Į nepatogią padėtį save statantis S.Maslobojevas: apie laukiančią kovą sunkiasvorių kategorijoje, „Glory“ pasiūlymą pakeisti T.Khbabezą bei norą rengti turnyrą Lietuvoje, planą susigrąžinti čempiono titulą ir augančią savo pamainą
Sergejus Maslobojevas l Irmanto Gelūno/BNS Foto nuotr.
Po 1 metų ir 8 mėnesių pertraukos, geriausias Lietuvos kikbokso kovotojas 36-erių metų Sergejus Maslobojevas (36-6) sugrįžta į ringą Lietuvoje bei „KOK Mega Series Hero‘s“ turnyre susikaus su britu Rhysu Brudenelliu (15-2).
Ši kova vyks neįprastoje S.Maslobojevui sunkaus svorio kategorijoje, kurioje geriau jaučiasi sykį „Glory“ organizacijoje kovojęs R.Brudenellis.
R.Brudenellis paskutinį kartą ringe pasirodė šių metų, kai „Combat Fight Series 14“ turnyre pirmajame raunde nokautavo lenką Dawidą Panfilą, tuo tarpu „Glory“ organizacijoje kovojo 2022 m. gegužę, o tada nusileido Tariqui Osaro, kuris vėliau buvo laikinasis „Glory“ sunkiasvorių čempionas, o praėjusį savaitgalį pralaimėjo Nyderlandų kikbokso legendai, dabartiniam „Glory“ sunkiasvorių čempionui Rico Verhoevenui.
Paskutinį kartą S.Maslobojevą kovojantį matėme šių metų vasarį, kai jis gynė „Glory“ pussunkio svorio kategorijos čempiono titulą prieš Donegi Abena, tačiau tada dėl nekompetentingo mediko sprendimo kova buvo nutraukta ketvirtajame raunde, net nepabandžius sutvarkyti prakirstos S.Maslobojevo kojos.
Lietuvoje S.Maslobojevas paskutinį kartą kovojo 2022 m. kovo mėnesį, kai „KOK 99“ turnyre teisėjų sprendimu nugalėjo Nika Kulumbegashvili.
Likus kiek mažiau nei dviem savaitėms iki sugrįžimo į Lietuvos ringą savų sirgalių akivaizdoje, „Sportas.lt“ pasikalbėjo su S.Maslobojevu apie sugrįžimą, jaudulį, spaudimą, sprendimą kovoti sunkiasvorių kategorijoje, būsimą varžovą, „Glory“ organizacijos norą surengti turnyrą Lietuvoje, planą susigrąžinti čempiono titulą, paskutinę D.Abena kovą, laukiančią operaciją bei augančią savo pamainą.
– Ar 1 metų ir 8 mėnesių tarpas be kovų Lietuvoje šioje perspektyvoje yra didelis laiko tarpas?
– Tai yra viena iš priežasčių, kodėl noriu čia kovoti. „Glory“ organizacija nebuvo labai patenkinta, nenorėjo manęs leisti, bet viena iš priežasčių, kodėl išsikovojau galimybę dalyvauti Lietuvoje buvo ta, kad išsiilgau savo publikos. Tuo labiau, kad Lietuvos publika privalo mane matyti kovojantį. Ypatingai po paskutinių dramų „Glory“ organizacijoje, galvojau kad kaip tik gerai padaryti pas juos pertrauką, jog ir patys jie išsiilgtų manęs.
Kaip suprantu, jie patys norėjo atvažiuoti į Lietuvą, bandyti padaryti čia turnyrą, bet kai jie taip negražiai pasielgė, kol kas apsieis.
– Su jauduliu pasitinkate šią kovą?
– Faktas. Lietuvoje didžiausia atsakomybė, kai susirenka draugai ir pažįstami, Lietuvos kovos menų gerbėjai. Daug susirenka ir tų, kurie laukia fiasko ir nesėkmės, bet negali duoti jiems tos laimės, norisi kažką nuliūdinti, kažką – pradžiuginti.
– Yra dvi kategoriškos grupės žmonių: vieni laukia fiasko, nesėkmės, o kiti eina su ta mintimi, kad S.Maslobojevas negali pralaimėti ir visus nušluos lengvai. Šita kategorija kelia dar didesnį spaudimą?
