Irkluotoja D.Karalienė prisiminė intriguojantį faktą: patikėti negalėjo net komandos draugė

 „Dirbame, dirbame, dirbame, laukiame varžybų“, – kukliai, bet atvirai sako Europos irklavimo čempionate sidabrą iškovojusios Dovilė Rimkutė ir Donata Karalienė.

Blede (Slovėnija) vykusiose pirmenybių finale Lietuvos porinė dvivietė nusileido tik Rumunijos irkluotojoms. Iškart po sidabrinio finišo sportininkės teigė norinčios išsaugoti komandą ir išbandyti savo jėgas pasaulio čempionate, kur bus dalijami olimpiniai kelialapiai į Paryžių.

„Didžiausias lūkestis, žinoma, pasimėgauti tuo, kas vyksta, – dabar sakė 34-ų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkė D. Karalienė. – Nes kartais paveja supratimas, kad sportininkai pamiršta, jog viską daro, nes tai jiems teikia malonumą. Tai supratusi save pristabdau ir pasakau sau, kad ne visuomet viskas yra „reikia“, ne viskas turi būti „stipriau ir greičiau“. Juk geras jausmas valtyje susideda iš daug dalykų. Vienas jų – atsipalaidavimas, kitas – noras būti kartu komandoje, trečias ir ketvirtas – kur kas techniškesni dalykai“.

21-ų D. Rimkutė neslėpė, kad Europos sidabru pasidžiaugti spėjo, tačiau noras siekti daugiau veda į priekį. „Laimėjome medalį, tačiau tai jau istorija, dabar dirbame toliau. Bet ir aš mėgaujuosi pačiu procesu iki kitų varžybų“, – sakė irkluotoja.

O kitos varžybos – jau greitai. Birželio 23-25 d. Trakuose vyks tradicinė tarptautinė „Gintarinių irklų“ regata.

– Dovile, klausimas tau: Donata jau dalyvavo tarptautinėse varžybose, kuomet pati dar buvai vaikas. Koks jausmas dabar sėdėti vienoje valtyje?

D. Rimkutė (toliau D.R.): Smagu. Patinka. Linksma.

– Donata, kaip sugebi Dovilę pralinksminti?

D. Karalienė (toliau D.K): Kartais reikia „sugerti“ tam tikras emocijas, kartais patylėti, kartais paguosti, padrąsinti.

D.R.: Visokių tų dienų būna (juokiasi).

D.K.: Bet man labai smagu matyti, kaip Dovilė keičiasi. Valtyje sėdime ne pirmą sezoną. Ji keičiasi ir tobulėja. Labai tikiuosi, kad aš bent šiek tiek prie to prisidedu. Labai tikiuosi, kad padedu jai kaupti gerą patirtį. O tasai jos jaunatviškas polėkis, maksimalizmas, užsivedimas... Oi, man kartais jo pačiai taip trūksta, todėl gerai, kad turiu tokią yrininkę.

– Dovile, kaip manai, ko tu išmokai Donatą?

D.R.: Kartais būna, kad kažką pasakau (juokiasi). Bet aš nežinau, ar Donatai padedu.

D.K.: Aš turiu pavyzdį. Europos čempionate mano maža svajonė buvo finale aplenkti olandes.

D.R.: O aš tikėjau, kad galime aplenkti rumunes.

D.K.: Ir tada, pamenu, Dovilė tokiu rimtu veidu: „Ne, rumunes lenksime“. Aš tik pagalvojau „Okay“. Manau, toks Dovilės nusiteikimas ir pasakymas labai mums padėjo. Dovilė visada gyvena ryžtinga banga. Juk yra sakoma „Dream big“, kodėl gi ne?

– Laukia regata „Gintariniai irklai“. Donata, spėju, sunkiai ir besuskaičiuotumei, kelintoji ji tau bus?

D.K.: Neatsimenu, tuoj pabandysiu paskaičiuoti...

D.R.: Aš pirmą kartą startavau 2017-aisiais paviene dviviete.

D.K.: 2004 arba 2005 metais, manau, buvo mano pirmieji „Gintariniai irklai“.

– Ką jums reiškia ši regata?

D.R.: Malonios varžybos. Visuomet būna smagi atmosfera pačiuose Trakuose. Ir žiūrovų prisirenka. Tas šurmuliukas man patinka. Tik oras visada būna toks banguotas. Neatsimenu, kada buvo ramu.

D.K.: „Gintariniai irklai“ – smagu, čia mažiau įtampos negu įprastose varžybose, nes tai irklavimo šventė.

– Donata, turi savo įsimintiniausią „Gintarinių irklų“ momentą?

D.K.: Galbūt, kai pirmą kartą laimėjau vienviečių klasėje. Bet tiksliai dabar nepasakysiu, kurie metai tai buvo. Tuomet pasijaučiau verta būti rinktinės dalimi. Prieš tai būdavo startai įvairiose įgulose... Beje, kalbant apie tai ir įspūdingiausius momentus: pamenu pirmą startą! Irklavome porinę dvivietę su dabar trenere dirbančia Kristina Justinavičiene. Išvirtome ties 500 metrų atžyma.

D.R.: Dviviete?

D.K.: Porine (juokiasi).

D.R.: Porine dviviete. Tai įmanoma (juokiasi)? Geras! Su paviene esu išvirtusi, bet su porine... Geras!

D.K.: Tokia buvo ta mano pradžia! Dabar tik galiu pasakyti, kad pradedančiajam jaunimui „Gintarinių irklų“ regata sukelia labai daug emocijų.

– Dovile, tu jaudindavaisi prieš „Gintarinius irklus“?

D.R.: Pradžioje taip. O pernai supratau, kad prieš startus jaudintis nereikia. Išmokau nuvyti jaudulį. Ta emocija yra mažiausiai reikalinga. O prisimenant pirmuosius startus „Gintariniuose irkluose“, pamenu, pirmą kartą patekome į A finalą, užėmėme 5-ą vietą. Buvo labai smagu, džiaugėmės, nes žinojome, ką reiškia patekti į A finalą. „Gintariniuose irkluose“ visuomet būna gausu svečių iš kitų šalių, todėl tuomet penkta vieta mums atrodė kažkas fantastiško.