A.Garunkšnytė: misija maratono trasoje ir už jos ribų
Aušra Garunkšnytė | Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Nemalonių klausimų ji nežino. Būna klausimų, kurie sutrikdo. Pasitaiko tokių, į kuriuos neturi atsakymo. Tačiau spengianti tyla kur kas baisesnė už bet kokį klausimą. Maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė (32 m.) visiems ir visada leidžia klausti ko tik nori ir stengiasi nuoširdžiai atsakyti: „Tik taip galiu skleisti žinią, kad mes, paraatletai, irgi garsiname Lietuvą sportuodami.“
Birutė Pakėnaitė
Ji nuolat bėga ne tik eikliomis kojomis maratono trasomis, bet ir kasdienybėje: iš renginio į renginį, nuo akcijos prie akcijos, taip skleisdama žinią apie save ir panašius į save. Apie turinčius įgimtą ar įgytą negalią, bet fiziškai ir dvasiškai stiprius žmones, siekiančius didelių pergalių.
Per anksti į šį pasaulį atskubėjusi ir dėl to regėjimo negalią nuo gimimo turinti Aušra – viena labiausiai matomų Lietuvos paralimpinio judėjimo sportininkių: drąsi, paprasta, atlapaširdė ukmergiškė kasdien, kiekvieną minutę, griauna atskirties sienas ir pasakoja istorijas apie didelių tikslų turinčius sportininkus, kurie neįmanoma paverčia įmanoma.
„Man svarbu priminti, kad negalią turintys žmonės taip pat sportuoja, kad iškovoja svarbių pergalių. Džiaugiuosi, kad apie tai vis garsiau kalbama ir visuomenė vis daugiau sužino apie paralimpinį sportą. Ilgus metus daugiausia dėmesio buvo skiriama sveikųjų sportui, bet ir mes vis labiau į jį įsiliejame, vis dažniau dalyvaujame varžybose drauge su sveikaisiais ir esame vis labiau matomi“, – įsitikinusi lengvaatletė.
Ji nuolat dalyvauja susitikimuose su moksleiviais, savo patirtimi dalijasi socialiniuose tinkluose, yra „Toyota Baltic“ paralimpinės komandos narė, „Parateam Lietuva“ kampanijos „Reikia tavo palaikymo“ veidas, Elitinės paralimpiečių akademijos studentė, o drauge – ir pajėgiausia šalies paramaratoninkė, siekianti antrojo kelialapio į paralimpines žaidynes, mat pirmuoju dėl apmaudžios traumos pasinaudoti nepavyko.
Svajonę sužlugdė trauma
Nors gimė jau turėdama regėjimo negalią – dėl per ankstyvo gimimo jos akys nespėjo išsivystyti ir kairiąja visiškai nemato, o dešiniąja geba įžvelgti mažiau nei 6 proc. – A. Garunkšnytė niekada savęs nesigailėjo ir atvira širdimi ėjo naujų patirčių link.
Su lengvosios atletikos treniruotėmis ji susipažino dar vidurinėje mokykloje, į kurias kartą ar du per savaitę ateidavo praleisti laiko su draugais ir pasimankštinti. Paauglystėje, paskatinta kūno kultūros mokytojo, pamėgo bėgti sprintą (400 m) bei vidutinį nuotolį (800 m). Paskui – ir ilgesnes distancijas.
„Bet po kurio laiko pamačiau, kad netobulėju, nes rezultatai negerėjo, tad turėjau priimti sprendimą mėginti ką nors kita. Dukart per metus vykdavau į aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionatus, susitikdavau su kitais lengvaatlečiais. Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikas Kęstutis Bartkėnas man vis sakydavo: „Aušra, labai tiktum maratonui, turi pabandyti jį bėgti.“
Ilgai atsikalbinėjau, kol galiausiai suvokiau, kad pabandžiusi nieko neprarasiu – jei nepavyks, visada galėsiu grįžti prie įprastos distancijos ar išmėginti dar ką nors. Taip 2017 m. oficialiai tapau maratonininke – pirmąja tokia silpnarege Lietuvoje“, – pasakojo bėgikė.