– Tikrai taip, tai sukelia daugiau spaudimo. Prisimenu, kai kovojau „Glory“, tada buvusi žmona stebėjo kovą, buvo įtempta kova. Iš to jaudulio ir adrenalino ji pradėjo verkti, o tada ją apkabinęs sūnus Ramiras klausė, kodėl ji verkia, juk „tėtis visada laimi“. Kai ji man tai papasakojo, atsirado dar daugiau spaudimo.
Šį kartą galvoju, kad Ramiras jau pakankamai subrendęs ir gali gyvai arenoje stebėti mano kovą.
– Tai nebus vienintelis išskirtinis dalykas, kadangi ši kova vyks ne itin įprastoje sunkaus svorio kategorijoje. Kas tai lėmė?
– Man reikia iššūkių. Po to, kai kikbokse pasiekėme viską, ką įmanoma pasiekti, mano alkis šiek tiek dingo. Galvojome, kaip jį sužadinti, o jį sužadinti galima tik žengiant žingsnį atgal ir einant ten, kur nepatogu, kur jaučiuosi prastai. Sunkiasvoriuose turiu patirties ir ji nėra sėkminga ir džiugi, kaip kad pussunkio svorio kategorijoje. Visgi noriu sau mesti iššūkį, kad priversti tą adrenaliną „groti“, priversti širdelę ir kūnelį virpėti.
– Prieš šešis metus sakėte: „Kuo mažiau sveriu, tuo geriau. Ir judėjimas tada būna geresnis, ištvermingesnis ir dinamiškesnis“. Kaip dabar su tuo judėjimu ir koks jūsų svoris?
– Svoris dabar yra apie 100 kilogramų. Judėjimas nėra toks, kaip kad esant 92 kg, tačiau ir metai nebe tie, kad tas svoris taip lengvai nusimestų. Anksčiau pas mane jis automatiškai nukrisdavo, o dabar jau reikia labai pasistengti. Šiaip tai jaučiuosi gana gerai, savaitgalį buvo Lietuvos kikbokso rinktinės stovykla, stovėjau su Mantu Rimdeika, kuris šiuo metu sveria 125 kg. Specialiai jam daviau daugiau pasmūgiuoti, pažiūrėti, kaip sugebėsiu priimti ir atlaikyti tokius smūgius. Manau, kad dariau tai gan sėkmingai ir suteikiau jam nemažai streso, to tikiuosi ir iš kovos.
– Ne kartą teko kovoti su tais, kurie nusileidžia iš sunkiasvorių į pussunkį svorį. Kuo skiriasi ėjimas aukštyn ir ėjimas žemyn svorio kategorijose?
– Čia yra įpročio reikalas, kaip kas yra pripratęs kovoti. Tie, kurie eina į viršų, jie šiek tiek sulėtėja, bet stengiasi palaikyti aukštą tempą ir sprogstamą jėgą, tuo tarpu jeigu eina žemyn iš sunkiasvorių į pussunkį svorį, jie galimai pagreitėja ir atsiranda ištvermė, nebent išlieka sunkaus judėjimo įprotis. Tai labai individualiai priklauso nuo kovotojų. Aš pats visada stengiuosi palaikyti aukštesnį tempą. Pradedu lėtai, su kiekvienu raundu jį auginu ir stengiuosi, kad kovos metu žmonėms netektų nuobodžiauti.
– Kalbant apie tai, kas laukia, ar jau kažką išsiaiškinote su treneriu Andriumi Šipaila apie tai, koks yra R.Brudenellis?
– Aš pats nežiūrėjau, bet treneris žiūrėjo. Sakė, kad mėgsta atakuoti į korpusą, o tai yra labai pavojinga. Kol kas aš pats neapsikraunu tuo, kai ateis paskutinė savaitė, tuomet užmesime kartu su treneriu akį, pažiūrėsime, ką jis mėgsta ir ko nemėgsta daryti. Likus savaitei iki kovos atidirbinėsime taktinius dalykus, o dabar liko paskutinė fizinio pasirengimo savaitė. Jau dabar jaučiasi, kad tiek morališkai, tiek fiziškai esu pavargęs ir nebesinori nieko, tačiau reikia kažkaip tai ištverti, ne pirmas kartas kai taip yra.
– Turbūt tai natūrali būsena ruošiantis kiekvienai kovai?
– Tikrai taip, ji yra įprasta, bet kiekvieną kartą atrodo, kad šį kartą yra blogiau nei praėjusį, bet taip atrodo visada.
– Nes smegenys blokuoja blogus prisiminimus ir atrodo, kad viskas buvo kur kas lengviau.
