E.Stanionis prabilo atvirai: „Niekada per visa savo karjerą nesijaučiau toks palūžęs“ papasakojo, kas vyko kovos savaitę, atskleidė, kas vyko su „Golden Boy“

 Praėjusį savaitgalį „AT&T Center“ arenoje San Antonijuje, Teksase, turėjo įvykti ilgai laukta 28-erių metų lietuvio Eimanto Stanionio (14-0) ir 25-erių metų amerikiečio Vergilo Ortizo jaunesniojo (19-0) dvikova, tačiau likus kelioms dienoms iki suplanuotos dvikovos buvo pranešta, kad dvikova jau trečią kartą yra atšaukta, kadangi V.Ortizas išgabentas į ligoninę.

Iš pradžių buvo planuota, kad E.Stanionis ir V.Ortizas susikaus kovo 18 d. Visgi, prieš pat išvyką į JAV lietuviui prireikė skubios apendicito operacijos, todėl kovą teko nukelti. Tuomet buvo planuojama, kad kova įvyks balandžio 29-ą dieną, tačiau ją teko atšaukti dėl V.Ortizo sveikatos problemų. V.Ortizui vėl pasireiškė rabdomiolizė – skersaruožių skeleto raumenų ląstelių irimas.

E.Stanionis nekovoja nuo praėjusių metų balandžio 16-ą dieną ir jau yra praėję daugiau nei 450 dienų be kovų, o tai reiškia, kad tiek dienų lietuvis negavo jokio atlyginimo iš profesionalaus bokso.

Praėjusią savaitę E.Stanionis taip pat suintrigavo gerbėjus atskleisdamas, kad sugrįžęs į Lietuvą jis pasakys visą tiesą ir žadėjo „sudeginti tiltus“.

Šiandien E.Stanionis pagaliau prabilo ir papasakojo, kas dėjosi visą pasiruošimo stovyklą bei kovos savaitę.

„Noriu papasakoti bent mažą dalį istorijos iš savo lūpų. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad visiškai visko detaliai papasakoti negaliu, kadangi vyksta teisminiai procesai. Todėl tikiuosi iš jūsų suprantingumo.

Pirmiausia, nors ir daug kartų minėjau, niekas nemato, kas vyksta „outside of the ring“ ir su kuo daugelis kovotojų susiduria. Ši stovykla buvo pati sunkiausia tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes turėjau teisminių procesų, apie kuriuos šiuo metu kalbėti negaliu, bei likus 10 dienų iki kovos – plyšo krumplio sausgyslė. Nepaisant šios problemos susikaupiau, bandžiau ramiai priimti situaciją, kaip iššūkį ir nebuvau nei karto pagalvojęs apie pasitraukimą.

Liepos 5 d. su visa komanda atvykome į Los Andželo oro uostą, 8 val. ryto. ten sutikome vieną iš „Golden Boy“ organizacijos darbuotojų, kuri vieną iš mano komandos narių informavo, kad „Face-off“, kuris turėjo įvykti tik atvykus į San Antonijų 18 val., yra atšauktas. Kokia priežastis? Jos teigimu, V. Ortizas nesijautė gerai. Tuo metu tik pagalvojau, kad jis meta svorį ir nenori keisti savo treniruočių grafiko.

Atvykus į Teksasą, šiek tiek pailsėjus, ėjau daryti treniruotę ir tęsti svorio metimo procesą.

Po treniruotės nutraukiau vandens gėrimą ir pradėjau šalinti skysčius iš savo kūno, prasidėjo dehidratacija, kas šiame sporte metant svorį yra neišvengiama.

Naktis iš liepos 5 į 6 dieną – bemiegė, kaip visada. Kovojau su mintimis ir su pačiu savimi, kadangi norėjosi gerti, o to daryti negalėjau. Tokiais momentais įvertini kiekvieną gurkšnį.

Liepos 6 d. jaučiausi išsekęs, nes vis dar buvau negėręs vandens. Kartu su savo komanda 6:30 išėjome rytinio pasivaikščiojimo. Tuo metu vienas iš mano komandos narių viešbučio fojė norėjo pasitikrini informaciją dėl planuojamos konferencijos, kuri turėjo įvykti 13 val. Aplink tvyrojo keista atmosfera – darbuotojai buvo pasimetę. Paklausus, ar niekas nepasikeitė dėl konferencijos – atsakymas vėl tas pats: „Konferencija atšaukta“.

