Paryžiaus atgarsiai – iš paralimpinių žaidynių herojų lūpų (I)
Eivydė Vainauskaitė Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse | Vytauto Dranginio/LPAK nuotr.
2024 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 8 d. Paryžiuje vykusiose paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 4400 paraatletų iš viso pasaulio. Didžiausioje ir svarbiausioje žmonių su negalia sporto šventėje Lietuvai atstovavo 9 sportininkai ir 1 vedlys, kurie šiame pasakojime dalijasi neišdildomais ir visam gyvenimui įstrigusiais įspūdžiais ir paralimpinio Paryžiaus. Pirmoje pasakojimo dalyje mintimis į Paryžių sugrįžta keturi žaidynėse debiutavę sportininkai: šaulė Raimeda Bučinskytė, plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė, lengvaatletė, rutulio stūmikė Eivydė Vainauskaitė ir maratonininkė Aušra Garunkšnytė.
Aušra Garunkšnytė: „Žinojau, kad gausiu apdovanojimą, bet gavau daugiau“
Amžius: 33 metai.
Treneris: Jonas Žakaitis.
Vedlys: Linas Mikalainis.
Rungtis: maratonas. T12 negalios klasė.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 6-oji vieta (3 val. 18 min. 41 sek.)
Buvo iškovojusi kelialapį ir į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes, bet dėl traumos negalėjo išvykti.
Krizė. „Šis sezonas man buvo itin sunkus, nes iki Paryžiaus žaidynių net dukart maratono nebaigiau: praėjusį rudenį dėl traumos turėjau pasitraukti iš Frankfurto maratono trasos, o šį pavasarį Rygoje pasiekti finišą sutrukdė psichologinės bėdos.
Kai gavau kojos traumą, pasikeitė mano treniruočių planas – mažiau bėgau, pradėjau minti dviratį. Iš aplinkinių nuolat girdėjau, kad užuot bėgus minti dviratį yra nesąmonė, tad man ėmė trūkti pasitikėjimo savimi.
Rygoje jau po 15 kilometrų jaučiausi prastai, krito bėgimo greitis, galvoje sukosi visokios bjaurios mintys, tad norėjau sustoti. Vedlys dar skatino bandyti, nors vis dėlto galiausiai turėjome priimti sprendimą nesikankinti – vis tiek neįstengiu savęs priversti bėgti.
Po to nesėkmingo maratono išgyvenau krizę: nenorėjau su nieko bendrauti, net -- su treneriu, tad tik paimdavau iš jo treniruočių planus ir treniravausi savarankiškai.
Bet, kai liepos pradžioje sužinojau, kad gavau vardinį kvietimą dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, su treneriu nusprendėme, kad man būtina su kuo nors pasikalbėti, tad pradėjau dirbti su sporto psichologe Lina Vaisetaite.
Pagrindinė mano užduotis buvo atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonės: ką jie galvoja, ką jie gali pasakyti. Anksčiau aplinkinių nuomonė mane labai žlugdydavo.
Mokiausi į tai nekreipti dėmesio, mokiausi eiti iš komforto zonos ir visur dalyvauti, nors norėjau tik užsisklęsti savyje. Mokiausi net medituoti, kad, pajutusi, jog ko nors bijau, nusiraminčiau ir susitelkčiau į užduotį arba į aplinką.“
Apdovanojimas. „Dirbdama su sporto psichologe ieškojau, kas mane skatintų pakentėti, kai trasoje bus labai sunku, ir aiškiai suvokiau, kad man labai didelę įtaką daro treneris.
Nors jis to nežinojo, buvau pasakiusi sau, kad Paryžiaus žaidynių maratone mano apdovanojimas bus treneris, kuris lauks finiše. Tad tam, kad gaučiau šį apdovanojimą, privalėjau finišuoti.
Kai rengėmės paralimpinėms žaidynėms, treneris akcentavo, kad esminė riba yra 30-asis kilometras – jei tiek įveiksiu, tikrai sugebėsiu pasiekti finišą. Ir kokia staigmena man buvo, kai 38-ajame trasos kilometre išgirdau savo trenerio balsą ir jo padrąsinimą bėgti toliau!
