„Hoptrans“ ir A.Pukelis pasitinka finalinį 3x3 sezono turnyrą: „Nenusiviltume patekę į ketvertuką“

 Jau šį savaitgalį 3x3 krepšinio sezonas pasieks visišką finišo tiesiąją. Daugiau nei pusmetį trukęs trijulių krepšinio maratonas gruodžio 8-9 dienomis bus vainikuotas „Jeddah Final“ turnyru, kuriame Lietuvos klubų vėliavą neš Raudondvario „Hoptrans“ vyrai.

Lėtai šiemet įsibėgėję raudondvariečiai rugpjūčio pabaigoje pagavo gerą bangą, kuri padėjo laimėti kelis turnyrus bei surengti dar eilę solidžių pasirodymų. Į paskutinį šių metų turnyrą „Hoptrans“ kvalifikavosi kaip aštunta geriausia sezono komanda.

Nedaug trūko iki to, kad Lietuva turėtų du savo klubus Saudo Arabijoje vyksiančiame sezono finale. Marijampolės „Mantinga“ liko trečia už brūkšnio bendroje įskaitoje. Marijampoliečiai šiemet net penkis kartus prasimušė į „Challenger“ ar „Masters“ serijų varžybų ketvertuką.

Pamažu tarptautiniame 3x3 krepšinyje įsitvirtina ir trečia Lietuvos ekipa, atstovaujanti Plungei. Žemaitijos miesto krepšininkai šiemet dalyvavo trijuose „Challenger“ turnyruose, o vieną iš jų netgi laimėjo. Dusyk plungiškiai kovojo ir „Masters“ serijos turnyruose.

Grupės etape mūsiškiams teks kautis su dviem grėsmingais varžovais – geriausia pasaulio ekipa tituluojamais Ubo „Huishan“ (Serbija) krepšininkais bei Pekino komanda su olimpiniu čempionu Nauriu Mieziu priešakyje.

Taip pat turnyre išvysime ir šeimininkų Džedos klubo atstovą Ovidijų Varanauską, kurio ekipa mėgins prasimušti į sezono finalą per atranką.

Pastaraisiais metais finaliniai turnyrai „Hoptrans“ vyrukams nenusisekdavo – 2020-2022 m. jie nuolat neįveikdavo grupės etapo ir galutinėje rikiuotėje likdavo devinti.

Nenumaldomai artėjant trijulių krepšinio sezono finišui, mintimis apie šiemet nueitą kelią dalinosi „Hoptrans“ vedlys ir aukščiausiai tarp Lietuvos krepšininkų reitinguojamas Aurelijus Pukelis.

– 3x3 krepšinio sezono finiše demonstruojate solidžius rezultatus. Kaip, jūsų akimis, komandai sekėsi šiemet?

– Pavyko laimėti tiek „Challenger“, tiek „Master“ turnyrų, užėmėme ir antras ar trečias vietas. Pas mus taip jau yra dėsninga, kad rudenį, sezono pabaigoje, mūsų forma tampa geresnė, rezultatai geresni. Lyginant su sezono pradžia, ji buvo labai bloga. Birželį ar liepą neišeidavome iš grupės ar pralaimėdavome ketvirtfinaliuose, bet rudenį rezultatai gerėja. Nežinau, kokios to priežastys, bet su mūsų komanda tai jau dėsninga. Nuo rudens viskas dubliuojasi su 5x5 sezonu, todėl nėra specifinio pasiruošimo turnyrams. Turime treniruotę ar rungtynes Marijampolėje ir naktį ar paryčiais tenka išskristi. Bet 5x5 treniruotės irgi duoda naudos 3x3 krepšiniui.

– Jau kelis mėnesius 3x3 krepšinį reikia derinti su Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezonu. Kiekvienais metais turnyrų vis daugėja. Ar jaučiasi, kad tiek fiziškai, tiek psichologiškai tampa sunkiau pakelti krūvius?

– Faktas, komandos stiprėja, 3x3 krepšinis keičiasi, turnyrų daugėja. Anksčiau būdavo vienas kitas savaitgalis laisvas, per kurį būtų galima pailsėti arba pasiruošti. O dabar tu važiuoji kiekvieną savaitgalį. Grįžti antradienį, išvyksti ketvirtadienį ir sukiesi šiame rate. Sezono ilgumas visad buvo panašus – nuo balandžio pabaigos iki gruodžio vidurio. Bet šiemet priešolimpiniai metai, tad komandos turi maksimalų pasiruošimą, trenerių štabus. Tai nebe komandos, o klubai. Tai nebėra gatvės krepšinis, kaip mėgsta sakyti lietuviai. Viskas profesionalėja ir lygis yra labai išaugęs.

– Ši sporto šaka tampa vis globalesnė, konkurencingos tampa ir krepšinio tradicijomis nepasižyminčios valstybės. Ar tokių komandų paslaptis yra serbų specialistai?

– Mes sakome, kad serbų yra visur. Pradedant nuo Azijos komandų, kur ir treneriai, ir žaidėjai yra serbai. Jie tų komandų lygį kelia. Kas liečia jų treniruotes, kai pavasarį dar žaidžiame NKL atkrintamąsias, jie jau kovą ar balandį stovyklauja ir ruošiasi. Kai atvažiuoji į pirmą turnyrą, vadinamąjį openerį, iškart pasimato, kas yra pasiruošę ir kovoja dėl patekimo į ketvertuką, o kas tik ieško galimybių, kad pasisektų. Į serbų mokyklą visi bando patekti, nuvažiuoti, su jais pasitreniruoti. Jų trenerių kitose komandose gausu.

