G.Paulauskas: „Gerai būtų laimėti 3:0 ir ramia galva važiuoti į Lietuvą“

16 valandų kelyje, skrydžiai į Moldovą, Lenkiją, Lietuvą ir Portugaliją – tokią kainą, norėdamas atstovauti rinktinei, sumokėjo Gytis Paulauskas. Ukrainos „Kolos“ klubui atstovaujantis puolėjas dar šeštadienį žaidė čempionato rungtynes, o iškart po jų kartu su komandos draugu iš Moldovos pradėjo sekinančią kelionę.

„Kelionė tokia, kad atrodo, jog su Fiodoru iš Indijos keliavau. Ji labai ilga, varginanti ir sunki. Gal pirmą kartą teko taip keliauti. Atrodo, atstumas nėra toks didelis, bet mums gavosi taip, kad žaidėme Krivoj Rog mieste, kuris yra labiau fronto linijos. Tai iš ten po rungtynių autobusu važiavome iki Kijevo, tada automobiliu – iki Moldovos. Tokia linksma kelionė gavosi“, - Lietuvos žurnalistams Portugalijoje sakė G.Paulauskas.

Tokios kelionės vargina. Ar nebuvo problemų, kad klubas išleistų į rinktinę?

Problemų nėra. Jie kaip tik džiaugiasi, kad turi žaidėjų kurie atstovauja savo šalies rinktinėms. Su malonumu išleido ir suorganizavo, kad laiku atvykčiau ir būčiau Lietuvoje.

„Kolos“ komanda pateko į pralaimėjimų duobę. Paskutinės rungtynės taip pat pralaimėtos penktą pridėto laiko minutę. Kas nutiko?

Aišku, taip pralaimėti skaudu. Visos rungtynės buvo apylygės, abi komandos aštresnių momentų nesukūrė atrodė, kad baigsis 0:0. Vis tiek, mes buvome po dviejų pralaimėjimų, tai tos lygiosios būtų savotiška atgaiva visai komandai. Gavosi taip, kad paskutinėms sekundėms bėgant prasileidome įvartį. Apmaudu. Rūbinėje porą minučių visa komanda sėdėjo ir niekas nekalbėjo, jautėsi kaip gedulas.

Per 18 rungtynių tavo paties statistiką puošia keturios geltonos kortelės. Ar, kaip puolėjui, ne per daug?

Tas korteles dabar už kalbas gaunu. Gal čia mano bėda, kad pradedu per daug kalbėti su teisėju. Aišku, emocijos užverda, kovoji, nori laimėti. Vis tiek, daug kovoju, kartais nepabijau ir kiečiau užeiti gynėjams, kad nepagalvotų, kad bus lengva. Taip ir užsidirbu jas.

Papasakok apie konkurenciją savo grandyje..

Puolėjų mums netrūksta, su manimi esame keturiese šioje pozicijoje, konkurencija didžiulė. Turėjome vadinamąjį pre-sezoną Turkijoje, kur planavo mane starte, bet tas adaptacinis laikotarpis buvo sunkus, reikėjo laiko įsivažiuoti, priprasti prie visų krūvių, prie komandos.

Tai kaip ir startinę poziciją truputį praradau. Vis tik, pasitikėjimą iš trenerio ir valdžios turėjau, man sakė viskas gerai, viskas patinka, kad stengiuosi, dirbu, neturi jokių bėdų su tuo. Taip gavosi, kad pirmose rungtynėse išėjau, įmušiau įvartį, grįžo pasitikėjimas savimi ir treniruotėse tokia atgaiva gavosi. Kol kas laimiu konkurenciją prieš savo komandos draugus.

Kaip legionieriai dabar Ukrainoje stebi įvykius šalyje?

Komandoje yra du brazilai, vienas futbolininkas iš Moldovos. Nemažai legionierių iš šalies išvyko, kai viskas prasidėjo, dabar kiek matau kitose lygos komandose prisijungė labai daug naujų legionierių. Taip pat mano klubas ieško naujų.

Dabartiniai legionieriai nebijo, jie ramiai sau gyvena, vienas jau du sezonus žaidžia ir neišgyvena.

Pats nebijai?

Gal tik, kai atėjo pasiūlymas, buvo abejonės. Atrodė, kad karas visoje Ukrainoje, nuo sienos su Lenkija iki pat su ta kita valstybe. Tai tikrai taip nėra, kai atvažiavau, apsipratau ir tie aliarmai nebebuvo baisūs. Dabar ramiai sau gyvenu.

