad čia viskas per lengva. Čia ne dėl to, kad varžovai silpni, bet pas mane lygis kitoks. Yra kovų, kur stengiuosi nerizikuoti, epr daug nelipti, išlaikyti tempą, kur galiu saugiai praeiti ir neleisti varžovui dirbti. Su M.Hamdi – Haji buvo momentų, kur norėjau paspausti, bet jis vėlė mano rankas, buvo daug klinčo, protingai dirbo ir supratau, kad nereikia per daug rizikuoti. Mūsų svoryje viena klaida ir eini miegoti.
– Kokios mintys perbėga, kai matai varžovą sunkiai atsigaunantį ir galiausiai išnešamą?
– Nėra malonu. Tame pačiame „Glory“ irgi buvo, kai buvo aštuntukas. Man taip juokas ima iš tų kovotojų – Donegi Abena, Bahramas Rajabzadehas – neužtarnauta pergalė jiems atitenka ir jie šoka ant virvių, šaukia, kad yra geriausi ir čempionai. Gėda. Jeigu tu nori įveikti varžovą, tu turi visus raundus jį apžaisti arba turi paguldyti, o ne dėl to, kad daktaras ar teisėjas sustabdė kovą dėl kažkokio prakirtimo. Tu parodyk veiksme, kad esi dominuojantis. Man tas yra pagrindinis dalykas, turi žibėti technika. Sunku kalbėti apie tokius žmones, net pyktis ima, turime ir Lietuvoje kelis tokius žmones.
– Kaip vertini „spartiečių“ pasirodymus šiame turnyre?
– Aš negaliu nieko apie tai pasakyti. Buvo viskas įtempta, rūbinėje prasėdėjau netoli 7 valandų ir aš nusprendžiau neiti nei į pirmas kovas, nei į pabaigą, o toliau kauptis ir ruoštis savo kovai, nes čia toks dalykas – truputį kažkas ir tu jau išeini. Kai aš saviškius žiūriu, tai darau emociškai, nes sergu iš visos širdies. Nežiūrėjau jų kovų, bet iš kalbų žinau, kad visi pasirodė puikiai, bet gaila, kad Raimondui Krilavičiui nuėmė tašką ir pergalė atiteko ne jam. Bet su kiek žmonių kalbėjau, visiems atrodė, kad jų akimis R.Krilavičiui turėjo būti atiduoda pergalė.
– Kokios galutinės sąlygos, su kuriomis sutiktumėte kovoti su D.Dirksčiu?
– Jis yra vietinės reikšmės vidutinio lygio kovotojas. Jis neturi jokio pasaulinio vardo, jeigu išvažiuotų iš Lietuvos, niekas apie jį niekur nėra girdėję. Jau buvo tame pačiame Tailande ir kiek girdėjau, pridarė nesąmonių, keikė, kad kažkoks kvailas lietuvis išdrįso Andersonui Silvai į akis su kumščiais eiti per fotkinimąsi. Ta prasme.. Čia legenda, pagarbos truputį. Galva turi? Kiti žmonės žino, kas yra pagarba, kas yra legendiniai kovotojai, tai truputį kitaip į jį reaguoja. Man deginti dėl jo svorį, kaip jis sako iki 90 kg.. Ta prasme? Aš 90 kg svėriau dar 20 metų. Dabar man deginti raumenį, kurį vystau daug metų ir jeigu ateis man pasiūlymas kovoti dėl „Glory“ diržo, tai aš būsiu atėjęs kaip iš 86 kg? Sudeginęs savo kūną, dėl ko? Jeigu man UTMA sakytų, kad pakeliam tavo honorarą 2-3 kartus, tai būtų tas honoraras panašesnis į „Glory“, tuomet gerai, aš galiu atsisakyti „Glory“ kovos, perkelti pusei metų, galėsiu atgauti savo kūną. Nors 90 kg tikrai nenorėčiau, sakykime 92-93 kg galėčiau pasiekti, nes 93 kg svėriau maždaug prieš 10 metų. Dabar penktadienį svėriau 94,1 kg ir jaučiuosi puikiai. Ir nepasakyčiau, kad šiandien daug priaugau.
