Žinią apie galimybę kovoti olimpinėse žaidynėse imtynininkė G.Dilytė aplaistė džiaugsmo ašaromis

 Dvidešimtmetės imtynininkės Gabijos Dilytės olimpinė kelionė prasidėjo mažame Anykščių rajono miestelyje Kavarske. Aktyvią mergaitę pastebėjęs ir į imtynes pakvietęs treneris įdavė jai į rankas ir olimpinį šansą, į kurį aukštaitė tvirtai įsikibo.

Ir rugpjūčio 6 d. G.Dilytės svajonė išsipildys – ji taps pirmąja Lietuvos istorijoje imtynininke, kovosiančia olimpinėse žaidynėse.

Sportininkė labai norėjo patekti į olimpines žaidynes. „Buvo daug startų, daug treniruočių, daug pasiruošimo“, – sako G.Dilytė.

Didžiausias viltis patekti į Paryžių puoselėjo vykdama į pasaulio čempionatą. Deja, nugvelbti olimpinio kelialapio ten nepavyko. Į kišenę įsidėti olimpinio bilieto nepavyko ir Europos atrankos turnyre.

„Pakalbėjome su treneriais ir sakėme, kad laukiam dar ketverius metus – ruošiamės kitoms olimpinėms žaidynėms. Turime, ką turime“, – sako imtynininkė, kuri po nesėkmingos atrankos rankų nuleisti neketino ir atostogauti neskubėjo.

O gal neskubėti ilsėtis vertė nuojauta? Žodžiu, mergina toliau plušėjo treniruotėse ir laukė oficialios atostogų dienos – liepos 7-osios. Bet oficialios atostogos taip ir neprasidėjo – Gabija pati sau netikėtai pateko į olimpines žaidynes. Tokia galimybė atsivėrė po to, kai iš olimpiečių sąrašų buvo išbrauktos šalių agresorių imtynininkės, palaikančios karą Ukrainoje arba priklausančios kariškių ir saugumo pajėgų sporto klubams.

„Buvau likusi ketvirta. Prieš mane dar buvo ukrainietė ir vokietė, bet jos jau turėjo olimpinius kelialapius“, – situaciją komentuoja sportininkė, kuriai atiteko rusės vieta.

Pritrenkiančią naujieną jaunajai imtynininkei gegužės 20-ąją pranešė treneris Aivaras Kaselis.

„Vyko treniruotė. Po jos visa komanda susirinkome ir treneris sako: yra naujienų – turim licenciją. Kai pasakė, kad patekau į olimpines žaidynes, buvo kosmosas. Abu verkėme apsikabinę. Neapsakomas jausmas“, – prisiminė imtynininkė.

Džiugią žinią kartu su treniruočių draugais išgirdo ir Gabijos sesė dvynė Gabrielė, taip pat lankanti imtynes. Gabija šią nepaprastą naujieną pirmiausia pranešė savo vaikinui.

„Tėvams iš karto nesakiau. Norėjau sulaukti oficialaus rašto, kad nenusiviltų, jeigu kartais kažkas ne taip“, – netikėta žinia negalėjo patikėti imtynininkė. Tačiau liežuvio už dantų nenulaikė sesė ir tėvams naujieną pranešė nelaukdama oficialių žinių. „Tėtis net apsiverkė. Tėvai buvo labai laimingi“, – sako imtynininkė.

Džiaugsmu dėl olimpinio sesės kelialapio nesitvėrė ir Gabrielė. Ji, pasak Gabijos, tas žmogus, kuris nuolat šalia ir visada ją palaiko.

„Ar aš pralaimiu, ar laimiu, ji visada man sako, kad aš pati geriausia ir man viskas pavyks. Ji didžiausia mano palaikytoja“, – džiaugiasi Gabija, kuri tokiu pat dėmesiu ir palaikymu apipila Gabrielę.

„Mūsų ryšys labai artimas“, – sako dvynė.

Tėvas palaikė, mama nerimavo

Imtynių treniruotes G.Dilytė pradėjo lankyti gimtajame Kavarske. Į jas mergaitę pakvietė treneris Artūras Sudeikis, pastebėjęs ją per kūno kultūros pamoką.

