R.Krilavičius atvirai: apie purvinus R.Mineiro žaidimus, viską pakeitusį nokautą ir skęstantį D.Dirkstį

 „Tikrai nebuvau patenkintas savo pergale… Buvau susidėliojęs visai kitokį revanšinės kovos planą“, – sakė mišriųjų kovos menų atstovas Raimondas Krilavičius (8-4-1), prabilęs apie antrąjį „pasimatymą“ ringe su ekstravagantiškuoju brazilu Rodrigo Mineiro.

Primename, kad kovo 16 dieną Vilniuje vykusiame „King of Kings“ turnyre 28-ų „Sparta Fight Gym“ auklėtinis šventė pergalę – antrajame raunde brazilo treneris išmetė į ringą rankšluostį.

– Kokią kovos baigtį įsivaizdavai?

– Nebuvo plano kovą laimėti anksčiau laiko. Norėjau visus tris raundus daužyti savo priešininką… Daužyti ir įrodyti, kad galiu kontroliuoti visą kovą. Nenorėjau eiti į ringą ir greitai atkeršyti už pralaimėjimą lapkritį. Planavau dominuoti ringe, kad niekam nekiltų klausimų. Antrajame raunde pradėjau laužti sprandą, kova buvo nutraukta. Nustebau. Buvau nepatenkintas, nes neišdegė mano sumanymas: pasiguldyti ir trankyti. Galbūt taip būčiau patenkinęs savo ego. Dabar jaučiuosi per mažai žalos jam padaręs. Tikrai liūdna, kad kova buvo nutraukta.

– Pirmajame raunde prasileidai stiprų smūgį kaire į galvą! Nustebino?

– Normalu, kad Rodrigo po pergalės prieš mane jautėsi pranašesnis stovėsenoje. Jis manė, kad čia kontroliuos visą žaidimą. Žinojau, kad jis spaus ir bandys mėtyti sunkius, stiprius smūgius. Padariau klaidą – bandžiau eiti į klinčą, nors nebuvau tinkamai užsidengęs. Vėl jis pataikė. Bet… Yra vienas „bet“! Po paskutinės kovos esu labai sustiprinęs sprandą. Taip, Rodrigo pataikė švarų kairį šoninį, bet neapsvaigau. Tik kiek išmušė iš pusiausvyros, sugebėjau puikiai grįžti. Vėliau man labai nepatiko jo veiksmas, kuriuo jis man griebė už abiejų akių ir pradėjo kelti. Šis veiksmas mane kur kas labiau išbalansavo negu praleistas smūgis. Kairėje akyje dar tris dienas po kovos mirguliavo.

– Buvo nemažai „nešvarių“ akimirkų?

– Dūrė į akis, kelis kartus kabinosi ir traukėsi už ringo virvių. Be to, jis dėl neaiškių priežasčių buvo labai slidus – dėl to man jį kontroliuoti buvo sunku. Tik užspausdavau, o jis lengvai išslysdavo. Dar ir kojas įtartinai užsiteipavęs. Pataikyti nepataikė, tačiau imtyniaudamas pastebėjau, kad ant jo blauzdų – tarsi kažkoks gumbas, kojos buvo itin sunkios. Ką galiu pasakyti? Labai nemalonus priešininkas. Revanšuotis prieš kovotoją, kuris yra tave nokautavęs, psichologiškai yra dešimt kartų sunkiau negu prieš bet kurią kitą kovą. Įsibėgėti tokioje kovoje labai sunku. Atrodo, pasitiki savimi, bet ir saugaisi, todėl pirmieji judesiai būna itin sukaustyti. Gal todėl ir prasileidau tą smūgį. Vėliau pavyko atsipalaiduoti. Psichologiškai ši kova, manau, buvo pati sunkiausia karjeroje.