Po valandos – agento skambutis ir prašymas kuo skubiau susitikti pokalbiui. Tuo metu širdis sudrebėjo, aplankė bloga nuojauta ir perbėgo visos įmanomos blogos mintys, kurios jau signalizavo apie blogiausią scenarijų.

Pokalbis su agentu viešbučio kambaryje: buvau informuotas, kad V. Ortizas dehidratavo, nualpo ir buvo išvežtas į ligoninę.

Išgirdęs apie kovos atšaukimą, vis dar negalėjau tuo patikėti. Net nesinorėjo tikėti, kad tai yra realybė, su kuria teks gyventi. Viduje prabėgo daug scenarijų, sukosi planai, ką galima būtų padaryti, kad kova įvyktų. Būčiau sutikęs kovoti aukštesnėje svorio kategorijoje, kad tik ši kova įvyktų, bet šio pasiūlymo, dėja, nesulaukiau. Kovojant aukštesnėje svorio kategorijoje, kova būtų vykusi ne dėl WBA diržo. Mano asmenine nuomone, tai buvo aspektas, kuris lėmė sprendimą neorganizuoti kovos.

To pasekoje likau be kovos. Per 15 mėnėsių, iš kurių turėjau tris stovyklas, ši stovykla, kaip ir kiekviena, reikalavo papildomų pajamų visam pasiruošimui, tačiau paprašęs kompensacijos už neįvykusią kovą, kurioje turėjau kovoti pagrindinėje vakaro kovoje, likau ignoruotas. Kreipdamąsis ir į agentą, kuris tikėjausi, kad turi galią dėl kompensacijos klausimo ir vėl likau ignoruotas. Atsakymas „nieko negaliu padaryti“.

Suvokus situaciją visos emocijos liejosi per kraštus. Nežinojau, kaip reaguoti. Atvirai, niekada per visa savo karjerą, nesijaučiau toks palūžęs. Tą dieną aš jau buvau 15 mėnesių be kovos.

Norėjau kuo greičiau pabėgti iš tos aplinkos ir grįžti į Lietuvą. Nieko nenorėjau labiau. Bet čia ir prasidėjo viso cirko pradžia.

Paprašius kuo skubiau pakeisti bilietus iš „Golden Boy“ organizacijos gavome atsakymą, kad jie neturi biudžeto pakeisti mums tiesioginių bilietų atgal į Los Andželą.

Aš, pasaulio čempionas, ne dėl manęs buvo atšaukta kova... Keturias valandas laukiau atsakymo dėl bilietų. Apie emocijas, virusias mano viduje, net nenoriu rašyti.

Noriu pažymėti, kad čia buvo tikrai ne piniginis faktorius, bilietai buvo už visiems prieinamą kainą „EMERGENCY“ atveju, bet čia buvo principo reikalas – Ortizo San Antonio aš net nemačiau, atskridau kovoti, mano kovą atšaukė ir negali pasirūpinti mano grįžimu į Los Andželą? Paminėti noriu ir tai, kad iš San Antonio į L.A. per dieną yra bent 4 tiesioginiai skrydžiai.

Susisiekus dar kartą su „Golden Boy“ darbuotoja dėl tų pačių bilietų pakeitimo, gavau atsakymą, kad ji labai užsiėmusi ir nesu vienintelis kovotojas.

Noriu priminti, kad mano vienintelio kova buvo atšaukta. Emocijos virė, o aš aš klausiausi, kaip kažkas man skundžiasi dėl darbo krūvio, kol mes visi su komanda sėdime nežinioje ir neviltyje.

Po daugybės valandų – bilietai pakeisti: skrydis kitą dieną, 4 val. Tuo pačiu prašiau, pakeisti bilietus mano treneriui iš Lietuvos Vidui Bružui iš Los Andželo į Lietuvą, bet likau praignoruotas.

Grįžus į Los Andželą, toliau prašiau pakeisti trenerio skrydžius. Taip pat mano ir Emilijos skrydžius atgal į Lietuvą, tačiau pakeitė tik trenerio, kas buvo džiugu, bet mes vis dar sedėjome ir laukėme savo bilietų pakeitimo.