Tai – man gražiausia varžybų akimirka: nors jau žinojau, kad tikrai gausiu savo apdovanojimą kirtusi finišo liniją, treneris pridėjo dar vieną prizą.“ Tikslas. „Paryžiuje man svarbiausia buvo pasiekti finišą, kad įrodyčiau sau, jog vis dar galiu bėgti maratoną ir esu verta būti paralimpinėse žaidynėse. Neturėjau plano pasiekti kokį nors konkretų rezultatą. Savo komandai tik žadėjau, kad tikrai finišuosiu ir pažadą žtesėjau.“
Vedlys. „Su Linu supažindino treneris J.Žakaitis. Drauge bėgiojame nuo 2022 metų rudens. Reikėjo padirbėti su savimi, kad priimčiau Liną kaip komandos narį, kad nežiūrėčiau į jį kaip į varžovą, nes su kuo nors bėgdama mėgstu varžytis.
Turėjau Liną išgirsti, turėjau priimti jo pagalbą ir bendrauti su juo nuoširdžiai, nes trasoje jis man labai padeda psichologiškai. Likus kelioms dienoms iki starto Paryžiuje paprašiau Lino trasoje nerodyti man savo emocijų, nes jas labai jaučiu.
Linas visą žaidynių maratoną sugebėjo likti ramus. Kartais jis mane padrąsindavo, kartais primindavo, kad reikia truputį padirbėti ar pakentėti.“
Vedlys Linas Mikalainis: „Būdamas vedlys privalai pamiršti asmenines ambicijas“
Amžius: 37 metai.
Profesija: Telekomunikacijų bendrovės regiono vadovas.
Bėgimas. „Paskatintas draugų bėgioti pradėjau maždaug prieš 11 metų, kai ši sporto šaka tarp mėgėjų Lietuvoje itin išpopuliarėjo. Pradėjau nuo trumpų distancijų, o po pusmečio jau mąsčiau apie pusmaratonį.
Pirmąjį savo maratoną nubėgau 2017 m. Frankfurte. Aušros Garunkšnytės tuomet dar nepažinojau, bet, kaip išsiaiškinome, ten pat ir ji bėgo pirmąjį savo maratoną.
Mano asmeninis maratone pasiektas rekordas 2022 m. Berlyno maratone buvo 2 val. 30 min. 9 sek.
2021 m. spalį pradėjau dirbti su treneriu Jonu Žakaičiu, kuris dirba ir su Aušra. Būtent treneris man ir pasiūlė pamėginti tapti A. Garunkšnytės vedliu.“
Karalienė. „Su Aušra greitai radome bendrą kalbą bendraudami tiesiog kaip draugai, tačiau bėgimo trasoje turėjome išsiaiškinti nemažai dalykų. Esu skaičių žmogus, tad bėgdamas privalau tiksliai žinoti, koks mano greitis kiekviename maratono kilometre: bėgu greičiau ar lėčiau, ar esu arti užsibrėžto tikslo, o gal nuo jo atsilieku.
Aušrai tokie dalykai kelia įtampą – dalykai, kurie per varžybas labai svarbūs man, jai visiškai nesvarbūs. Tad turėjau suprasti, kad mano, kaip vedlio užduotis, pirmiausia yra vesti Aušrą ir pasistengti ją motyvuoti taip, kaip priimtina būtent jai – per teigiamus dalykus, nes pyktis, kuris trasoje kartais motyvuoja mane, ją gali žlugdyti.
Paralimpinėje Paryžiaus trasoje ieškojau vizualizacijų, kurios padėtų Aušrai bėgti: sakydavau, kad įsivaizduotų plaukianti upe, prašydavau pajausti, kaip vėjas pučia į nugarą ir tapti plunksna, kurią tas vėjas neša.
Pats irgi dar dalyvauju varžybose, bet, bėgdamas su Aušra, privalau valdyti asmenines ambicijas, nes neįmanoma būti vedliu galvojant apie save. Įsėdęs į šias roges turėjau labai aiškiai suprasti, kad tai nėra mano kova, kad turiu viską padaryti dėl sportininko, kad tik jam būtų lengviau, geriau, patogiau.
Pasitaiko momentų, kai privalau išeiti iš savo komforto zonos. Aušra trasoje yra karalienė, tad viską darau tik dėl jos, o apie save negalvoju.“
Svajonė. „Kai pats pradėjau bėgti maratoną, pasvajodavau apie olimpines žaidynes, apie galimybę išsitatuiruoti paralimpinius žiedus, bet greitai supratau, kad neturiu galimybių į pas patekti. Tad patekusi į paralimpines žaidynes Aušra, galima sakyti, išpildė ir mano svajonę bėgti tokį svarbų maratoną.