– Psichologinius žaidimus brazilas pradėjo žaisti jau per svėrimų ceremoniją: švaistėsi viduriniais pirštais, žadėjo nokautuoti pirmajame raunde. Kaip sugebėjai išlikti ramus?

– Galvoju, kad man pavyko neįsileisti jo į savo galvą. Bet tai būtų labai skambus pasisakymas. Nesame robotai. Įsivaizduok, žmogus, kuris yra tave nokautavęs, sako, kad krisiu pirmajame raunde, siunčia toli toli… Gal ir atrodė, kad išlaikiau ramybė, gal atrodė, kad kontroliuoju save, bet viduje degiau. Neigiu, kad mane tai paveikė, bet kažkuria prasme jis pasiekė savo. Jis sugebėjo sukelti papildomą įtampą. Tai normalu. Juk ir perskaitę neigiamą komentarą internete, kurį parašė žmogus, slepiantis savo asmenybę, sureaguojame, pasijaučiame nemaloniai.

– Bet kokia įtampa tvyrojo prieš pat žengiant į ringą? „King of Kings“ turnyruose prieš iškvietimą užkulisiuose stovite greta. Kaip ten viskas vyko?

– Praeitą kartą aš nekreipiau dėmesio į priešininko komandą, bendravau su saviškiais. Šįkart aš net nemačiau priešininko užkulisiuose. Taip stipriai buvau susikoncentravęs į save, taip norėjau laimėti kovą, kad nieko nemačiau, nieko neieškojau. Norėjau įrodyti, kad pirmasis mūsų susitikimas buvo mano nesėkmė. Aš net negirdėjau, su kokia daina jis žengė į ringą, nemačiau, kaip atrodė, ką darė eidamas. Jį pamačiau tik įšokęs į ringą. Pamenu, kaip pažvelgiau jam į akis. Pamačiau didelį jaudulį. Suprantu, kad jis yra šoumenas, jam tinka ir patinka kurti šou, bet suvokiau, kad ringe jis dega ir visos tos kalbos prieš kovą – tik rolės dalis. Mačiau, kad ringe jis jaučia diskomfortą… Beje, tą patį mačiau ir svėrimuose – jis mane iškeikė, bet vėliau, kai reikėjo stoti vienas prieš kitą, brazilo veidas pasikeitė. Drąsa ir šou elementai – kaukė.

– Kiek pačiam laiko reikia užmaskuoti jaudulį?

– Aš jaudinausi penkis mėnesius. Kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą, kiekvieną kartą stebint bet kokią kovinio sporto transliaciją. Penkis mėnesius kiekvieną kartą jaudinausi praverdamas salės duris. Penkis mėnesius aš galvojau apie tai, kas įvyko, visą laiką viduje kirbėjo, kad noriu greičiau padėti tašką. Susigyvenau su jauduliu. Penkis mėnesius tik juo gyvenau. Rodrigo Mineiro visada tūnojo mano galvoje. Esu jam dėkingas, nes jis mane pakeitė. Gal jau buvau kiek per dažnai skrajojau padebesiais… O jis atėjo ir pataikė. Gal tapau paprastesnis po to nokauto, pradėjau vertinti paprastus dalykus, girdėti aplinkinius, pabandžiau pasinaudoti žmonių patarimais. Anksčiau gal kiek gyvenau nuotaika, kad „ai, ir pats viską gerai žinau ir viskas yra gerai“. Praeiti metai man buvo labai sunkūs. Bet padariau išvadas, todėl esu patenkintas.

