A.Buinickis: „Dirbant tokiame kolektyve bandau ne tik duoti, bet ir gauti“

Dar praėjusiame sezone Mažeikių VIP marškinėlius vilkėjęs Arsenijus Buinickis vasarą priėmė daugkartinio Lietuvos čempiono „Kauno Žalgirio“ pasiūlymą prisijungti prie trenerių štabo ir ilgametis Lietuvos futsal rinktinės narys tą pasiūlymą priėmė.

„Su „Kauno Žalgirio“ štabu ir vadovybe mes visada palaikėme ryšius ir bendravome gana dažnai. Juolab, kai Dentinho buvo rinktinės treneriu, jo štabe buvau ir aš. Nepasakyčiau, kad tai buvo netikėta, pasiūlymas natūraliai išsiliejo iš pastovaus bendravimo su Guilherme (tuo metu jis ėjo sportinio direktoriaus pareigas, bet ir po jo išvykimo į Portugaliją jis lieka komandos dalimi).

Tiesiog buvo malonu išgirsti konkretų pasiūlymą ir prisijungti prie komandos, kuri yra profesionaliausia Lietuvos futsale visais aspektais“, – sakė A. Buinickis.

– Persikėlimas į Kauną reiškė futbolininko karjeros pabaigą. Jau buvote tam pasiruošęs?

– Visų pirma, į Kauną keltis neteko, važinėjame į treniruotes iš Vilniaus su Albertu Voskunovičiumi ir Deividu Reimariu. Visi mes žinome juokelį apie karjeros pabaigą, kurios pradžios net nebuvo (juokiasi).

Iš tikrųjų, neturėjau super ilgos ir super įspūdingos karjeros, kad baigus pastoviai ir profesionaliai žaisti patirčiau kažkokį šoką ar depresuočiau iš nežinojimo ką veikti. Viskas vyko palaipsniui.

Manau, savo karjeros pabaigą galiu prilyginti dalyvavimu futsalo pasaulio čempionate. Diena, kai Lietuva gavo teisę rengti turnyrą iki paskutinių rungtynių finalinio švilpuko, įskaitant visus klausimus dėl savo dalyvavimo, pasiruošimo, pasiaukojimo, išgyvenimus ir mintis – man pačiam vienas gražiausių gyvenimo puslapių.

– Kaip pavyko įsilieti į kolektyvą?

– Kaip ir minėjau, su Dentinho esame pažįstami nuo darbo kartu rinktinėse – tiek U-19, tiek nacionalinėje. Į kolektyvą įsilieti nebuvo jokių problemų, nes tiek su vadovybe, tiek su štabu, tiek su dauguma žaidėjų esame pažįstami. Su kai kuriais gal trumpiau, su kai kuriais – gerokai ilgiau, o su kai kuriais patyrėme aibę nepakartojamų emocijų žaidžiant tiek klubuose, tiek rinktinėje.

– Kaip apskritai vyksta darbas su treneriu? Visų pirma, dėl kalbos barjero, visų antra, kaip jis paskirsto darbus asistentams?

– Kalbos barjero jokio nėra. Dentinho per tuos metus pagerino savo anglų kalbą, jis kalba šiek tiek rusiškai. Tuo metu, ir žaidėjai, ir Edvinas Alimkinas, kuris daug padeda verčiant, vis daugiau supranta ir kalba portugališkai. Futsalo terminologija yra labai paprasta, tad jeigu supranti žaidimą – suprasi ir žodžius (šypsosi).

Darbai pasiskirsto labai paprastai, treniruotės pradžioje aš daugiau dėmesio skiriu vartininkams, bendroje dalyje kartu su vartininkais ieškome geriausių sprendimų vienoje ar kitoje žaidimo fazėje ar situacijoje. Dalyvauju kaip vienas iš asistentų. Mėginti treniruoti pradėjau visai neseniai, tad pačiam tai yra gera mokykla, o mokytis dar tikrai yra kur. Dirbant tokiame kolektyve bandau ne tik duoti, bet ir gauti.

– Šiemet „Kauno Žalgiris“ surinko, turbūt, pajėgiausią visų laikų sudėtį. Ar nors vienas A lygos klubas gali bent kažkiek pasipriešinti šiam „Kauno Žalgiriui?“

– Kas ir kaip galės pasipriešinti „Kauno Žalgiriui“ ir kaip „Kauno Žalgiris“ galės pasipriešinti kitiems, parodys tik galutinis sezono rezultatas. Kalbant apie sudėtį, šis klausimas, mano manymu, yra labai subjektyvus. Jeigu vietinių žaidėjų branduolys beveik nesikeičia, nepaisant to, kad komanda turi savo žaidimo braižą, atvažiavę legionieriai yra visi skirtingi ir kiekvienas įneša kažko savo ir naujo.

– Neabejoju, kad su tokia sudėtimi ir Čempionų lygoje tikslai buvo kitokie. Dabar, prabėgus šiek tiek laiko, kaip manai, ko pritrūko iki sėkmingesnio finišo?

– Čempionų lygoje tikslas buvo vienas – pirma vieta grupėje. Pritrūko pergalės prieš Kosovo komandą, o po to įmuštų įvarčių prieš suomius. Esminiu trūkumu pavadinčiau šaltakraujiškumą lemiamoje žaidimo fazėje. Komanda buvo pasiruošusi tiek taktiškai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai gerai. Rezultatas parodė, kad visiems mums reikėjo kažko daugiau. Pasiruošimą pradėjome rugpjūčio pradžioje, visi su nekantrumu laukėme tarptautinių akistatų. Lieka užduotis vidinėje arenoje.

– Ar nepadarė meškos paslaugos per lengva pergalė pirmose rungtynėse?

– Tikrai ne. Labai gerai išanalizavome Kosovo komandą ir žinojome, ko tikėtis iš jų. O žaidžiant aikštelėje, jeigu komanda sukuria progas įvarčiams – tas progas ji stengsis realizuoti. Įvarčių gausa tikrai pradžiugino ir žiūrovus, ir visus komandos narius. Žaidimuose, kuriuose yra vartai, esmė – įvartis.

– Jei neatsitiks kažko labai netikėto, komanda turėtų laimėti tiek taurę, tiek Lietuvos čempionatą. Ar yra papildomų užduočių, kurias keli sau asmeniškai?

– Neužbėkime įvykiams už akių. Taip, tikslas yra vienas – pirma vieta reguliariajame čempionate ir pergalė play-off stadijoje bei taurė. Vis tik, trofėjai patys neateina. Gal iš šono gali susidaryti įspūdis, kad „Kauno Žalgiris“ nesulaukia didesnio pasipriešinimo, bet nedaug pagalvoja apie tai, kiek daug darbo ir pastangų komanda ir kiekvienas žaidėjas atskirai įdeda treniruotėse ir bendrame pasiruošime, vedančiame prie pergalių.

Asmeninė užduotis yra paprasta – padaryti viską, ką aš galiu ir ko iš manęs reikalaujama, kad komandinė užduotis būtų įvykdyta. Toliau – ilgas ir nevienareikšmiškas klausimas, reikalaujantis atskiro poklabio ir nemažai laiko.