Galbūt visi šie aspektai, skamba nereikšmingai, bet kai tau yra atšaukta kova ir sėdi nežinioje dėl tolimesnių karjeros planų, esi negerbiamas ir piktu tonu sugeri kažkieno skundus dėl darbo, tavo emocijos siekia lubas. Visą naktį kartu su Emilija kalbėjomes apie tai, kas laukia toliau. Ji mane ramino, bandė priminti kelią, kurį nuėjau, kad esu čempionas, kad statusas yra mano, ir aš dar turėsiu galimybę, tačiau aš jau šiuo scenarijumi netikėjau, norėjau pakabinti pirštines tą pačią dieną. Kai tu esi lietuvis, šioje rinkoje, kurioje didesnė dalis yra verslo, o ne sporto, esi nebeįdomus.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš gerbiu kiekvieną kovotoją ir sveikata yra numeris vienas šiame gyvenime – tai yra aspektas, į kurį negalima neatsižvelgti.

Kiekvienas kovotojas, mesdamas svorį rizikuoja savo sveikata, norint tai pabrėžti ir to išvengti, reikia atsižvelgti į abi varžovų puses. Aš apie V. Ortiz situaciją nebuvau informuotas tą dieną, kai Ortizas atsidūrė ligoninėje, todėl vis dar buvau įpareigotas mesti svorį ir dehidratuoti, nemiegoti visą naktį dėl kovos, kuri jau buvo aišku, kad neįvyks. Kentėjo mano psichologinė būklė, miego kokybė bei atsistatymas.

Grįžus į Los Andželą, pradėjus racionaliai mąstyti, kilo labai daug klausimų ir daugelis niuansų nesusilipdė į vieną istoriją. Tą galime pastebėti ir iš „Golden Boy“ atstovų, kuomet konferencijoje į tą patį klausimą buvo atsakyta dvejomis skirtingomis versijomis.

Su „Golden Boy“ organizacija nenoriu turėti jokių reikalų ateityje, nes su visa mano komanda ir manimi elgėsi nepagarbiai. Galų gale, aš nesulaukiau jokio atsiprašymo, kurį aš būčiau pateikęs, jeigu aš būčiau kitoje pusėje.

Ši situacija, mano atžvilgiu, iki galo nėra pilnai išanalizuota ir išaiškinta, joje yra daug klaustukų.

Taip pat norėčiau pabrėžti detalę, kad mano ir V. Ortizo vardu promotintas event’as vis dar vyko, o man pakaitinio varžovo net nebandė ieškoti.

Manau, kad didžiausias patarimas ir aspektas į kurį reikia atsižvelgti šioje situacijoje, tai nelipti sau per galvą ir nespausti savęs iki rizikos lygio su svorio metimu ir profesionaliai žiūrėti į pasirinktą kategoriją, nestatant sveikatos į pavojų.

Noriu padėkoti visai savo komandai, savo treneriams, už kiekvieną išlietą prakaito lašą kartu, už kantrybę šioje 15 mėnesių kelionėje, kuri vis dar tęsis. Taip pat noriu padėkoti savo antrai pusei, kuri viso mano pasiruošimo metu pasirūpino mano psichologine būsena ir visais reikiamais aspektais, užtvirtino ramybę ir balansą „fight week“ metu. Dar niekada nesijautėme tokie stiprūs ir žinome, kad visa ši situacija yra didelė pamoka ir net ir joje glūdi teigiama pusė, kurioje mes pasisėmėme patirties. Taip pat dėkoju visiems savo fanams, iš kurių sulaukiau labai daug žinučių ir nuoširdaus palaikymo. Ačiū Jums, kad esate kartu. Esminiai klausimai :

1. Ar mano kova su V. Ortizu vis dar įvyks? Tikrai ne.

2. Kas toliau manęs laukia mano karjeroje? Šiuo metu atsakymo neturiu, esu nežinomybėje.

Noriu pabrėžti, kad didelė dalis faktų šiame tekste yra „apipavidalinami“, nes pilnai man kalbėti neleidžia kontraktai ir JAV teisminė praktika.

Jeigu kyla daugiau klausimų – mielai su Jumis pabendrausiu komentaruose.

P.S. Tai greičiausiai buvo mano paskutinė pasiruošimo stovykla JAV. Nors ir kaip banaliai gali skambėti tokie posakiai, mano širdis Lietuvoje, o ruošiantis kovai Lietuvoje motyvacijos lygis ir emocinis nusiteikimas skiriasi kaip diena ir naktis. Būdamas namuose ir savo tėvynėje džiaugiuosi kiekviena diena ir gyvenu boksu. Vienintelė problema yra partneriai, tačiau ir ši problema gali būti išsprendžiama. O kas bus toliau, sužinosiu, kaip pasakytų mano JAV atstovai, „let's see what we can do in a couple of weeks“