„Pabandžiau ir man patiko. Nuo to laiko ir sportuoju. Lankiau muzikos, dailės, teatro būrelius, bet tai ne man – nuo mažens buvau labai aktyvi“, – pradžią prisimena Gabija.

Vėliau paskui sesę į imtynes patraukė ir Gabrielė. Tėvai dvynių sportams neprieštaravo.

„Tėtis labai palaikė. Žinojo, kad aš nuo vaikystės mergaitė su charakteriu. Mama iš pradžių bijojo, kad kažkas nutiks, juk imtynės – toks pavojingas sportas! Daug kam atrodo, kad imtynės – baisi sporto šaka. Taip, ji negailestinga, bet labai gera, traumos menkos, gal greičiau įbrėžimų būna. Mamą iš pradžių tai gąsdino, bet priprato. Kai grįžtu su nubrozdintu veidu ar kūnu, sako: „Vadinasi, gerai pakovojai“, – juokiasi Gabija.

Penktokes dvynes imtynių treneris A.Kaselis jau kvietė į Šiaulius, tačiau tuomet tėvai dar nesiryžo išleisti dukrų – mama su tėčius manė, kad joms namus palikti per anksti. Tačiau sprendimas išvykti nusikėlė vos metams ir jos, jau šeštokės, išvyko į Šiaulių sporto centrą „Atžalynas“.

„Pradžia buvo sunkoka, nes trūko šeimos, tėčio ir mamos meilės. Bet išaugom, o su šeima palaikom ryšį“, – pasakoja Gabija, kuri su sese dvyne šeimoje yra jaunėlės. Be jų, Dilių šeimoje užaugo dar viena dukra ir trys sūnūs.

Šiandien Gabija tikina, kad imtynės – įdomus sportas.

„Imtynės – toks sportas, kur tu nežinai, kokia priešininkė ateis, kokių veiksmų reikės imtis. Nėra taip, kad visą laiką vieną ir tą patį darytum. Visada vis kažkas naujo. Tas man labai patinka. Imtynininkui reikia visko – ir greičio, ir ištvermės, ir jėgos, ir psichologinio pasiruošimo. Galima sakyti, imtynės iš manęs padarė kitokį žmogų – psichologiškai išugdė“, – sako mergina, kuri sportuodama pasijuto esanti atsakingesnė ir dėmesingesnė.

Sesių kova

Olimpinėms žaidynėms G.Dilytė ruošėsi Šiauliuose, kurie jai tapo antraisiais namais. Kadangi atostogos ir daug kas jau ilsėjosi, pastaruoju metu jos treniruočių partneriais tapo ir vaikinai. Liepos viduryje kaip treniruočių partnerė pas ją atvyko sportininkė iš Lenkijos. Tačiau geriausia treniruočių partnerė – sesė. Kai į akistatą stoja Gabija ir Gabrielė, kova būna itin rimta – sesės negaili viena kitos, nes šitaip stengiasi viena kitai padėti siekti sporto aukštumų.

„Tarp mūsų atsiranda sveika agresija ir mes norime, kad abiem pasisektų, neleidžiam viena kitai tinginiauti, – pasakoja Gabija. – Būna, ir supykstam viena ant kitos, tada sakom: „Na, ateik, ateik!“

Ar trūksta konkurencijos Lietuvoje? Daugkartinė šalies čempionė nusiteikusi pozityviai: „Gal norėtųsi šiek tiek daugiau konkurencijos, bet, kaip aš sakau, reikia džiaugtis tuo, ką turiu. Visos merginos, su kuriomis treniruojuosi, – nuostabios. Yra labai gerų mano svorio kategorijos merginų.“

Vis dėlto Gabija, kurios svorio kategorija iki 50 kg, pripažįsta, kad Lietuvoje moterų imtynės dar nėra itin populiarios, todėl dažniau tenka važiuoti į stovyklas.

G.Dilytė – daugkartinė Lietuvos čempionė. O brangiausia jai pergalė – Europos jaunimo iki 23 m. čempionato bronzos medalis. Šį medalį imtynininkė pasikabino savo namuose.

„Medalis kabo prieš akis – stengiuosi prisiminti, kokia tada buvau Europos čempionate. Jis mane motyvuoja – vadinasi, aš galiu. Nesu prasta mergina, galiu varžytis ir laimėti“, – sako imtynininkė, kuri įkvėpimo semiasi iš savo pergalių.

