Didžiulį skrydį išgyvenęs V.Žala išsamiau papasakojo apie leisti aplenkti nenorėjusį L.Moraesą: „Pastatėm automobilį žvake ne nosimi į apačią, o nosimi į priekį“

  Ankstyvą sekmadienio rytą lenktynininkai Dakaro ralyje pradėjo startuodami viename ilgiausių šio maratono greičio ruožų – iki bivako Al Duwadimi mieste dalyviams teko įveikti 192 kilometrus pervažiavimų ir 463 kilometrų greičio ruožą. „Arijus X-raid“ komandos pilotas Vaidotas Žala turėjo kontrastingą dieną.

V.Žalos šturmanas Paulo Fiuza startiniame taške šiek tiek pasimetė ir ekipažas prarado gal dešimt minučių, vėliau V.Žala pramušė ratą, o galiausiai buvo itin pavojinga lenkti.

Iš karto po finišo V.Žala sakė, kad bandydamas lenkti lėtesnius varžovus, kelis kartus vos nesusidūrė: „Toks idiotiškas procesas, nesuprantu, ką žmonės nori įrodyt. Atrodo, kad taisyklės galioja ne visiems“.

Vakare, nurimus emocijoms, V.Žala gyvoje transliacijoje pasakojo apie buvusias situacijas antrajame greičio ruože, išgyventą didžiulį kritimą į duobę bei kitus sirgaliams aktualius dalykus.

„Dienelė buvo sunkoka. Viskas prasidėjo nuo to, kad pravažiavus kopas (30 km), truputį užblūdijome. Pasidavėme ne ten, pradėjome grįžti, o ten pralėkėme tašką ant 100 metrų. Sugaišome kokias 10 minučių ir tada supratau, kad reikia greičiau važiuoti ir vytis.

Gavosi tikrai įtempta diena, nes tas lėkimas buvo reikalaujantis daug pastangų. Labai greita diena ir tuo pačiu pavojinga. Mūsų du kaimynai su kitais „X-raid“ dviem automobiliais – lenkas K.Holowczycas ir portugalas P.Navarro – krito. Vienas virto, kitas kliudė akmenį. Tai iliustruoja, kad diena buvo sudėtinga ir šiandien galima buvo pabaigti savo Dakarą.

Mes patys palikome vieną ratą, nes už tramplyno buvo akmuo. Kai rizikuoji, taip jau būna. Lėkdami šiek tiek atsigrojome laiką, išsigaudėme tris varžovus, su Lucasu Moraesu labiausiai vargau, nes jis nenorėjo praleisti. Finiše atėjau tiesmukai paklausti dėl tokio elgesio, tai jis įsivaizdavo, kad kadangi 30-am kilometre jis aplenkė mus ir buvo jo teisė į priekį. Per 200 kilometrų mes jį pavijome, išsigaudėme tą skirtumą.

Lenkimas buvo sudėtingas, nes reikėjo imti jėga, kadangi jis nepraleido. Ta rizika buvo... Turėjome situaciją, kai lenkiau ir ten buvo kažkieno pradėta kapstyti duobė. Grynai ekskavatoriaus iškasta duobė. Kai lėkėm į ją, kilome į orą, pirmą kartą turėjau tokią situaciją, kai pastatėm automobilį žvake ne nosimi į apačią, o nosimi į priekį. Gerai, kad pasisekė, jog smūgis buvo tiesioginis ir ne visiška plokštuma, tai nieko nesugadinome ir nusileidome ant galinių ratų. Tada tikrai supykau, vėl lenkti, vėl vos nesusikūlėme.. Idiotiška kova, nežinau kodėl.. Tokie procesai visiškai neturi prasmės.

Mane šiandien pavijo Yazeedas Al Rajhi, mes pakeitėme ratą, jis išlindo iš slėnio. Paprasčiausia strategija – sustoji iki nulio, nebėra dulkių, jis tvarkingai aplenkė ir niekam tada nėra streso, nes kitu atveju – stresas abiem.

Ta pati situacija su motociklininkais, kurių lenkėme gal 30 ar 40. Daugelis iš jų nereaguoja į signalą ir nežinau kodėl, kadangi automobilio ekipažas gana saugiai sėdi, o motociklininkai važiuoja kur kas pavojingiau. Labai keista kultūra.

Tos situacijos labai išvargina, jaučiuosi išgręžtas, nors tik antra Dakaro diena. Dar nuėjau pirmą kartą pas „X-raid“ kineziterapeutus, kur atkočioja tave.. Supratau, kad Dakaras šiandien tikrai prasidėjo.

Streso buvo ir Paulo, kadangi buvo labai komplikuota navigacija. Jis irgi buvo ant įtampėlės. Vakare sakė, kad net skrandis neveikia. Visgi visa kita – pavyko gerai, apart vienos klaidos.

Apskritai, tai mūsų situacijos labai tai neblogina. Nuo lyderio vakar turėjome 10 minučių, o šiandien – 15. Dakaro masteliais tai yra nedaug, nes Dakare tai banguoja. Tai yra natūralus procesas, svarbiausia sutelkti dėmesį į absoliučią rikiuotę, kad ten labai neatitoltume nuo lyderių“.

– Kaip laikosi „Mažylis“?