Maratonas jai akimirksniu prilipo: gerėjo ne tik rezultatai, bet ir pačios Aušros dvasinė būklė. Ji jautėsi svarbi ir reikalinga. A. Garunkšnytė pradėjo domėtis paralimpiniu sportu, užsidegė žūtbūt patekti į paralimpines žaidynes.
2019 m. gegužę Aušra pirmoji iš Lietuvos paraatletų iškovojo kelialapį į 2020 m. Tokijo žaidynes: per Londono maratoną T11/T12 klasėje finišavo ketvirta. Tam maratonui ji rengėsi ne tik bėgdama, bet ir kalbėdamasi su psichologu, kuris išmokė atsiriboti nuo trikdančios aplinkos ir galvoti tik apie galutinį tikslą.
„Tas tikslas patekti į žaidynes buvo mažas mano projektas, kuriuo bandžiau kurti Lietuvos paralimpinio sporto istoriją ir tapti pirmąja paramaratonininke iš mūsų šalies per žaidynes. Deja, dėl sunkios kojos traumos į Tokiją išvykti nepavyko“, – Aušrai iki šiol skaudu prisiminti dėl traumos prarastą svajonę.
Tačiau trauma bėgikę tik sustabdė, bet nesužlugdė. Užgniaužusi neviltį, A. Garunkšnytė kantriai gydėsi koją ir nėrė į dar vieną veiklą: socialinius projektus.
Priklauso ir pasaulio komandai
Nusprendusi suburti „Toyota Baltic“ sportininkų komandą, paralimpinių žaidynių rėmėja ir mobilumo partnerė „Toyota“ į ją pakvietė 6 Lietuvos, Latvijos ir Estijos atletus: lietuvius maratonininkę A. Garunkšnytę ir sprinterį Daną Sodaitį, latvius disko metikę Dianą Krūminą ir jojiką Richardą Snikų, estus plaukikus Susannah Kaul ir Matzą Topkiną, drauge įtraukdama juos ir „Toyota“ pasaulio paraatletų rinktinę.
Komandą subūrusi po šūkiu „Start Your Impossible“, „Toyota“ siekia įrodyti, kad laisvė ir galia judėti net neįmanomas svajones gali paversti realybe.
„Per šį projektą stengiamės parodyti visuomenei, kad viską galime ir stengiamės papasakoti visuomenei apie paralimpinį sportą“, – teigė Aušra.
Pernai pasirodžiusi Lietuvos paralimpinio komiteto kampanija „Reikia tavo palaikymo“ šiais, Paryžiaus paralimpinių žaidynių, metais vėl grįžo, kviesdama sirgti už svajonės dalyvauti žaidynėse siekiančius sportininkus.
A. Garunkšnytė, šaulė Raimeda Bučinskytė, plaukikas Edgaras Matakas ir triatlonininkas Ernestas Česonis televizijos ekranuose ir radijo bangomis, žvelgdami iš plakatų Lietuvos miestų aikštėse ar nuotraukų naujienų portaluose, kviečia tapti šalies paralimpinės komandos aistruoliais.
Šios kampanijos nuotraukoje Aušra trasoje greičiu varžosi su lūšimi – plėšria ir greita Lietuvos miškų kate. Drauge lūšis atrodo ir tarsi A. Garunkšnytės partnerė trasoje, mat regėjimo negalią turinti bėgikė bėgti viena negali.
Ne tik bėgimo partnerio palaikymas trasoje, bet ir visų Lietuvos žmonių užnugaris maratonininkei itin svarbus, mat jis viskam suteikia prasmės.
„Visada smagu žinoti, kad žmonėms įdomu tai, ką darai, kad savo veikla įkvepi kitus siekti savo tikslų. Visi mes turime bendrą tikslą – garsinti Lietuvos vardą pasaulyje, todėl kuo labiau vienas kitą palaikysime, tuo daugiau pasieksime kiekvienas atskirai ir visi drauge“, – įsitikinusi Aušra.
A. Garunkšnytė – aktyvi Lietuvos paralimpinio komiteto suburtos komandos „Parateam Lietuva“ narė, kartu su kitais siekianti laužyti stereotipus apie negalią turinčių žmonių bendruomenę.
Komandai parinktas gilės – stipriausio Lietuvos medžio ąžuolo sėklos – logotipas, mat nukritusią gilę gali sutrypti ar pervažiuoti, bet ji vis tiek sudygsta. Sportininkai, ypač – turintieji negalią, kaip tos gilės: jiems būna sunku, juos talžo negandos, bet jie vis tiek atsitiesia ir žengia pirmyn.