Kiti Gabijos medaliai keliauja į gimtąjį Kavarską, į tėvų namus. Čia mama dukrų trofėjams paskyrė atskirą sieną.

„Labai norėjo pasiimti ir Europos čempionato medalį, bet neatidaviau ir neatiduosiu. Sakiau, imkit visus, tik ne šitą“, – juokiasi saldžiausio laimėjimo skonio nenori pamiršti atletė.

Užgrūdinta kovose

Dvidešimtmetė imtynininkė anksti pajuto suaugusių varžovių jėgą, nes suaugusiųjų čempionatuose ji dalyvauja nuo 17 metų.

„Debiutavau pasaulio čempionate. Buvo nuostabu matyti tas imtynininkes, kurių kovas žiūrėdavau per kompiuterį. Kažkas nuostabaus – aš kartu su jomis!“ – prisimena G.Dilytė, kuriai tąkart stoti į kovą buvo nedrąsu. – Bet supratau, kad nereikia savęs nuvertinti. Viskas tik mūsų galvose – kiek mes prisigalvosime nebūtų dalykų, tiek ir bus. Aš labai myliu šį sportą ir noriu geriausios savo versijos kiekvieną kartą. Suaugusios varžovės manęs nebegąsdina. Su visom stengiuosi imtyniauti vienodai, kad ir kokia varžovė būtų – stengiuosi atiduoti tiek, kiek galiu, ir išspausti maksimumą.“

Kaip savo stiprybę kavarskietė įvardija tai, kad ji niekada nenuvertina ir nepervertina varžovių: „Einu su visomis lygiai kovoti. Aš noriu pergalės ir stengiuosi visada kovoti.“

Koks jos Achilo kulnas? „Kartais pati savęs neįvertinu, nepatikiu, kad galiu. Nors kartoju, kad esu šaunuolė, man viskas pavyksta, bet vis tiek ateina minčių, kad gal ne taip darau. Nors stengiuosi tokias mintis vyti šonan“, – atvirai sako imtynininkė.

Parodyti visiems ir sau

Kas laukia Paryžiuje, Gabija nenumano – tai bus jos debiutinės olimpinės žaidynės. Debiutinės ne tik jai, bet ir Lietuvos moterų imtynėms – ji taps pirmąja imtynininke žaidynėse iš Lietuvos. Ambicijų Gabija neslepia: „Noriu parodyti viską, ką galiu. Noriu pabandyti olimpinėse žaidynėse ne tik pakovoti, bet ir laimėti. Ir pradžiuginti: visų pirma save už sunkų darbą ir visą komandą, kuri važiuos su manimi.“

G.Dilytė supranta psichologinio nusiteikimo svarbą, todėl mėgina nesureikšminti olimpinio starto: „Jeigu įsileisiu į galvą baimių, jos man trukdys, todėl stengiuosi blogas mintys vyti į šalį.“

Susitvarkyti su įtampa jai padeda treneriai. „Dažnai kalbamės, bandome spręsti problemas. Mano psichologai – mano treneriai, mes labai atvirai šnekamės. Jeigu kas nors nutinka, visuomet kreipiuosi į juos. Aš jais pasitikiu ir visada randam būdą, kaip išspęsti problemą“, – patikina G.Dilytė.

Kavarskietei sportinių aukštumų padeda siekti trys imtynių specialistai. Aivaras Kaselis su sportininke būna ne tik treniruotėse, bet lydi ją į stovyklas, varžybas. „Su Tatjana (Bochan – aut. past.) galiu pasikalbėti moteriškomis temomis, ir tai labai smagu. O Andrius (Stočkus – aut. past.) man labai stipriai padeda psichologiškai. Jeigu kažkas ne taip mano galvoj, kreipiuosi į jį“, – sako jaunoji imtynininkė, kuri jaučiasi dėkinga visiems savo treneriams.

Ko pati sau palinkėtų olimpiniame Paryžiuje? „Drąsos, begalinio noro kovoti iki galo, iki paskutinės sekundės. Nesvarbu, kokia varžovė būtų. Kad parodyčiau visiems ir pati sau, ką galiu ir ko išmokau per visus tuos metus, kai esu imtynėse“, – linki atletė.

Lina Daugėlaitė, „Olimpinė panorama“