Po ketverių metų pertraukos sėkmingai ant imtynių kilimo grįžęs G.Kulevičius: „Nenoriu lygiuotis į durnius, todėl atsirenku žmones“

 Motyvuojantis pokalbis su buvusiu perspektyviu imtynininku Gyčiu Kulevičiumi. Šiuo metu Vilniaus rajono Rukainių gimnazijoje fizinio ugdymo mokytoju dirbantis Gytis pasakojo apie jaunystėje patirtas klastingas pagundas, netinkamus sprendimus ir klystkelius bei sėkmingą sugrįžimą ant imtynių kilimo po keturių metų pertraukos – savaitgalį Panevėžyje vykusiame šalies čempionate Gytis iškovojo aukso medalį.

- Pradžiai apšilkime su lengvais standartiniais klausimais. Kiek tau metų

- 25-eri.

- Ar šiuo metu mokaisi?

- Studijuoju Vytauto Didžiojo universitete. Pasirinkau sau tinkamą specialybę, esu fizinio ir sveikatos ugdymo trečio kurso studentas.

- Koks aukščiausias pasiekimas imtynių sporte?

- Lietuvos lygyje -visų amžiaus grupių nuo vaikų iki pat suaugusių šalies čempionas, o žiūrint į tarptautinius turnyrus, tai esu Europos jaunimo čempionato penktos vietos laimėtojas (2019 m. Pontevedroje (Ispanija) – aut.past.). Tais pačiais metais ir Lietuvą laimėjau tarp suaugusių. Na, ir prieš kelias dienas dar vieną Lietuvos čempionato auksą paėmiau.

- Labai daug kalbi apie savo darbo perspektyvas, neva, turi ryžto ir svajoji sukurti labai pelningą verslą. Gyti, sporte sustojai ties šalies čempiono titulu, nors, esi sakęs, tavo ambicijos kur kas didesnės. Ar nenutiks su verslu kaip su sportu – sustosi pusiaukelėje?

- Tuomet atsirado pinigų trūkumas ir tai įvardinu kaip pagrindinę mano problemą. Tokiam amžiuje pradėjo rūpėti panos ir kiti malonūs dalykai, nebuvo, kas paprotina. Dabar suprantu, jog priėmiau neprotingus sprendimus dėl kurių dabar tenka gailėtis. Būnant devyniolikmečiu turėčiau dabartinį protą, viskas būtų kardinaliai kitaip. Tuomet atsirado du nesuderinami dalykai – sportas ir pasibūvimai bei besaikės linksmybės su draugais.

- Jauniems sportininkams yra organizuojami kvalifikaciniai kursai, mokymų programos, kurios padeda atletams drąsiau žvelgti į ateitį po aktyvios sportinės karjeros. Domėjaisi?

- Vėjavaikiai. Dažniausiai numojam ranka. Tik vėliau pamatom klaidas. Dabar studijuoju, jei būčiau pasiklausęs trenerių ir šiaip protingesnių, jau turėčiau diplomą rankose, gal ir gyvenimą kitaip tvarkyčiausi.

- Kada atsisveikinai su imtynėmis?

- Tapau Lietuvos suaugusių čempionu, po Naujųjų metų į Kuršėnus atvežiau nugalėtojo medalį ir viskas.

- Kas viskas?

- Išvykau į Angliją ieškoti laimės.

- Turėjai tikslą?

- Ne, išvariau su draugais, rimto darbo nebuvo. Bet saloje šiek tiek atsigavau, buvo prisikaupę skolų, baudų ir šiaip visokių nesąmonių buvau prisidirbęs. Kažkaip susitvarkiau, pradėjau mokintis, grįžau, sukūriau įmonę UAB „Kulgo“.

- Kokį moralą išmokai per tuos Anglijoje praleistus metus?

- Supratau, kad aplinkui durnių pilna, o protingų nedaug. Nenoriu lygiuotis į durnius, todėl atsirenku žmones. Su draugeliais, kažkada taip vadinamais broliais, tik prie stalo galėdavau rasti bendrą kalbą, o kas toliau?

- Pakalbėkime apie naują projektą – „Kulgo“. Kokios ambicijos su šia įmone?

- Augti, aukštai kilti, sukurti apyvartą, kad pajamos augtų, į veiklą įtraukti karjerą baigusius imtynininkus, padėti imtynių sportui, prisidėti organizuojant varžybas. Daug svajonių.

- Kokia „Kulgo“ veikla?

- Perkraustymai, krovinių pervežimų, senų baldų utilizavimas. Darau tai, kas paprastam žmogui fiziškai sunku. Ne kiekvienas gebėtų, tarkim, baldus iš penkto arba į penktą aukštą sunešioti.

- Ar pavyksta konkuruoti rinkoje?

- Konkurencijos visur yra, bet Vilniuje yra tų darbų ir visiems užtenka. Nesam dideli, kol kas turiu vieną mašiną ir džiaugiuosi, kad pavyksta ją apkrauti. Jei gerai seksis, bus daugiau transporto ir daugiau darbo, bet reikia įsivažiuoti, tuo tarpu šiai dienai kol kas tiek.

-  Grįžkim prie sporto. Tu iš Šiaulių rajono.

- Taip, iš Kuršėnų.

- Pirmas treneris?

- Alvydas Tilenis. Žiauriai geras treneris ir žmogus, daug padėjęs. Esame labai artimi, iki šiol dažnai susirašinėjame su treneriu.

- Apsilankai gimtinėje.

- Prie progos užsuku į Kuršėnus, bet į salę neina užsukti, nes dažniausiai grįžtu savaitgaliais. Su treneriu kavos spėju išgerti.

- Gal jau spėjai šeimą sukurti?

- Dar ne. Noriu kuo daugiau investuoti į save, kol esu jaunas, manau, turiu augti kaip asmenybė, mokintis, dirbti, viskuo domėtis. Su šeima, manau, per daug apsiribočiau.

- Tu esi tikras, kad uždirbti pinigų ir auginti vaikus yra nesuderinami dalykai? Juk vaikams dėmesys reikalingas, ne kvadratiniai metrai.

- Hmmm…

- Vasarą važinėjau dviračiu po Riugeno salą Vokietijoje. Mačiau daug žmonių su vežimėliais, dar pagalvojau, kad jiems tautinis nunykimas tikrai negresia. Po kurio laiko pamačiau, jog vežimėliuose vežioja ne vaikus, o šunis su kaspinėliais. Nejau nori supanašėti?

- Augau be tėvo, žinau, kaip yra. Todėl įsivaizduoju, kad savo vaikui ar vaikams turėčiau skirti maksimaliai save visą. Aš myliu vaikus, kad matytumėt, kaip, pavyzdžiui, aš sutariu su Laurinaičio vaikais! Jie tiesiog myli mane.

- Galvoji, jog 40-ies metų būsi mažiau užimtas?

- Na ne, reikia dar palūkėti keletą metelių. Yra paimta paskola, patirta išlaidų šiokių tokių, nenoriu į šeimą ateiti su finansine našta. Viskas nusistovės, atsigausiu ir bus gerai.

- Dėkui už atvirą pokalbį. Sėkmės, Gyti.

Valdas Malinauskas