Olimpietė atvirai prabilo apie žmonių nuotaikas gimtojoje Ukrainoje: „Negalėjau dalyvauti senelių laidotuvėse, nes esu kitos šalies karė“

 31-erių Dariya Derkach gimė Ukrainoje, kur ir praleido savo vaikystę. Visgi, būdama 9-erių, ji su tėvais persikėlė gyventi į Italiją, tapo šios šalies piliete ir dabar ne tik gina Italijos garbę tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose, bet ir yra šalies oro pajėgų narė.

„Mano vaikystė Ukrainoje buvo labai laiminga. Nuolat lakstydavau lengvosios atletikos stadione, dažnai leisdavau laiką pas senelius, važinėdavau dviračiu, slidinėdavau – kiekviena diena buvo tarsi naujas nuotykis. Mano tėtis buvo dešimtkovininkas, bet anksti baigė karjerą ir ėmė treniruoti mano mamą, kuri buvo pajėgi trišuolininkė. Kai mama patyrė traumą, ji nebematė ateities perspektyvų Ukrainoje, todėl persikėlė į Italiją. Po dvejų metų su tėčiu išvykome pas mamą ir įsikūrėme Italijoje.

Aš savo draugėms vis gyriausi, kad iškeliauju į Italiją, bet iš tiesų tas persikėlimas buvo labai sudėtingas. Man buvo labai sunku atsisveikinti su močiute, nes mūsų ryšys buvo labai stiprus. Po to, kai persikėlėme į Italiją, močiutę mačiau tik 3 kartus.

Pernai praradau abu senelius, bet negalėjau dalyvauti jų laidotuvėse, nes esu Italijos karė ir negaliu vykti į šalį, kuri dalyvauja kare. Dėdė man vis kartoja, kad ukrainiečiai pavargo nuo karo. Mes čia vis girdime istorijas apie ukrainiečių herojiškumą ir ryžtą kovoti, bet iš tiesų jie visi nori, kad kuo greičiau grįžtų taika ir įprastas gyvenimas.

Seneliai sunkiai susirgo ir numirė. Man sakė, kad močiutė negalėjo gauti vaistų, nes jie buvo rezervuoti karo veteranams. Sunku pasakyti, ar tie vaistai būtų ką nors pakeitę, bet realybė dabar tokia, kad Ukrainoje viskas atidedama karo reikmėms. Labai gaila, kad negalėjau su seneliais deramai atsisveikinti. Gavau tik nuotraukų iš laidotuvių – toks ir buvo mano atsisveikinimas“, - sakė D.Derkach.

Olimpietė pažymėjo, kad priprasti prie gyvenimo Italijoje iš pradžių buvo labai sunku, o jai tą padaryti padėjo sportas.

„Iš pradžių buvo labai sunku. Mama keldavosi 4 val. ryte ir eidavo dirbti į barą. Tėvas irgi keldavosi paryčiai ir eidavo dirbti į statybas. Man į mokyklą reikėdavo keliauti autobusu su daugybe vyresnių vaikų. Tai buvo labai nemaloni patirtis, atrodė, kad jie tik nuolat šaipėsi iš manęs ir tyčiodavosi. Viską pakeisti padėjo sportas. Kai pradėjau skinti pergales varžybose, mane pradėjo vadinti nebe „ukrainiete“, o visų drauge.

Kai manęs paklausia, ar labiau laikau save itale, ar ukrainiete – aš pasimetu. Viena vertus, augau su pica ir mocarela, kita vertus – žinau, kad mano šaknys yra Ukrainoje. Jei dabar „instagram“ tinkle parašau, kad esu ukrainietė, tai mane iš karto užsipuola. Šia tema negaliu net pradėti normalios diskusijos. Norėčiau kada nors nuvykti į Ukrainą, pamatyti stadioną, kur treniravosi mano tėvai, pamatyti upę šalia močiutės namo. Vaikystė Ukrainoje yra dalis manęs, bet jei aš pradedu kalbėti apie savo šaknis, kiti kažkodėl pasijaučia įžeisti“, - pridėjo D.Derkach.