Sėdo į studento suolą
Savo socialiniuose tinkluose – feisbuke ir instagrame – ne vienerius metus aktyvi esanti A. Garunkšnytė pasakoja apie savo gyvenimą, kuriame vieną svarbiausių vietų užima sportas: treniruotės ir varžybos.
Tapusi Elitinės paralimpiečių akademijos studente Aušra sužinojo, kad kasdienėms istorijoms socialiniuose tinkluose galėtų skirti dar daugiau dėmesio, taip supažindindama sekėjus su paralimpiniu sportu ir mažindama socialinę atskirtį.
„Po paskaitų Elitinėje paralimpiečių akademijoje susimąsčiau, kad galėčiau daugiau papasakoti apie save – nesvarbu, ar dalyvavau varžybose, ar tik treniruotę turėjau, nes žmonėms įdomu, kaip man sekasi sportuoti ir siekti rezultatų. Anksčiau buvau iš tų, kurie pirmiausia ką nors nuveikia, tik tada pasakoja“, – prisipažino A. Garunkšnytė.
Pernai rudenį prasidėjusios ir „Panoramos“ bei Tarptautinio paralimpinio komiteto palaikomos akademijos mokymuose studentais tapo 10 Lietuvos paraatletų: be A. Garunkšnytės, lengvaatlečiai Oksana Dobrovolskaja, Andrius Skuja ir Ramūnas Rojus, šaulė R. Bučinskytė, golbolininkas Nerijus Montvydas, snieglentininkas Rapolas Micevičius, plaukikai E. Matakas ir Gabrielė Čepavičiūtė, triatlonininkas E. Česonis.
Sportininkai jau sužinojo ne tik tai, kaip tinkamai kurti savo prekės ženklą socialiniuose tinkluose ar kaip bendrauti su žurnalistais, bet ir mokėsi aibės dalykų, padedančių siekti pergalių per varžybas.
Lektoriai pasakojo apie sveiką mitybą, mokė suvaldyti emocijas prieš svarbų startą, aiškino, kaip pasirengti sportinės karjeros pabaigai. Profesionalai įspėjo net apie tai, kaip apsisaugoti nuo dopingo pinklių, paaiškino, kaip suplanuoti sportinės formos piką reikiamu metu.
„Savo sportiniame kelyje išskirtinį dėmesį skiriu psichologijai, nes noriu gerai jaustis per varžybas. Tai ir daug kitų naujų dalykų iš karto taikysiu savo kasdienybėje“, – jau po pirmojo mokymų savaitgalio žadėjo A. Garunkšnytė.
Mokymus baigusiems atletams bus įteikti diplomai.
Stengiasi būti nuoširdi
Nors maratonininkės dienotvarkėje veiklos ir taip apstu, A. Garunkšnytė nuolat randa laiko dar vienai svarbiai misijai – susitikimams su moksleiviais šalies mokyklose. Aušros klausytojais tampa įvairaus amžiaus vaikai: nuo pradinukų iki abiturientų, kuriems maratonininkė pasakoja ir apie savo veiklą, ir apskritai apie paralimpinį sportą bei judėjimą.
„Galbūt nustebinsiu, bet šiems susitikimams niekada nesirengiu, nes esu tikra, kad vaikai tiki tik nesuvaidintu nuoširdumu ir tikromis emocijomis.
Mokiniams visada drąsiai atsakau į visus klausimus – neabejoju, kad kuo daugiau vaikai sužinos apie mane ir apie kitus paralimpiečius, tuo mums visiems bus geriau. Moksleiviai grįžę apie mūsų susitikimą papasakos tėvams ar seneliams, tad ir šie mus labiau supras“, – teigė A. Garunkšnytė.
Smalsiausi – mažiausieji. Jie gali užduoti net ir patį nepatogiausią klausimą. Jei nesuprato, paklausti dar kartą. Kad ir kiek sykių tas pats klausimas kartotųsi, Aušra visada kantriai atsako.