Vis dėlto iki tol, kol Aušra išties gavo kvietimą bėgti Paryžiuje, atsargiai žiūrėjau į tokią galimybę ir nepuoselėjau didelių lūkesčių. Žinojau, kad padarėme viską, ką galėjome, o galutinis sprendimas priklausė jau ne nuo mūsų. Kai A. Garunkšnytė gavo kvietimą nuvykti į Paryžių, labai dėl jos džiaugiausi, nes į Tokijo žaidynes dėl traumos ji taip ir nenuvyko.
Didelio jaudulio dėl to, kad teks bėgti paralimpine trasa, nejaučiau, tačiau jaudinausi dėl to, kad tik tinkamai atliktume visas procedūras ir Paryžiuje mums tikrai leistų bėgti. Maratonuose paprastai reikia tik užsidėti numerį ir lustą, o paralimpiniame maratone yra aibė papildomų taisyklių, kurių privalu laikytis, nes teisėjai – labai griežti. Jei kas nors ne taip, jie gali net neleisti startuoti, nors jau stovi prie starto linijos.
Tad tas jaudulys dėl taisyklių išpildymo nuslopino nerimą dėl prieš tai dviejų maratonų dėl skirtingų priežasčių nebaigusios Aušros. Paryžiuje po 20 kilometrų jau buvau tikras, kad šį maratoną Aušra tikrai įveiks.“
Gabrielė Čepavičiūtė: „Niekas man nekabino medalio, tad baseine galėjau jaustis laisvai“
Amžius: 18 metų.
Trenerė: Rasa Mažutaitienė.
Rungtis: plaukimas. SM6 ir S6 negalios klasės.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 200 m kompleksiniu būdu – 8-oji vieta (finale – 3 min. 47,60 sek.), 100 m nugara – 10-oji vieta (1 min. 37,77 sek.).
Pavojus. „Paralimpinės žaidynės buvo mano svajonė ir džiaugiuosi, kad pavyko ten dalyvauti. Labiausiai įsiminė išskirtinė atmosfera, sausakimšos arenos ir nuostabūs sirgaliai, kurie palaikė visus sportininkus.
Pažįstu save, tad žinojau, kad yra rizika, jog prieš startą pamačiusi keliolika tūkstančių žmonių tribūnose, apsisuksiu ir išeisiu.
Bet nutiko priešingai – kai tik išvydau tuos aistruolius, kai pamačiau Lietuvos trispalvę ir už mane sergančius lietuvius, susimąsčiau, kad jei tiek daug mane palaikančių žmonių, tai ir aš privalau džiaugtis tuo, kad ten esu. Buvau laiminga, kad galiu plaukti Paryžiuje prieš tuos žmones, kurie sėdi tribūnose ir serga už sportininkus.
Nesakyčiau, kad plaukdama per varžybas labai jaudinausi, bet vis dėlto Paryžiuje buvau keistos emocinės būsenos, nes niekaip negalėjau patikėti, kad išties ten esu. Džiaugiuosi bent tuo, kad nei aš, nei aplinkiniai man nekabino medalio, tad nejutau spaudimo ir baseine jaučiausi laisvai.
Didžiuojuosi savo pasirodymu ne pagrindinėje rungtyje – 200 metrų kompleksiniu būdu, kurioje, kai buvo diskvalifikuotos dvi varžovės, netikėtai patekau į finalą. Plaukti finale – ir buvo mano tikslas Paryžiuje, nes tam, kad ten atsidurtum, reikia ne tik įdėti daug darbo, bet ir sėkmės. O pagrindinėje savo rungtyje – 100 metrų nugara, nors ir tikėjausi geresnio rezultato, tą rytą mano kūnas jautėsi taip, kad neįstengiau daugiau išspausti, bet vis tiek atidaviau viską, ką galėjau.“
Žaidimas. „Laisvalaikiu prieš miegą su kitomis paralimpietėmis kartais žaisdavome žaidimą „Fazė 10. Strateginis žaidimas specialiomis kortomis labai padėdavo atitraukti mintis nuo artėjančių varžybų.“
Mokslai. „Esu Kauno jėzuitų gimnazijos dvyliktokė. Nors dėl Paryžiaus žaidynių rugsėjo pradžioje daugiau kaip savaitę negalėjau lankyti mokyklos, sulaukiau labai daug palaikymo iš klasės draugų ir mokytojų. Kai prieš varžybas stovi ant bokštelio, viskas priklauso nuo tavęs, bet visuomet pabrėžiu, kad be komandos – trenerės, kineziterapeuto, dietologo, psichologo, – bei sirgalių būtų labai sudėtinga siekti rezultatų.