– Taškas istorijoje su R. Mineiro padėtas. Kas toliau? Trečios dvikovos, greičiausiai, nebus…

– Trečia dvikova bus, jei treneris Andrius Šipaila pasakys, kad to reikia. Nusprendžiau savo karjerą atiduoti Andriui į rankas. Jei jis sakys „šok į ringą“, aš šoksiu. Jei jis lieps pasiduoti, pasiduosiu, nes jis yra puikus strategas. Pats aš net nesuku galvos, ar ta trečia dvikova bus. Andrius pasakys, kad bus? Nekelsiu klausimų. Koks mano planas? Šiais metais noriu dar trijų kovų. Galvoje sukasi ir „Combat Sambo“ kovos, galbūt, važiuosiu ir paimtyniauti. Noriu save įvilkti į sportą, jo teikiamą jaudulį. Noriu prikaupti patirties, kad svarbiausiose kovose jausčiausi ramiai. Anksčiau net nesusimąstydavau, kokią įtaką daro priešstartinis jaudulys. Į priekį mane varydavo adrenalinas – ateidavau ir darydavau, kaip gaudavosi. Nenoriu, kad taip būtų. Be to, turiu vadybininką, kuris turi įdomų pasiūlymą… Bet kol kas nenoriu skubėti. Dėsiu žingsnį po žingsnio.

– Po pergalės sulaukei dėmesio ir iš Dominyko Dirksčio, kuris skelbė, kad galėtų tame pačiame turnyre susikauti tiek su tavimi, tiek su tavo bendraklubiu Edvinu Šalkovskiu. Ir kaina buvo įvardinta. Kaip sureagavai?

– Aš jam atsakiau, kad galėjo ir geresnes nuotraukas „storiui“ parinkti (juokiasi). Nori atsakymo?

– Žinoma, manau, visi nori.

– Jis norėjo mus su Edvinu pažeminti. Turiu jam atsakymą. Jis pralaimėjo Mindaugui Narauskui, prastai sukovojo su Eddy Ruizu, UTMA organizacija savo hightlight‘uose pateikia kaip kovotoją, kurį muša kiti. Gal kyla kokie nors kivirčai su organizacija, nežinau… Su „Jungle King“ – problemos, turnyrai nerenka žiūrovų. Žmogus neturi, kur kovoti. Jis galvoja, ką daryti: „Hmm… KOK? Renka arenas, organizacija dirba kaip dirbusi“. Tikiu, kad D. Dirkstys galvoja mėginti įsibrauti čia. Žmogus griebiasi šiaudo. Jis skęsta. Ar sportiška yra bandyti pažeminti kitus? Jis turi galimybę perduoti jaunimui gerų dalykų, motyvuoti juos, pasakoti, koks disciplinuotas turėtų būti sportininkas. Tačiau jis tik nori uždirbti šaibų ir gauti populiarumo, parodyti, koks kietas liūtas yra. Griūna visas jo pasaulis – „Jungle King“, UTMA slysta iš po kojų… Visa UTMA reklama – D. Dirkstys gauna į „dėžę“. Dabar jis bando kitiems sukelti nemalonias emocijas. Nebrandus, neprotingas jaunuolis. Nežinau, ką jis sau galvoja. Mano manymu, reikėtų keisti mąstymą. Tegul jis pasikalba su vyresniais, su treneriais, komandos nariais. Reikėtų jau lipti iš klouno į sportininko, kuriuo galėtų būti, rolę. Duomenis jis turi, viskas su juo šia prasme yra gerai, bet visas nesąmones reikėtų mesti į šoną. Jis gali būti perspektyviu sportininku Lietuvoje. Cirkų nereikia!

– Ar spėjai atsakyti į palaikančias žinutes?

– Niekada nepamiršiu akimirkos, kai išlipau iš ringo. Niekada nepamiršiu, kiek žmonių mane pasitiko. Pasimečiau. Žmonės norėjo mane paliesti, daugelis norėjo įsiamžinti. Vau. Labai malonu. Mačiau daug jaunų žmonių, vaikų, kurie norėjo pasveikinti. Tai mane džiugina ir motyvuoja. Net susimąsčiau, gal kažką gero skleidžiu, perteikiu. Gal esu pavyzdys, kad daugelis dalykų yra įmanomi. Ir žinučių sulaukiau nemažai. Man regis, atsakiau per dvi dienas visiems.