Nuo septynerių apie olimpines žaidynes svajojantis R.Čepauskas: „Noriu tapti Lietuvos istorijos dalimi“

„Tikėjau, kad bus medalis, – sportas.lt sakė Santjage de Komposteloje (Ispanija) vykusiame Europos imtynių jaunimo (U20) čempionate bronzos medalį iškovojęs Rokas Čepauskas. – Žinojau, kad važiuoju kovoti dėl medalio, nes šie metai buvo tikrai daug žadantys pagal rezultatus. Lūkesčiai buvo dideli“.

Pirmenybių svorio kategorijos iki 72 kilogramų kvalifikacijoje vilnietis įveikė bulgarą Albertą Angelovą, vėliau buvo įveiktas gruzinas Anri Putkaridzė. Imtyje dėl patekimo į pusfinalį buvo nugalėtas tituluotas turkas Onuras Yurtadas.

Pusfinalyje lietuvis pralaimėjo vengrui Leventei Levajui. Tačiau prieš imtį dėl bronzos R.Čepauskas žinojo, kad medalį glaus prie savo krūtinės.

„Dabar suprantu, kad pusfinalyje man pritrūko atidumo – priešininkas nebuvo stipresnis nei fiziškai, nei psichologiškai. Tačiau padariau porą klaidų. Prieš „bronzinę kovą“ žinojau, kad gausiu medalį, nes priešininkas buvo žinomas, buvau su juo kovojęs anksčiau, – kalbėjo R.Čepauskas, imtyje dėl bronzos įveikęs moldavą Vasilę Zabicą. – Neturėjau kito pasirinkimo – tik laimėti. Dabar namo grįžtu su aukščiausiu savo sportinės karjeros pasiekimu“.

Atvedė tėtis

„Tėtis mane atvedė į imtynes, – prisiminė savo pirmuosius sportinius žingsnius R.Čepauskas. – Jis pats buvo imtynininkas. Pasiūlė. Nuėjau. Patiko. Užsikabinau. Vaikystėje konkurencija man buvo kažkas stebuklingo – aš norėjau varžytis su kitais. Tai mane labiausiai ir užkabino“.

Rokas Čepauskas su treneriu Aleksandru Kazakevičiumi | asmeninio archyvo nuotr.

Disciplina ir tėvų palaikymas – tai padėjo R.Čepauskui nenuklysti iš sportinio kelio.

„Žinoma, galima nuklysti klystkeliais, bet aš lankiau visas treniruotes ir jokių kitų minčių nebuvo. Žinojau, arba kažką pasieksiu sporte, jei kiekvieną dieną uoliai treniruosiuosi, arba nieko nepasieksiu. Atrodo, su viskuo susitvarkiau. B plano niekada ir neturėjau. Motyvacijos man niekada netrūko, psichologiškai tvirtėjau po pralaimėjimų, pasitikėjimą savimi kaupiau su pergalėmis“, – teigė imtynininkas.

Paklaustas apie svajones, jaunasis sportininkas nė kiek nesudvejojo: olimpinės žaidynės.

„Ir tikiu, kad šis mano laimėjimas tik prisideda prie mano sėkmingos kelionės tikslo link“, – pabrėžė R.Čepauskas, po devynių metų pertraukos į Lietuvą parvežantis Europos jaunimo čempionato bronzą.

A.Kazakevičiaus pavyzdys

„Kada gimė olimpinės svajonė? Po to, kai Aleksandras Kazakevičius iškovojo bronzą olimpinėse žaidynėse (Londonas, 2012 metai – aut.past.). Kiek man metų tada buvo? Septyneri! Tada sužinojau apie olimpines žaidynes ir gimė toks tikslas, – šypsojosi R.Čepauskas. – Pamačiau A.Kazakevičiaus emocijas, pamačiau jo euforiją. Galbūt tai mane užkabino – tapti Lietuvos istorijos dalimi, antspaudas šeimos istorijoje“.

Rokas Čepauskas su treneriu Aleksandru Kazakevičiumi (2019 m.) l Manto Stankevičiaus nuotr.

Planas – 2028 metų žaidynės, vyksiančios Los Andžele.

„Suaugusiųjų imtynės visai kitokios negu jaunimo ar jaunių amžiaus grupėse, – sakė R.Čepauskas. – Tarkime, jauniuose labai išsiskiria anksčiau bręstantys sportininkai, todėl atletų jėgos nėra lygios. Pas suaugusiuosius viskas išsilygina. Ten jau „žaidžia“ psichologija ir patirtis. Ta linkme ir dirbsime“.

Pasak jaunojo imtynininko, belieka sunkiai dirbti treniruotėse.

„Svajonės – tai veda į priekį, būtent svajonės priverčia sunkiai dirbti, – sakė R.Čepauskas. – Kai išsipildys viena, atsiras kita. Dabar svajoju patekti į olimpines žaidynes, vėliau galėsiu svajoti apie olimpinį medalį, o dar vėliau svajone taps kita olimpiada“.