Bet turbūt tėvus ar senelius įtikinti, kad karas nėra nuo sienos iki sienos nebuvo lengva?

Nėra lengva ir dabar. Būna žmonių, kurie paklausia, kaip čia karas Ukrainoje, o jūs futbolą žaidžiate. Kaip čia įmanoma? Reikia atvažiuoti, pamatyti. Aišku to nesiūlau, nes kažkokios rizikos yra. Bet nėra taip, kad visoje Ukrainoje kariauja, su automatais bėgioja ir taip toliau.

Užsiminei, kad iš pradžių turėjai abejonių. Kas pakeitė nuomonę?

Labai daug kalbėjau su komandos atstovais, nes pamatydavau naujienas, paklausdavau, kaip čia tas, kaip kiti dalykai? Su manimi daug komunikavo, daug bendravo, viską siuntė, rodė, kur galima būtų gyventi. Visas taisykles pasakojo kaip elgtis aliarmų atveju ir pan. Dar bendravau ir su Edgaru Jankausku, jis irgi prisidėjo prie to, kad patartų, jog tai yra gera stotelė mano karjeroje.

Kaip galvoji, kiek tramplynu į aukštesnį lygį tapo sėkmingas žaidimas rinktinėje?

Žaidimas rinktinėje labai daug prisidėjo. Klubai stebėjo, kaip atrodau žaisdamas tokiu lygiu, nes tiktai žaisdamas klube, negali žaisti su pajėgiomis rinktinėmis. Kai aš pradėjau žaisti rinktinėje, sulaukiau didesnio susidomėjimo. Labiausiai domėjosi „Kolos“ klubas.

Ketvirtadienį laukia rungtynės su Gibraltaru. Kaip jaučiatės būdami favoritais?

Aš spaudimo nejaučiu, nes žinau, kad reikia išeiti ir rodyti geriausią savo žaidimą. Negali eiti ir jaudintis nes kiekvienas priešininkas gali pamatyti, kad jaudiniesi, kažko bijai ir naudotis tuo. Mes tikrai dabar turime neblogą komandą, daug žaidėjų išvyko į užsienį žaisti. Ir žaidžia, kas yra džiugu. Taip pat iš A lygos turime žaidėjų, kurie žaidžia ir demonstruoja gerą formą. Manau, kad mums reikia jų nenuvertinti ir eiti žaisti, nes niekas lengvos pergalės nepadovanos.

Kiek bus papildomas iššūkis, kad reiks žaisti pirmu numeriu?

Mes praėjusį ciklą žaidėme pora tokių rungtynių, kur didesnę laiko dalį kontroliavome kamuolį. Atsiminkime rungtynes su Juodkalnija Dariaus ir Girėno stadione. Tikrai mes daugiau laiko kamuolį kontroliavome, daugiau atakų kūrėme. Mes tikrai turime kvalifikuotus žaidėjus, kurie neturi problemos kurti žaidimą.

Ar jau galvojote, koks būtų geras rezultatas prieš grįžtant į Lietuvą?

Rezultatą galima galvoti, bet nenoriu per daug spėlioti. Aišku, būtų gerai laimėti kokie 3:0, ramia galva važiuoti į Lietuvą ir žinoti, kad jau kaip ir esame tame C divizione. Bet negalime nuvertinti Gibraltaro žaidėjų, turime pagarbą jiems rodyti. Rodyti darbais, o ne žodžiais.

O jau matėt kas tai yra per komanda ar kol kas tik į save koncentruojatės?

Dar neteko. Visi po kelionių, visi pavargę. Šiandien pasižiūrėsime, analizuosime, su kuo mums teks žaisti.

Gal paprastam žiūrovui nėra aišku, koks rinktinei yra skirtumas, ar išlikti C divizione, ar kristi į D? Kaip jūs matote stimulą išlikti C divizione, įvertinus būsimus varžovus?

Tas ir yra didžiausia motyvacija, kad tau gali tekti žaisti su Kosovo, Kipro, rumunų rinktinėmis. Kosovo rinktinėje yra daug žaidėjų, žaidžiančių aukšti lygiu, rumunų rinktinė irgi stipri, su Kipru jau teko žaisti, tai gal mūsų lygio komanda.

Norisi parodyti, kad Lietuvos žaidėjai nėra nereikalingi, kad jie turi vertę, kad jie gali su kitomis rinktinėmis konkuruoti. Tai tikrai, kad žaisti su tokiais varžovais yra motyvacija, nes D diviziono komandos pačiai rinktinei nėra jau tokios konkurencingos.