K.Evansas atsivėrė: apie mintis patyrus traumą, psichologinį aspektą, „Olympiacos“ ir vaikystėje gimusią meilę krepšiniui
Keenanas Evansas | „Stop“ kadras
Įspūdingą žaidimą Eurolygoje demonstravęs Keenanas Evansas du sezonus iš eilės susidūrė su itin sunkiomis traumomis – iš pradžių buvusiam Kauno „Žalgirio“ lyderiui 2023 m. nuplyšo Achilas, o 2024 m. jis patyrė kelio girnelės raiščio plyšimą.
Abu kartus K.Evansas nedalyavo lemiamose Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) kovose, kuriose „Žalgiris“ triumfavo kartą.
Dar prieš traumą buvo skelbiama, kad K.Evansas po sezono kelsis į Pirėjo „Olympiacos“ ekipą ir šių planų nepaveikė net ir trauma.
Reabilitacijos laikotarpiu K.Evansas nebendravo su žiniasklaida, tačiau dabar atsivėrė „Eurohoops“ portalui, kuriam papasakojo ne tik apie šį sudėtingą gyvenimo laikotarpį, tačiau ir apie savo gyvenimą.
„Kaip vertinčiau savo vaikystę? Ji buvo labai paprasta. Gyvenau Teksase, daug laiko praleisdavau su šeima ir pusbroliais. Mes bėgiodavome po rajoną, žaisdavome įvairius žaidimus, įskaitant krepšinį. Tai buvo tiesiog smagi vaikystė“, – prisiminė K.Evansas.
K.Evansas pabrėžė, kad jo augimas nebuvo susijęs su sunkumais ar pavojais, dažnai priskiriamais sportininkų istorijoms.
„Gyvenau labai gražiame, įvairiame rajone. Neturėjau jokių su gaujomis ar pavojingais kvartalais susijusių istorijų“, – sakė krepšininkas.
Jo meilė krepšiniui kilo iš šeimos: „Nors tėvas buvo lengvaatletis, jis irgi žaidė krepšinį, kaip ir mano mama, kuri netgi žaidė koledže. Krepšinis buvo mano pirmoji meilė ir nuo mažens niekas negalėjo jos pakeisti“.
Be krepšinio, K.Evansas taip pat išbandė kitas sporto šakas, įskaitant amerikietiškąjį futbolą.
„Tai buvo smagu, bet man trūko motyvacijos tai tęsti rimtai“, – atskleidė krepšininkas.
Kalbėdamas apie savo pirmuosius krepšinio dievukus, K.Evansas išskyrė Alleną Iversoną ir Dwyane'ą Wade'ą.
„Man labai patiko jų žaidimas. Turėjau jų plakatus, o Wade'o pirmieji „Converse“ sportbačiai buvo mano favoritai“, – atskleidė K.Evansas.
Jis taip pat pasidalino prisiminimais apie „And1“ kultūrą, kuri formavo jo kamuolio valdymo įgūdžius.
„Man, kaip ir daugeliui mano kartos vaikų, tai buvo kažkas ypatingo. Mačiau „And1“ renginį gyvai ir bandžiau atlikti jų triukus. Nors profesionaliame lygyje to nedarau, tai tikrai padėjo man lavinti kamuolio valdymo įgūdžius“, – pripažino krepšininkas.
Krepšininkas negailėjo gerų žodžių ir dabartiniam „Žalgirio“ strategui Andrea Trinchieri. „A.Trinchieri yra vienas iš trenerių, kurie mane įkvėpė. Jis – taktiškai išprusęs specialistas, kuris sugeba maksimaliai išnaudoti žaidėjų stipriąsias puses. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti su juo ir mokytis iš jo“, – pasakojo A.Trinchieri.
K.Evansas taip pat pasidalino savo mintimis iš karto po antrosios traumos.
„Vos patyręs traumą, iš karto supratau, kad kažkas labai negerai. Griuvau ant grindų ir vis galvojau: „Mano sezonas baigtas. Mano sezonas baigtas“. Aš tai tiesiog žinojau. Prie manęs priėjo treneris ir sakė: „Viskas gerai, tai tik nedidelis skausmas, tu sveikas, nesi susižeidęs“. Bet aš galvoje jam atsakiau: „Ne, tu nejauti to, ką jaučiu aš. Mano sezonas baigtas“. Tuo metu man atrodė, kad viskas baigta“.
– Kada pirmą kartą išgirdote apie „Olympiacos“ komandą?
– Mano pirmieji metai Europoje. Kartą nuėjome su komandos draugais pavalgyti, o restorane per televizorių buvo rodomos Eurolygos rungtynės. Tuo metu apie šį turnyrą nelabai ką žinojau, nes pats jame nežaidžiau. Pamenu, tai buvo „Crvena zvezda“ ir „Olympiacos“ dvikova. Tuomet susimąsčiau: „Kas čia per komandos?“ Restorane buvo daug „Crvena zvezda“ gerbėjų, kurie su džiaugsmu žiūrėjo šias rungtynes ir papasakojo man apie Eurolygą. Pradėjau domėtis, kur žaidžia geriausi žaidėjai ir žiūrėjau daugiau rungtynių, įskaitant „Olympiacos“. Pamačiau jų talentą, ypač po to, kai mano komanda patyrė pralaimėjimą prieš „Crvena zvezda“. Supratau, jog tokios komandos kaip „Olympiacos“ yra aukščiausio lygio.
– Ką jautėte, kai „Olympiacos“ parodė susidomėjimą jumis?
– Žinojau, kad tokie klubai kaip „Olympiacos“ yra kiekvieno žaidėjo svajonė, tačiau traumos metu tai atrodė kaip blogiausias laikas. Bet aš nesureikšminau to asmeniškai, nes jei būčiau kitoje pusėje, taip pat būčiau turėjęs abejonių. Suprantu, kad šis verslas yra apie pergales, o rimta trauma gali kelti abejonių dėl žaidėjo indėlio. Nepaisant visko, man buvo didžiulė garbė, kad jie mane pakvietė. Tai talentinga komanda, ir džiaugiuosi būdamas jos dalimi. Nekantrauju parodyti, ką galiu.
– Ką sportininkas jaučia po tokios rimtos traumos?
– Visų pirma galvoji: „Kas dabar?“ Tokiose situacijose natūralu turėti abejonių – tai žmogiška. Po pirmo šoko reikia nusiraminti ir priimti realybę. Svarbiausia yra susidėlioti ateities planą ir išlikti ramiam, kad galėtum judėti į priekį.
– O kaip buvo po antros traumos?
– Šįkart nebežinojau, ar nusivylimas buvo didesnis nei po pirmosios, bet tai tikrai buvo labai apmaudu. Pasidarė net juokinga: du metai iš eilės nesėkmių. Bet supratus, kokia rimta situacija, mintyse pagalvojau: „Jeigu sugebėjau įveikti pirmąją traumą, įveiksiu ir šią“. Tai padeda psichologiškai – žinai, kad jau esi tai patyręs ir gali susidoroti dar kartą.
– Kas jums padėjo atsigauti?
– Pirmą kartą rėmiausi tais pačiais žmonėmis kaip ir po pirmosios traumos: šeima, draugais, komandos draugais bei „Žalgirio“ organizacija. Treneriai, fizioterapeutai ir medicinos personalas buvo nuostabūs – jie nuolat klausdavo, ar jaučiuosi gerai, ir labai detaliai sekė visą procesą.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.