– Azijos komandos vilioja pas save labiausiai išsiskiriančius krepšininkus, tarp kurių ne tik serbai. Užsienyje žaidžia olimpiniai čempionai latviai, iš lietuvių legionieriais tapo O. Varanauskas ir Darius Tarvydas. Ar jus taip pat domintų tokia galimybė?

– Pasiūlymų jau buvo tikrai, bet taip viską mesti savame krašte... Arti perėjimo nebuvau. Galbūt su metais ateis tokie norai, bet šiai dienai dar ne.

– Finaliniame turnyre kelerius metus nepavykdavo įveikti grupės etapo. Į Saudo Arabiją vykstate po kelių sėkmingų pasirodymų. Galbūt šįkart yra daugiau tikėjimo, kad finaliniame turnyre galima nuveikti kažką ypatingo?

– Tas tikėjimas visada yra. Kai važiuoji ir pagauni gerą emociją, gerą bangą, esi pakilime. Finalinis etapas mums dažniausiai sunkiai klostosi, nežinau, kodėl. Pernai laimėjome „Hong Kong Masters“. Atrodo, kad atvažiuoji būdamas pasitikėjimo savimi aukščiausiame taške. Bet nuvykę ten neišėjome iš grupės. Turbūt skaudžiausias pralaimėjimas, koks tik gali būti. Pirmąsias rungtynes laimėjome, o antrąsias pralaimėjome tokiu skirtumu, kad likome treti ir nepatekome į atkrintamąsias. Kaip jausiesi tą dieną, tą savaitgalį, kokia bus emocinė būsena – viskas priklausys nuo to.

– Su kokiu rezultatu į Lietuvą grįžtumėte nenusivylę?

– Patekę į ketvertuką.

– Maloni tendencija, jog tarptautiniuose turnyruose vis dažniau dalyvaujate ne tik jūs, bet ir kitos Lietuvos komandos. Ar jaučiasi, kad lietuviai pamažu užsitarnauja vis didesnę pagarbą ne tik rinktinių, bet ir klubiniame krepšinyje?

– Tikrai taip. Su komandos draugais neseniai kalbėjome, kai Plungė laimėjo „Neom Challenger“ turnyrą, kad jie greičiausiai paklius į mūsų grupę „Hong Kong Masters“. Kaip tyčia, lietuviai su lietuviais žaidžia grupėje. Kažkodėl nesukrenta, kad susitiktume pusfinalyje ar dar kažkur. Pakilęs lygis jaučiasi ir Lietuvoje, kuomet vasarą žaidžiame turnyruose. Kai 3x3 Lietuvoje dėjo pirmus žingsnius, jautėsi, kad išvažiavus į tarptautinius turnyrus nebūdavo, ką lyginti. Metai iš metų dabar jau yra taip, kad Marijampolė išvažiuoja į tuos turnyrus, ta pati Plungė. 3x3 krepšinis stiprėja, komandos auga, galbūt ir požiūris keičiasi. Ateity turėtų būti dar geriau.

– Su Lietuvos rinktine jums pavyko laimėti Europos čempionato sidabrą, bet iki aukso vis dar pritrūksta vieno žingsnio – įveikti serbus, prieš kuriuos šiemet finale pralaimėta 20:22. Ar šios rinktinės nenugalimumo mitas vis dar neblėsta? Galbūt jaučiate, kad jau esate arti?

– Šiame krepšinyje madas diktuoja serbai. Kol neatsiras kitokių minčių, taktikų ar dar ko nors. Jie viena koja yra priekyje. Jie sugalvoja kažkokias taktikas, kurias greitai mėgina daryti ir kiti. Bet tai sugalvota serbų, jie žino, kaip žaisti. Kai mes su jais žaidėme tą finalą, jautėsi, kad jų žaidimas labiau užtikrintas, galbūt ir jie patys jautė, kad turi nugalėtojų mentalitetą. Metė ir pataikė fantastiškai gerai. Mums pritrūko vieno metimo, bet dar jaučiasi, kad jie žingsneliu priekyje.

– Tikriausiai apmaudu, kad nepavyko iškovoti tiesioginio olimpinio kelialapio per reitingą. Kokios buvo jūsų reakcijos, kai matėte besiplečiantį kinų taškų kraitį ir iš jūsų rankų slystantį olimpinį kelialapį?

– Lietuvos klubų pradžia šiemet buvo nesėkminga – daug pralaimėjimų, iškritimų. Jei viskas būtų gerai nuo pat sezono pradžios ir būtume tokie, kokiais tapome rudenį, galbūt kinams nebūtų padėję žaidėjų perėjimai. Kiekviena šalis ir komanda bando pasirinkti kelią, kuriuo mėgina patekti į olimpiadą. Kinai ėjo tokiu principu. Nežinau, kaip kas reaguos dėl to, bet jie tiesiog investavo didelius pinigus į klubus, žaidėjus ir tai pasiekė. Mes tiesiog turėjome geriau pasirodyti turnyruose, gal to būtų užtekę, sunku pasakyti.

– Olimpinė atranka 2021-aisiais nesusiklostė sėkmingai, bet kitąmet turėsite du šansus patekti į Paryžių. Ar tai jums jau yra laukiamiausias dalykas?

– Kadangi laiko dar labai daug ir nėra nubraižytos kažkokios gairės, kaip viskas vyks, kaip ruošimės, laukimas savotiškas. Viskas kaip ir toli. Patekimas į olimpiadą yra kiekvieno žaidėjo svajonių tikslas, aukščiausias taškas. Pasakyti, kad laukiu, dar negaliu. Vėliau atsiras kažkokie tikslūs taškai, nuo ko pradėsime, ruošimės, tada tuo laukimu ir gyvensime.