B.Vanagas atsakė į gerbėjų klausimus įvairiomis temomis bei pasisakė apie skaudų šuolį kopose: „Pabėgo ne tik ratų geometrija, bet ir kaklas bei stuburas“ VIDEO
Benediktas Vanagas | „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandos nuotr.
Pirmadienį Benediktas Vanagas sėkmingai užbaigė 48 valandų „Chrono“ greičio ruožą, kuriame finišavo tarp dešimties greičiausių „Ultimate“ klasės automobilių.
Sugrįžęs į bivaką, B.Vanagas papasakojo apie iššūkius šiame greičio ruože bei atsakė į gerbėjų klausimus.
Sutrumpintą klausimų-atsakymų sesijos variantą pateikiame „Sportas.lt“ skaitytojams.
„Tai buvo turbūt ilgiausias greičio ruožas – apie 960 km. Vakar važiavome 626 km greičio ruožu. Kalbėjau su kažkuo, kuris sakė, kad tai buvo ilgiausias jo gyvenime ruožas. Man asmeniškai ne pats ilgiausias, bet tikrai prie tų ilgesnių. 626 km – tai yra apie aštuonias valandas vairavimo be sustojimo. Visiškai kaip darbo diena, o turint omenyje, ką tenka patirti, tai palieka didžiulį įspūdį. Nakvojome dykumoje, nes aplinkui nebuvo miestų. Dangus buvo labai ryškus, matėsi mėnulis. Įdomu tai, kad Saudo Arabijoje mėnulis atrodo kaip laivelis, nes lenkiasi į apačią. Supranti, kodėl jų vėliavose matome tokį mėnulio motyvą.
Miegojome palapinėse – gavome palapines, miegmaišius, čiužinius ir maisto. Buvo improvizuotas kariškas davinys ir laužas. Ryšio nebuvo, tad užlipau ant kalno, kad jį pagaučiau. Ten, truputį pakilęs, radau silpną signalą ir išsiunčiau nuotrauką jums, kad parodyčiau, kaip viskas atrodo.
Po kelių dienų tokio tempo jau šiek tiek pripratau, tad jaučiuosi gerai. Paklydome keletą kartų – gal tris, bet greitai susigaudėme. Tik vieną kartą teko pasiklysti ilgesniam laikui, praradome laiko.
„Hillux“ vizualiai atrodo prastai, nes augmenija čia labai tanki. Kai važiuoji, nėra galimybių automobilio išsaugoti. Važiuotum pirmu bėgiu, bet vis tiek viską sudaužytum. Technine prasme viskas gerai, tik vizualiai jis atrodo nukentėjęs. Po dviejų greičio ruožų esame 14-oje absoliučios įskaitos vietoje. Tai manau, kad tikrai gera pradžia“, – pasakojo B.Vanagas.
Dabar galime pereiti prie jūsų klausimų.
– Ar daug teko remontuoti automobilį kempinge?
– Ten turėjome sąrašą darbų, kuriuos gavome iš technikų. Tai daugiau tokie paprasti dalykai – išsivalai langus, patikrini ratus, padangas. Susikeitėme galinius ratus su atsarginiais, nes nebuvome pramušę nė vienos padangos. Pakėlus automobilį tikrinome, ar pakaboje viskas gerai. Stebėjome alyvos nuotekį, lygį, prasukome dirželį, patikrinome, ar nėra įtrūkimų. Esame ne technikai, bet tokius dalykus pasidarome patys, jei reikia. „Hillux“ laikosi puikiai.
– Ar po šuolio per kopą nepabėgo ratų geometrija?
– Pabėgo ne tik ratų geometrija, bet ir kaklas bei stuburas (juokiasi). Vaizdas, kai pro priekinį langą matai žemę, tikrai nėra malonus. Sulaužėme groteles, nes krentant pirmiausia smūgiuoja būtent į jas. Svarbiausia tokiu atveju nespausti stabdžių – reikia akseleruoti, kad ratai suktųsi ir sumažintų smūgį. Jei ratai užblokuoti, rizikuoji verstis per stogą. Šį kartą viskas baigėsi gerai, bet vakar suvedimo nepadarėme, tad šiandien važiavome su šiek tiek pabėgusia geometrija.
– Kodėl važiuojate be laikrodžio?
– Tai saugumo reikalavimai. Negalima važiuoti su laikrodžiu, nebent tai yra organizatorių patvirtintas modelis. Be to, laikrodis ant rankos gali būti nepatogus. Ant pirštinės turiu laikrodį, tad jo pakanka. Taip pat ant vairo yra laikrodis.
– Kaip išsimiegojote kempinge?
– Labai gerai. Nors nepasitikėjau organizatorių čiužiniu, tačiau išsimiegojau puikiai.
– Ar daug lietuvių Dakare?
– Taip, lietuviai yra tarp lyderių pagal sirgalių skaičių. Lietuviai ne tik aktyviai dalyvauja, bet ir atvyksta palaikyti. Čekų irgi nemažai, bet lietuviai išsiskiria. Malonu matyti tuos pačius žmones kasmet – jau pažįstame vieni kitus.
– Ar žinote, kas nutiko Vladui (Jurkevičiui, – aut. past.)?
– Susirašiau su Vladu. Viskas gerai, automobiliai šiandien yra labai saugūs. Jie apsivertė, bet nieko rimto nenutiko. Tikiuosi, kad technikai sutvarkys automobilį ir jie galės tęsti lenktynes. Pagrindinis dalykas po avarijų – tikrinti automobilio saugos lankus. Jei jie nėra linkę, viskas gerai. Jei linkę – lenktynės baigtos.
– Kaip atrodo tie „waypoint‘ai?“
– Mūsų automobilis prijungtas prie įvairių sistemų ir mus seka palydovai. Trasoje yra virtualiai pažymėti tam tikri taškai, jie skiriasi savo radiusu (spinduliu). Yra skirtingų tipų taškų, tokių kaip „safety point“ (saugos taškas). Kai atvažiuoji į tam tikrą vietą, sistema tave registruoja ir gali tęsti važiavimą. Šiais metais Dakare testuojama naujovė – virtualūs sustojimai. Anksčiau privažiuodavome teisėją, šturmanas pateikdavo kelio kortelę, ant jos uždėdavo antspaudą, o dabar – viskas virtualu. Atvažiuoji, sustoji, teisėjai tave filmuoja, patvirtina sustojimą ir važiuoji toliau. Automobilis turi visiškai sustoti, kitaip negali judėti pirmyn.
Taip pat atsirado greičio ribojimo zonos – gali važiuoti tik 30 ar 50 km/val. Jei viršiji greitį, gauni baudą. Mums taip nutiko šiandien – viršijome greitį įvažiavę į zoną ir gavome 2 minučių baudą. Tokia realybė.
– Ar galima gerti alų?
– Dakare negalima vartoti alkoholio, bet prisimenu, kaip kartą sutikau legendinį pilotą Gerardą, kuris atsivežė alaus iš Olandijos. Jis pasiūlė, o aš nunešiau komandai. Aišku, oficialiai to daryti negalima, bet kaip vietiniai sako: „Naktį Alachas nemato“.
– Jeigu prireiktų, ar mokėtumėte naudotis kelio knyga?
– Taip, mokėčiau naudotis, jei reikėtų. Vairuotojai turi suprasti, kaip dirba šturmanas. Galbūt net būčiau geras šturmanas, bet specialiai to nesimokiau. Tai nėra raketų mokslas – viskas priklauso nuo praktikos ir patirties.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.