Paryžiuje neturėjau laiko pagalvoti apie mokslus, nes telkiausi į varžybas, tad grįžusi privalėjau pasivyti klasės draugus. Mano mokytojai žino, kad nors ir praleidžiu pamokas, po varžybų visada sąžiningai dirbu.
Po žaidynių gimnazijoje sulaukiau ir dėmesio, nes direktorius pasveikino mane visos mokyklos vardu.
Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti politikos mokslus, nors vilioja ir teisė.“
Eivydė Vainauskaitė: „Pagaliau įstengiau į varžoves nekreipti dėmesio“
Amžius: 21 metai.
Treneris: Deimantas Jusys.
Rungtis: rutulio stūmimas. F46 negalios klasė.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 11-oji vieta (9 m 33 cm).
Įspūdis. „Dar nesu dalyvavusi varžybose, kur oštų tiek žiūrovų, kiek susirinko į „Stade de France“ stadioną, kuriame varžėmės per paralimpines žaidynes. Negalėjau atsistebėti, kiek žmonių buvo tribūnose per mūsų varžybas ir tuo, kaip puikiai tos varžybos buvo organizuotos.
Tas triukšmas, įsiaudrinę žiūrovai mane išties užvedė – degiau noru kuo geriau pasirodyti. Žinoma, būtų smagiau jei rutulį būčiau stūmusi dar bent keliasdešimt centimetrų toliau, bet vis tiek debiutinės žaidynės man buvo pakankamai geros.
Sakyčiau, kad paralimpiniame sektoriuje net nesijaudinau.“
Mintys. „Tam, kad jaudulys nepakištų kojos, pirmiausia būtina susitvarkyti su galva. Nors ir lengva tai pasakyti, padaryti vis dėlto sudėtinga, bet stengiausi negalvoti apie artėjančias varžybas, vis kreipdavau savo mintis į smagius dalykus, bendravau su mielais žmonėmis ir pasikraudavau jų geros energijos, žiūrėdavau linksmus vaizdelius.“
Įpročiai. „Paryžiuje, kiek tai įmanoma, bandžiau daryti viską, kaip esu įpratusi: pusryčiams ieškodavau kiaušinių ir kavos, nes negaliu be jos prabusti.
Miegoti eidavau apie 23 valandą, o keldavausi 8. Vis dėlto varžybų išvakarėse taip jaudinausi, kad nepramiegočiau savo pasirodymo, jog prabusdavau kas dvi tris valandas. Kamavo įvairios mintys, tad giliau pakvėpuodavau, kad nurimčiau ir vėl užmigčiau.“
Atsiribojimas. „Žaidynėms jaučiausi tikrai pasirengusi, bet iki pat pasirodymo paralimpiniame sektoriuje persekiojo nepasitikėjimas savimi ir neužtikrintumas, ar tikrai padariau viską, kas nuo manęs priklauso?
Juk paralimpinės žaidynės yra kiekvieno sportininko svajonė, o diena, kai Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius pranešė, kad vyksiu į Paryžių buvo viena laimingiausių mano gyvenime.
Tačiau įžengusi į paralimpinį stadioną pasakiau sau: „Privalau parodyti tai, ką moku geriausiai!“
Vis dėlto nepavyko įvykdyti kai kurių technikos elementų ir padaryti tai, ko prašė treneris. Tačiau nepaprastai džiaugiuosi, kad sugebėjau atsikratyti to, kas mane anksčiau itin išvesdavo iš pusiausvyros ir nekreipti dėmesio į varžoves, o susitelkti tik į savo pasirodymą.
Mane itin blaško kitos rutulio stūmikės, nes jos šūkauja, rėkauja, dar ką nors daro. Bet Paryžiuje sugebėjau nukreipti savo dėmesį. Susitelkiau ties pramankšta, stūmimo imitavimu arba eidavau pasikalbėti su treneriu.“
Raimeda Bučinskytė: „Per uždarymo ceremoniją gumulas gniaužė gerklę“
Amžius: 50 metų.