– Ar yra kažkoks vardas UTMA organizacijoje, su kuriuo galėtum sukovoti?
– Norėčiau balandžio mėnesį sukovoti UTMA, nes „Glory“ labai norėjo, kad dalyvaučiau 32 sunkiasvorių turnyre. Mes jiems iškėlėme sąlygą, kad jie duotų mums titulinę kovą, tuomet galime sutikti. Jeigu jie duotų birželio mėnesį titulinę kovą, o tas 32 sunkiasvorių turnyras bus padalintas į dvi dalis – vienas balandį, kitas rugpjūtį – tuomet rugpjūtį galėčiau ten kovoti. Bet jie jau surinko tuos 32 sunkiasvorius, nežinau, kokioje stadijoje ten yra derybos, nes ne aš jas vedu. Pagrindas yra titulinė kova, kurios norime vasarą. Jeigu paimame titulą, tai pagal kontraktą negalėsiu kitur kovoti, tik „Glory“. Todėl primigtinai noriu dar kartą Lietuvoje sukovoti. Jeigu žmonės taip nori kovos su Dominyku – man jokių problemų nėra, bet būkime protingi – ar aš dabar Usykui parašyčiau – tu klounas, numesk svorį greitai, sudegink raumenį, kurį auginai ir kovojame už tokias pačias kapeikas. Jis sakys – kas tu toks? Truputį logikos turi būti kažkur kažkame. Jeigu būčiau tituluotas boksininkas, tai būtų kažkokios derybos, o čia kažkoks plepys ką pasakė, kažkokie 14 metų berniukai, panašūs į mergaites, paplojo sako meskis iki 90, nors nesupranta net fiziologijos. Alinti save? Dėl ko? Man tai niekas daugiau nemokės, nes kontrakte parašyta viena suma. Ji tokia yra, nes aš noriu kovoti Lietuvoje ir to laikausi.
– Praeityje esant kovoję su Mantu Rimdeika, bet dabar svoriai turbūt pasikeitė.
– Jo.. Man jokių problemų nėra. Viskas priklauso nuo tų derybų su „Glory“ dėl titulinės kovos. Jeigu sutariam, kad birželį kovojame dėl titulo, tuomet prašome – 95 kg galime su M.Rimdeika sukovoti. Aš jį gerbiu kaip kovotoją, mes bendraujame, bičiuliaujamės, jis šaunuolis. Jeigu nori – prašome.
– Ar yra kažkiek šansų, kad kita kova būtų ne balandį Kaune, o kovo mėnesį gimtajame mieste Klaipėdoje?
– Su Dirksčiu? Būtų gerai, bet nežinau, ar numesčiau svorį, jeigu susitartume iki 93 kg. Šiaip sakau – grįšiu, prasišviesiu kelį. Dabar karštas ant adrenalino, atrodo puikiai, bet reikia patikrinimo. Galvojau duoti dvi savaites pailsėti kūnui. Bet įdomus pasiūlymas, kodėl ne?
– Komentuodami sakėme, kad S.Maslobojevas jaustų palaikymą daugelyje miestų, o kaip tam Kaune?
– Nuostabu. Kaip pats juokaudamas klausiu – ar seniukas dar gali? Visa arena pasakė, kad taip. Kaip ir visuose turnyruose Lietuvoje, man 40 minučių ar daugiau teko likti po kovos, ringas buvo nurinkinėjamas, bet teko su žmonėmis pasilabinti, pasidaryti nuotraukas. Džiaugiuosi, kad žmonės vertina tai, ką mes darome, ką suteikiame, tas emocijas, pergales.. Tai yra nuostabu. Svajonė pildosi. Svajojau važiuoti į Ameriką, padaryti MMA karjerą, turėjau pakvietimą treniruotis į „Top Team“, bet negalėjau gauti vizos. Tuomet daviau sau žodį, kad jeigu negaliu į Ameriką, į MMA, tai būsiu geriausias Lietuvos istorijoje kikboksininkas. Kol kas gaunasi.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
-
TvarkaraščiaiRezultatai
Anglijos „Premier“ lygos tvarkaraštis
Newcastle United Nottingham Forest Manchester City Liverpool