– Taip. Lengviau yra kai ruošiesi varžyboms ne vienas ir matai, kad ir kiti jaučiasi nekaip. Dingsta aštrumas, krenti į duobę, bet supranti, kad tai yra normalu ir visi kartu paskutinę savaitę iš tos duobės išlysime.
– Žiūrėjote praėjusį šeštadienį „Glory“ turnyrą, kuriame buvo kovojama dėl anksčiau jums priklaususio pussunkio svorio kategorijos čempiono diržo tarp buvusio varžovo Donegi Abena ir vos vieną kovą „Glory“ prieš tai turėjusio Mohamedo Touchassie?
– Tikrai taip. Kaip jau anksčiau sakiau, D.Abena man yra popierinis čempionas. Tuo metu buvau nusivylęs tiek organizacija, tiek daktarais, jų kompetencija. Tuo metu jis tikrai neturėjo to titulo gauti, jis neturėjo būti čempionu, nes viskas mums vyko pagal planą. Jis metė iššūkį ir sakė, kad aš esu senas ir čempioniškuose raunduose pažiūrėsime, kas yra čempionas. Aš priėmiau tą iššūkį, bandžiau kovoti iki penktojo raundo, kuriame norėjau tiesiog jį užmigdyti. Jaučiau, kad pas mane yra geresnė ištvermė, geresnė fizinė jėga ir techniškai esu pranašesnis. Įvyko fiasko, prasikirto ta koja ir net nebandydamas sustabdyti kraujavimo, daktaras sustabdė kovą.
Žiūrint D.Abenos ir M.Touchassie kovą mačiau, kad galbūt jis pasidarė aštresnis, šiek tiek pavojingesnis pirmame raunde, tačiau vėliau jis buvo lygiai toks pats D.Abena, kuris neištempia iki paskutinio raundo ir mano stiliaus jis nepatemptų.
– Bet apskritai sakyčiau, kad „Glory“ sprendimas duoti ginti titulą D.Abenai prieš kovotoją, kuris organizacijoje turėjo tik vieną kovą ir tą iki 85 kg nėra labai geras sprendimas.
– Jis anksčiau buvo „Enfusion“ organizacijos čempionu ir nėra ar „žalias“, ar prastas, bet kitoje svorio kategorijoje. Pas juos buvo keli variantai, ką statyti prieš D.Abeną, buvo pasiūlymas ir mums, klausė, ar sugebėsime kovoti, ar ne, tačiau mes šitos galimybės atsisakėme. Tai yra nonsensas, kad per 3 dienas nusimesti 6 ar 7 kilogramus ir eiti kovoti dėl čempiono titulo.
Šiuo metu mes ruošiamės ne penkiems, o trims raundams ir pas mus yra visiškai kitokia taktika. Nutraukti tik įsibėgėjusį pasiruošimą kovai ir eiti kautis būtų labai kvaila ir neprofesionalu, todėl jie pasirinko tą, kuris sutiko.
– Kokie variantai yra dabar? Laukti, kol galiausiai įvyks jau du kartus atšaukta D.Abenos ir laikinojo čempiono Tariko Khbabezo dvikova ir kovoti su čempionu?
– Nežinau, bet nemanau. Po šios mano kovos vėl sėsime prie derybų stalo ir kalbėsime apie artimiausias datas, kada aš galėčiau susitikti su D.Abena.
– Bet apskritai išlieka noras kovoti 3-4 kartus per metus?
– Tikrai taip. Iki 40 man dar liko 3 geri meteliai, tikrai galėčiau turėti dar 10 kovų. Dabar esu ne senas, o jėgų žydėjime ir reikia tik palaikyti savo mąstyseną, savo čempionišką būdą. Esu šiam sportui paskyręs visą gyvenimą ir nenuvažiuoju nuo kalno taip, kaip kiti. Galbūt kiti banguoja ir „nusidrožia“, o aš nemanau, kad esu senas, galbūt nesu toks aštrus ir alkanas, bet esu protingesnis, išmintingesnis ir fiziškai stipresnis. Kiekvienas iš šių dalykų turi privalumų ir trūkumų, bet vis tiek einame tik į priekį.
– Norėčiau pakalbėti apskritai apie kikboksą Lietuvoje ir pasaulyje. 2028 m. Los Andželo olimpinių žaidynių organizatoriai neįtraukė kikbokso į sporto šakų sąrašą. Kiek dėl to skaudu?