– Kad ir kaip būtų keista po šiandienos krūvio – viskas gerai. Vienas dalykas, kad FIA sumontuotas ir prastai pritvirtintas kompiuteris nulėkė bei nusinešė laidą. Nuo 50 kilometro važiavau neturėdamas jokių duomenų – nematai nei slėgio, nei pavarų ir pan. Gedimas labai aiškus, lengvai sutvarkomas. Tada turėjome kondicionieriaus nuotėkį, bet čia irgi labai nesunkiai sutvarkys. Kad ir kaip būtų keista, nepaisant didelių smūgių, pakaba atlaikė. Visgi Paulo sakė, jog tokiu tempu Dakaro neįveiksime. Ir patys vargstame taip važiuodami ir automobilį varginame.

– Kas nutiko kitiems „Mini“?

– Portugalas virto ir prispaustas ratas bei laukia sunkvežimio, nes be technikų pagalbos nepajudės. Kitas – kliudė akmenį ir ženkliai sugadino pakabą. Jie nespės į šio greičio ruožo normą ir pasiims baudą.

– Kokia laukia trasa?

– Dabar lauks klasikinis maratonas. Rytoj po finišo turėsime 2 valandas ir tada mechanikai važiuoja į vieną bivaką, o mes – į kitą. Miegame palapinėje be jokios technikos priežiūros. Tai reiškia, kad automobilį reikės patausoti, nes per 2 valandas mechanikai daug nenuveiks.

– Ar davėte skundą po vakar?

– Vakar buvau labai piktas, ketinau rašyti ant visų tuos skundus, bet supratau, kad čia visi tiek parazitai, jog su tais skundais jei padės terliotis, nematysi galo. Jeigu nepraleidžia, reikia apvažiuoti. Jeigu užsirausim vis ant to pačio ekipažo, žiūrėsime.

– Ar trasoje teko sutikti kitų lietuvių?

– Sutikau šiandien Laisvydą, kuris važiavo lėtai. Girdėjau, kad jam su sveikata nelabai. Vakar sutikau Antaną Kanopkiną, kuris skundėsi, jog įstatėme jam mėlynę. Atsiprašiau, sakiau, kad ne iš piktųjų. Motociklininkai ar keturratininkai gali gauti iš akmens, kai pravažiuoji pro juos gana arti, nes kartais nebūna galimybės lenkti iš toliau.

– Kokia strategija rytoj?

– Rytoj važiuoti šiek tiek atsargiau, kaip pirmą dieną. Faktas, kad reikia laikyti tempą, nes negali atitolti nuo lyderių būrelio. Bus sudėtinga trasa, daug pavojingų vietų, tai atsargėlės šiek tiek reiks. Dakare kiekviena diena yra nauja diena, tai ir norisi su tokia mintimi startuoti. Kas buvo, tas neturi įtakoti kitos dienos.

– Kuris greičio ruožas buvo lengvesnis?

– Jėgų pareikalavo šiandienos greičio ruožas, nes reikėjo gerokai padidinti tempą, norint kompensuoti deficitą, ką praradome greičio ruožo pradžioje.

– Kiek pasėdusios „batareikos?“

– Šiek tiek pasėdusios, bet liko labai greičio ruožų. Dar praėjo tik dvi dienos.

– Kaip sekasi susitvarkyti su miego rėžimu?

– Po truputį nuovargis gerina miegą ir iš nuovargio pradedi geriau miegoti. Greitai ateis tas rėžimas, kai į startą važiuosi kaip į darbą. Jeigu pradžioje buvo jaudulio, tai vėliau tiesiog eini kaip į darbą ir bus mažiau jaudulio.

– Ar jaučiate malonumą važiuodamas, ar tai tik juodas darbas?

– Yra malonių akimirkų, kur mažiau smūgių, daugiau poilsių. Trasos pradžia visada malonesni nei paskutiniai. Automobilis jau yra aukščiausios kategorijos, su juo maloniau lėkti. Varžybų pradžioje daugiau smagumo, vėliau žiūri kaip į darbą, bet viskas gerai.

– Ar per maratoną yra galimybė iš sunkvežimių pasipildyti ratais?

– Taip, bet tie du sunkvežimiai atvažiuotų po kelių valandų. Strategija ne pati tinkamiausia.

– Ar dalinatės patirtimi su kitais lietuviais?

– Pasikalbame, smagu, jog yra tautiečių bivake. Užsuka Vaidotas Paškevičius, aš pas Laisvydą užsuku. Man Laisvydas labai pagelbėjo su informacija. Jis papasakojo vieną sudėtingą navigacinę vietą V.Paškevičiui, jis – man, tai sutaupėme minučių, nes galėjome paklysti.

– Kaip vertinate Nassero Al-Attiyah pasisakymą, jog „Audi“ subyrės per tris dienas?

– Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, bet subyrėti gali visi, ne tik „Audi“.

– Kaip ilgų pravažiavimų metu leidžiate laiką?

– Kiekvienas sau, ramybėje. Man patinka užsidėti ausines, paklausyti muzikos. Tos ausinės, kurios leidžia bendrauti tarpusavyje – labai nepatogios. Paulo važiuoja be ausinių, jam patinka automobilio garsas.