Vyresnieji, jau paaugliai, dažnai gėdijasi klausinėti, nes nesmagiai jaučiasi prieš bičiulius. Ta tyla prieš pasipilant klausimų lavinai A. Garunkšnytei būna nepakeliama, nes maratonininkė nežino, ar apskritai kam nors salėje yra įdomi.
Tačiau kai jau ryžtasi smalsauti, paaugliai užduoda ir tokių klausimų, kurie bėgikę priverčia susimąstyti: „Labiausiai įsimintinas klausimas, kurį man uždavė vaikai: ką mąstau, kai bėgu maratoną? Neturiu atsakymo, nes bėgdama mokausi nieko negalvoti -- tiesiog bėgti ir būti tame kilometre, kuriame esu.
Pasakoju vaikams, kad bėgu su gidu, kad turiu du planus: A – bėgti su vienu vaikinu ir B – bėgti su kitu. Staiga vienas paauglys paklausė: „O koks jūsų planas C?“ Net sutrikau, nes tokio klausimo nesitikėjau. Bet mano planas C, matyt, aš pati“, – pasakojo Aušra.
Maratonininkę kartais sutrikdo ir nuostata, kad paraatletams lengviau prasimušti į žaidynes nei sveikiesiems. Tačiau šiam teiginiui A. Garunkšnytė jau turi parengusi įtikinamą atsakymą: į paralimpines žaidynes patekti yra daug sunkiau nei į olimpines, nes į šias kelialapius gauna daugiau atletų.
„Paryžiaus paralimpiniame maratone bėgs tik 12 aklų ir silpnaregių sportininkių, olimpiniame – 80 moterų, tad mums prasibrauti į žaidynes sunkiau nei sveikoms atletėms: gali būti, kad ir labai gera, bet liksi už brūkšnio“, – aiškino Aušra.
Kaskart pasakodama apie paralimpinį sportą, A. Garunkšnytė nepamiršta pabrėžti, koks jai ir kitiems atletams svarbus yra palaikymas ir kaip svarbu suprasti, kad negalią turintys atletai tokie pat gabūs, ambicingi ir trokštantys ne tik patys laimėti, bet ir savo pergalėmis papasakoti apie savo šalį Lietuvą.
„Kol pati sportuosiu, o gal ir kai jau nesportuosiu, stengsiuosi pasakoti apie save ir kitus negalią turinčius sportininkus, nes skleisti žinią yra labai svarbu. Džiugina tai, kad vis dažniau žmonės atpažįsta Lietuvos paralimpinio komiteto ženklą, o tai reiškia, kad tampame vis labiau matomi“, – įsitikinusi A. Garunkšnytė.
Grįš ten, kur jautėsi itin gerai
Dabar ji siekia dar vieno paralimpinio kelialapio, kuriuo, svajoja, šįkart jau pavyks pasinaudoti. „Mintimis ir veiksmais jau esu Paryžiuje, tad darau viską, kad iš tiesų ten būčiau“, – patikino maratoninkė, kuri 2023-iuosius baigė būdama pasaulio reitingo trečiojoje vietoje.
Šiais metais Aušra dar nebėgo nė vieno maratono, nes paprastai varžybas planuoja pavasariui ir rudeniui. Tik dabar ji pradeda, kaip sako, rinkti kilometrus ir siekti savo sportinės formos viršūnės.
Praėjusį sezoną A. Garunkšnytė įveikė tik vieną iš dviejų suplanuotų maratonų – Rygos. O finišo Frankfurto maratone nepasiekė, nes gavo kojos traumą.
Gražūs prisiminimai Aušrą vėl vilioja į Rygą, tad įpusėjus gegužei greičiausiai ten ir grįš.
„Man labai patiko Rygos maratono trasa, emociškai buvau itin pasitikinti savimi – bėgau su gidu, su kuriuo buvome tarsi vienas stiprus kumštis: supratome vienas kitą be žodžių, tad tikiu, kad ten vėl bus gerai“, – šypsojosi lengvaatletė, kuri pernai Latvijos sostinėje pasiekė asmeninį rekordą tarptautinėse varžybose (3 val. 6 min. 47 sek.) ir tarp visų moterų finišavo penkta.
Įveikti sunkią ir ilgą maratono trasą – tik viena bėgikės užduočių. Įveikti toje trasoje save – kur kas didesnis iššūkis ir pagrindinis tikslas.
