E.Jankauskas: „Visiems reikia aistros, kuri spinduliuotų iš aikštės“

Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris apsilankė „Šiaurė“ studijoje, kur per valandą laiką papasakojo ne vieną istoriją, tiek jo žaidimo, tiek treniravimo metais. Vienintelis UEFA Čempionų lygos laimėtojas iš Lietuvos 2004 metais prestižiškiausio turnyro finalą praleido ant atsarginių suolo. Tuomet nedaug trūko, kad „Porto“ treniravęs Jose Mourinho E.Jankauską būtų metęs į aikštę.

Visą pokalbį su E.Jankausku klausykite čia:

„Aš vis laukiu to momento, kai sutiksiu savo buvusį trenerį ir paklausiu jo, kad bent žinočiau atsakymą. Tuo metu buvo maždaug 55 – 60 minutė, rezultatas buvo 2:0, mes akivaizdžiai kontroliavome žaidimo ritmą, panašu buvo, kad tas rungtynes mes laimėsime.

Jis atsisuko į mus, mes kažkodėl dar sėdim ant suolo, nes tokiu laiku žaidėjai turi šilti, turi mankštintis, kad esant reikalui, galėtų išeiti į aikštę. Mes sėdim, treneris į mane žiūri, į Benni (McCarthy), vėl į mane, vėl į jį ir aš kažkaip gal nukreipiau akis į aikštę ir į aikštę žengė Benni. Imant visą kontekstą, jis buvo vertesnis to“, - dvidešimties metų istoriją prisiminė dabartinis rinktinės treneris.

Jo žaidimo metais vizitine kortele tapo įvarčiai debiutinėse rungtynėse. Net ir pačiose stipriausiose lygose, net ir prieš pačius stipriausius varžovus.

„Didelis noras, degimas prideda jėgų. Norisi parodyti save pasauliui – tai varomoji jėga. Jei pažiūrėsi tuos pirmus įvarčius, kuriuos man teko įmušti, pavyzdžiui, Ispanijoje, kai žaidėme Madride su „Atletico“. „Atletico“ tuo metu turėjo nuostabią komandą, žaidėme jų stadione, mes pralaiminėjome 0:1, į vienus vartus mus daužė ir tas įvartis, kurį įmušiau, jei tai būtų dešimtos rungtynės, ko gero nebūčiau įmušęs. Tiesiog kišau koją ten, kur buvo galimybė, kad ją nulauš. Bet noras lenkė bet kokius savisaugos instinktus“, - sakė E.Jankauskas.

Tapęs treneriu, jis daugelį dalykų mokėsi iš naujo. Pavyzdžiui, rūbinėje bendravimo su savo auklėtiniais. E.Jankauskas prisimena rungtynes Slovakijoje, kur buvo patirtas pralaimėjimas 0:4.

„Po rungtynių žaidėjams pasakiau, kad čia viskas blogai buvo. Ir spaudai tai pasakiau. Tačiau paskui, kai analizavom rungtynes, mes pamatėme, kad jei priešininkai nebūtų užbaigę tų keturių atakų įvarčiais, pačios rungtynės būtų lygios. Ir mes turėjome momentų, ir jie turėjo. Skirtumas tas, kad jie sumušė“, - kalbėjo treneris.

Prabėgus ketveriems metams, E.Jankauskas darkart ryžosi užimti Lietuvos rinktinės vairininko kėdę. Nors pradžia įkvėpianti, jis pats siūlo į euforiją taip greitai nepulti.

„Per mažai laiko praėjo, kad galėtumėm lyginti, nes tik dabar mes pradedame komandos auginimą. Praėjusiame etape pradžia irgi mums buvo gana sėkminga, bet priešininkai vėliau pamatė, kad mes esame geri priešininkai. Lygiai ta pati situacija dabar – su Serbija. Jei pirmose rungtynėse jie pagalvojo, kad gal pataupys jėgų, tai į Lietuvą atvažiavo su visai kita nuotaika.

Pagrindinis mūsų tikslas – galutinis rezultatas švieslentėje. Ar tik tai patenkins mūsų publiką? Ji įrodė, kad ne. Tu gali pralaimėti, bet tą padaryti garbingai. Visi priešininkai, kurie atvyks pas mus šiemet ar kitąmet, aš spėju, reitingo lentelėje bus stipresni. Nebent atvažiuos Gibraltaras.

Šitame etape sirgaliai yra patenkinti turiniu, ką mes galime jiems duoti. Turiu omeny, maksimumą. Bet tuo pačiu matome, kad to maksimumo irgi gali neužtekti. Jei serbai atveš savo maksimumą – mes pralaimėsime.

Serbai atvažiavo, jei žiūrėsime motyvaciją nuo 1 iki 10 skalėje, jie atvažiavo su dešimtuku. Jau per apšilimą matėsi, kad ten nebus jokių intro, jokių žvalgybų, iškart atvažiuos aukščiausiu bėgiu. Taip ir buvo. Kai jie atvažiuoja su savo nusiteikimu ir mes jiems duodame savo dešimt balų, mes vis tiek pralaimėsime. Bet jei mes duotumėm tik 6 balus ir, tarkime, varžovai 6 – sirgaliai, manau, nebūtų patenkinti. Visiems reikia emocijos, reikia aistros, kuri spinduliuotų iš aikštės“, - laidoje „Pasispardykime“ pasakojo E.Jankauskas.