Rungtis: šaudymas pneumatiniu pistoletu į taikinius iš 10 metrų.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: diskvalifikuota dėl ginklo neatitikimo standartams (atrankoje buvo 15-oji vieta, bet rezultatas anuliuotas).
Paralimpinė dvasia. „Paralimpinės šaudymo varžybos vyko ne Paryžiuje, o per 200 kilometrų nuo jo nutolusiame Šatoru mieste. Dalyvių buvo mažiau nei įprastai būna per mūsų varžybas, bet atvyko patys geriausi.
Gyvenome kareivinėse, ne paralimpiniame kaimelyje, tad gal ir tos žaidynių dvasios buvo mažiau, tačiau net ore sklandė įtampa – visi ten atvyko pasirodyti kuo geriau, tad susitelkė į savo tikslą: mažai bendravo, dažnai vaikštinėjo su ausinukais ausyse, kad negirdėtų šurmulio ir nesiblaškytų.
Aš pati, kad atsikratyčiau jaudulio ir geriau miegočiau, kas vakarą apsukdavau kelis ratus aplink kareivines, nes fizinis krūvis padeda geriau užmigti.
Po varžybų kelioms dienoms nuvykau į Paryžių ir apsigyvenau paralimpiniame kaimelyje, kad pajusčiau tą tikrąją žaidynių dvasią.
„Stade de France“ stadione per uždarymo ceremoniją nešiau Lietuvos trispalvę – net gumulas užgniaužė gerklę, kai įvažiavau į stadioną, o tūkstančiai žmonių tribūnose rėkė, plojo, kažką skandavo, stojosi iš savo vietų. Mačiau, kiek daug žmonių susigraudino ir net verkė.“
Diskvalifikacija. „Tai buvo pirmas kartas, kai dėl ginklo buvau diskvalifikuota, bet ir mūsų, ir kitų sporto šakų varžybose diskvalifikacija yra įprastas dalykas.
Vykdama į žaidynes neturėjau lūkesčių, nemąsčiau apie rezultatą – vykau daryti to, ką esu įpratusi daryti šaudykloje. Net nežinojau, kas bus mano varžovės, nes bet koks duomenų rinkimas man tikrai nepadės šaudyti geriau. Man buvo svarbu tik gerai atlikti savo darbą, sukaupti patirties ir žinių, tad nesijaučiu nusivylusi, kad įvyko taip, kaip įvyko ir galiausiai buvau diskvalifikuota.
Prieš einant šaudyti turi praeiti ginklo kontrolę, kur ginklai tikrinami pagal keturis parametrus. Tada viskas buvo gerai. Bet tuomet buvo tikrinamas šaltas ginklas.
Per varžybas oras įšilo – pasiekė 29 laipsnius karščio, be to, buvo taip drėgna, kad net akiniai slydo nuo nosies. Po pasirodymo burtų keliu atrinktos šaulės vėl turėjo atiduoti ginklus patikrai pagal skirtingus parametrus. Įšilusio pistoleto spyruoklės, matyt, tapo laisvesnės, tad nuleistukas pasispaudė per laisvai, nors neiššovęs turėtų išlaikyti 500 gramų svorį. Beje, buvau nustačiusi ginklą taip, kad nuleistukas atlaikytų 530 gramų svorį, bet, paaiškėjo, kad ir tiek neužtenka.
Dėl šio parametro tikrino tris sportininkes, dvi patikrinimo nepraėjome – iranietės Nasrin Shani Samakhoun treneris dar bandė aiškintis, bet nieko nepešė. Paskui sakė ir man, kad tikrai nebūčiau nieko įrodžiusi – mums tiesiog nepasisekė.“
Svajonė. „Prieš varžybas visada labai stebiu, ką valgau ir stengiuosi nenukrypti nuo įprasto mitybos plano. Šatoru buvo pilna gražiausių pyragėlių, nemokamų ledų, limonadų – kaskart skaudėjo širdį, kai turėdavau atsisakyti saldumynų. Pažadėjau sau, kad po varžybų išgersiu butelį gazuoto limonado, suvalgysiu ledų ir dar pyragėlį.
Bet, kai baigėsi varžybos, išgėriau limonado ir suvalgiau tik ledų – gavau tiek cukraus, kad į pyragėlį jau negalėjau net pažiūrėti.