– Iš vienos pusės – skaudu, iš kitos – ne. Dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra didžiulė atsakomybė ir ten būti, kai nesi savo pike, būtų apmaudu. Kiek aš važiavęs kitur, visur grįždavau su auksu, norėtųsi palaikyti tą tempą, o ne važiuoti tik tam, kad važiuoti.
– „Sparta Gym“ yra dominuojantis kikbokso klubas Lietuvoje. Kokia dabar yra situacija su jaunais žmonėmis kikbokse?
– Turime augantį jaunimą, dabar labai stipriai auga Edvinas Šalkovskis. Manau, kad jis bus gera pamaina man. Jam dar nėra 19 metų, o jis jau aukštesnis už mane. Kai 12 metų atėjo į sporto salę, jis man buvo po pažastimi. Pas jį jau ir koja didelė ir jau dabar sveria maždaug 90 kg. Po kelių metų uždėsime pas jį nemažai mėsos ir jis bus vienas iš geriausių pasaulio sunkiasvorių, jeigu tik stabiliai pratęs darbą ir turės sveikatos.
– O jeigu žiūrint iš savo perspektyvos ir hipotetiškai dėliojant jauno kovotojo karjerą, kaip tą padarytumėte?
– Karjeros pradžioje darydavau taip, kad kovodavau visur, kur tik įmanoma. Net būdamas profesionalu, važiuodavau į Lietuvos mėgėjų čempionatus. Kiti pykdavo, ką čia veikiu, nes esu kito lygio, bet jeigu nenorite, neikite kovoti, nes aš ateinu čia ne kažkam kažką įrodyti, o ateinu patirties. Nori nenori, bet tavo vardas kažkur nuskamba kikbokso pasaulyje.
Esu dalyvavęs visose aukščiausio rango organizacijose ir visos jos pačios mane surado. Aš niekada neturėjau vadybininko ar kažkokio žmogaus, kuris man pramušinėtų kovas. Visą laiką tos organizacijos pačios mane susirasdavo. Po manęs jau važiuodavo kiti lietuviai, bet apie tai nekalba ir niekas ačiū už tai nepasako. Aš pats niekada nesakydavau „ne“, visą laiką visur dalyvaudavau.
– Atsimenu organizuodavote sparingus tarp skirtingų klubų, buvo bandoma vieni kitiems padėti. Kokia dabar yra situacija?
– Dabar visa tai yra aptilę, nes pusę metų buvau pats be sporto, kadangi turėjau traumą. Kai pats nieko nejudini, tai niekas ir nevyksta. Po to, kai pradėjo grįžti mano ranka, nėriau į sportą, vykau į Kroatiją ir vedžiau stovyklą, vėliau dalyvavau Serbijos stovykloje, tada – Italijoje, o dabar tęsiu pasiruošimą Lietuvoje.
Savaitgalį pirmą kartą Lietuvos kikbokso federacija surengė savaitgalinę stovyklą, buvo labai keista, bet malonu. Susirinko 24 žmonės, buvome 4 sunkesni, du – virš 90, M.Rimdeika – 125 kg ir aš šimtinis. Buvo su kažkuo pajudėti, pasisparinguoti ir tikrai buvo labai smagu.
– Kaip sakėte, su „Glory“ kalbėsitės vėliau, bet iš jūsų perspektyvos, kokie yra ilgalaikiai planai?
– Dabar reikia pratęsti pasiruošimą, išvengti traumų, sudalyvauti turnyre ir žiūrėsime, kas bus toliau. Planas yra toks, kad sudalyvavę čia, po naujų metų grįžtame į „Glory“ organizaciją ir atsiimame diržą, o tada iš karto reikės gultis ant operacinės stalo dėl peties.
Pastoviai gyvenu su peties ir kaklo skausmu, pastoviai tirpsta rankos. Jėgos rankoje turiu galbūt 50-60 procentų, tai tenka kovoti su tokiais minusais. Visgi nieko nepadarysi, aš esu kovotojas, priimu tai kaip iššūkį ir bandau tas kliūtis įveikti.
Man darė injekcijas, leido kraujo plazmas, atstatinėjo, bet tai yra laikina – gali padėti 10 dienų, gali padėti keliems metams. Man reikia valyti susidariusią cistą, kuri dirgina petį ir siūti peties kapsulę.
„KOK Mega Series Hero‘s“ turnyre taip pat dalyvaus tokie Lietuvos kovotojai kaip Raimondas Krilavičius, E.Šalkovskis, Tomas Pakutinskas ar Erikas Golubovskis.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
