Nuo lakstymo stogais iki čempionatų medalių – regos negalią turintis J.Eigminas be sporto neįsivaizduoja gyvenimo

 „Sportas man toks pat svarbus kaip miegas, maistas ar oras. Be jo negalėčiau net egzistuoti“, – kukliai šypsodamasis sako golbolininkas, ieties metikas, asmeninis treneris Juozas Eigminas. Nuo vaikystės vos metro atstumu į tolį regintis sportininkas stengiasi iš gyvenimo viską semti pilnomis saujomis ir turimos negalios pernelyg nesureikšminti. To paties tikisi ir iš aplinkinių.

Mylimiausios sporto šakos paieškose

Reta genetine akių liga sergantis 26-erių šiaulietis J. Eigminas sportuoja nuo mažens. Būdamas vos dešimties vaikinas pradėjo užsiiminėti tada Lietuvoje dar nauja sporto šaka – ekstremaliu parkūru. Gatvės judesių menas, sujungtas su akrobatika ir gimnastika, J. Eigminą lydėjo dešimtmetį. „Šokinėjau stogais, laipiojau sienomis, fizinę veiklą derinau su kūryba – juk parkūrinant neužtenka tik atlikti judesius, jie turi būti kuo įdomesni ir įvairesni. Tai buvo nuostabus etapas“, – prisimena paraatletas.

Dėl praktikuotos sporto šakos vaikinui susiformavo stiprūs pėdų raumenys, kas itin svarbu lengvojoje atletikoje, tad, paskatintas aplinkinių, vėliau jis pasuko būtent ten. Ypač gerai J. Eigminui sekėsi šuoliai į tolį – Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate jis užėmė ketvirtą vietą, o pasaulio pirmenybėse – aštuntą vietą. 2019 m. iš Šiaulių į Vilnių persikėlęs gyventi vaikinas susipažino su garsiu ieties metimo treneriu Edmuntu Matusevičiumi ir pradėjo užsiiminėti šiuo sportu. J. Eigmino nesustabdė net jo negalia – vienoje techniškiausių lengvosios atletikos rungčių rega ypač svarbi. Sportininkas pripažįsta, kad ne vienerius metus būdamas manieže ir stadione su pavydu stebėjo ieties metikus.

Juozas Eigminas (Tito Valionio nuotr.) | Organizatorių nuotr.

Prieš kelerius metus paraatletas stojo į golbolininkų gretas. Būtent golbolui J. Eigminas šiuo metu skiria didžiausią dėmesį. Vaikinas priduria norintis, kad aplinkiniai apie šią sporto šaką sužinotų kuo daugiau. „Aklųjų rieduliu dar vadinamą sportą galima vadinti Lietuvos pasididžiavimu. Turbūt ne visi žino, kiek daug mūsų šalies aklieji ir silpnaregiai čia pasiekę. Stebėti golbolo varžybas taip pat labai įdomu – tai įtraukia ne mažiau nei futbolas ar krepšinis“, – šypsosi J. Eigminas.

Pernai gruodį su Lietuvos vyrų golbolo rinktine Europos čempionate vaikinas pasipuošė sidabro medaliais. Vos vienos pergalės komandai pritrūko iki vietos Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Prisimindamas debiutines žemyno pirmenybes, paraatletas sako, kad tai buvo nepakartojama patirtis. „Iš šio čempionato pasisėmiau ir fizinės, ir dvasinės stiprybės – įspūdingas jausmas atstovauti gimtajai šaliai ir būti tarp geriausiųjų Europoje“, – šypteli J. Eigminas.

Įkvėpimas aplinkiniams

Meile sportui vaikinas dalijasi ir su kitais. Kiekvieną rytą ir vakarą paraatletą J. Eigminą galima sutikti sostinės Lengvosios atletikos manieže, o vasarą – Vingio parke. Ten sportininkas veda asmenines ir grupines treniruotes. Į jas susirenka tiek pradedantieji, tiek profesionalai, kurie visi sutartinai kartoja besižavintys trenerio atsidavimu sportui. O ir pats J. Eigminas prisipažįsta esąs visiškai pasinėręs į sporto pasaulį ir motyvacijos niekada nepristingantis.

„Sportas yra visas mano gyvenimas – tiek darbas, tiek laisvalaikis, tad viską darau su meile. Kai yra noro, netrūksta ir motyvacijos. Ją dar labiau sustiprina komandos nariai. Dalis jų golbolui paskyrę 30 metų – daugiau nei yra man pačiam. Kartais net sunku suvokti, kaip viską pasiekę, visus medalius laimėję žmonės šioje sporto šakoje dar geba atrasti kažką naujo. Tai labai įkvepia“, – sako J. Eigminas.

Sportininkas priduria, kad savo pavyzdžiu nori įkvėpti ir kitus su negalia gyvenančius žmones. Tad vedamas šio tikslo, pernai rudenį jis nusifilmavo vaistinių tinklo „Camelia“ jau antrus metus organizuojamoje, socialinę atsakomybę skatinančioje kampanijoje „Kartu vienas dėl kito“. Ja siekiama priminti žmonėms, kad, nepaisant įvairių fizinių negalių, kiekvienas gali siekti asmeninių pergalių. J. Eigminas sako nuoširdžiai besidžiaugiantis, kad visuomenės požiūris į neįgaliuosius ir neįgaliųjų sportą per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė.

„Pamenu keletą metų atgal, dar prieš „Camelia“ pradedant garsiai kalbėti apie tai, kad negalią turintys žmonės yra visiškai tokie patys, kaip ir likusi visuomenės dalis, pasisakančių šia tema buvo nedaug. Galbūt mums patiems trūko drąsos tapti ryškesniems, labiau pastebimiems. Tačiau pagaliau esame vertinami ir matomi. Lietuvos Paralimpinio komiteto, įvairių federacijų, žiniasklaidos ir rėmėjų dėka dėmesys tam, ką darome ir kaip tai darome, yra gerokai išaugęs. Tikiuosi, jis ir toliau augs“, – apibendrina daugkartinis Lietuvos čempionas.