Šešiolikmetė dziudo žvaigždė M.Navickaitė: „Olimpinės žaidynės – ne svajonė, o tikslas, kurį pasieksiu“
Marta Navickaitė l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Varžybose eidama ant tatamio niekada negalvoju apie pralaimėjimą. Tikslas vienas – pergalė, – sportas.lt sakė šešiolikmetė dziudo atstovė Marta Navickaitė. – Savo amžiaus grupėje Lietuvoje esu pasiekusi viską, kas buvo įmanoma, bet dabar turiu žymiai didesnių tikslų ir svajonių“.
Dziudo klubo „Viesulas“ auklėtinė savo trofėjų lentynoje jau turi Europos jaunių taurės sidabrą ir bronzą, Lietuvos jaunių čempionato auksą, jaunimo sidabrą, suaugusiųjų bronzą.
Šešiolikmetė dziudo žvaigždė M.Navickaitė: „Olimpinės žaidynės – ne svajonė, o tikslas, kurį pasieksiu“ 13 nuotr.
„Žinoma, visai kitoks jausmas stovint ant apdovanojimų pakylos tarptautinėse varžybose, – sakė trenerių Svetlanos Vetrovos ir Eimanto Tukačiausko auklėtinė. – Laimėjusi tokiose varžybose jaučiuosi įvykdžiusi trenerių ir savo iškeltus tikslus. Dabar žvelgiu į Europos ir pasaulio čempionatus, kuriems stipriai ruošiuosi ir rengiuosi laimėti“.
Jaunoji sportininkė pripažįsta: olimpinės žaidynės nėra svajonė, tai – pagrindinis tikslas dziudo karjeroje.
„Tam reikia tik didelio noro ir labai daug darbo, o trenerės ir visos dziudo bendruomenės palaikymą aš turiu, todėl to sieksiu ir man pavyks“, – sakė M.Navickaitė.
Pradžia – MTB maratonai
„Gimiau sportuojančioje šeimoje. Mano tėtis – buvęs Lietuvos dziudo čempionas. Kiek prisimenu, jis kiekvieną dieną sportuodavo, – pasakojo M.Navickaitė. – Kuomet lankiau darželį, tėtis pasinėrė į kitą sporto šaką – pradėjo dalyvauti MTB dviračių varžybose. Tuomet Lietuvoje būdavo organizuojami dideli MTB maratonai, kuriuose vykdavo ir vaikų varžybos. Jose pradėjau dalyvauti ir aš“.
Pirmosiose MTB varžybose M.Navickaitė sudalyvavo, kuomet jai buvo vos penkeri.
„MTB maratonuose aš užaugau. Kaip sportininkė dalyvaudavau 10 metų ir mane žinojo visi MTB dviračių gerbėjai, – teigė M.Navickaitė. – Beveik visose varžybose buvau tarp nugalėtojų, nes daug treniravausi ir dėjau daug pastangų. Bet MTB sporto varžybos Lietuvoje vykdavo tik šiltuoju metų laiku. Man trūkdavo treniruočių rudenį, žiemą, pavasarį. Todėl kai man buvo septyneri, tėtis nuvedė į prie namų esantį dziudo sporto klubą. Taip prasidėjo mano draugystė su dziudo“.
Rodydavo nuotraukas
M.Navickaitė juokiasi – anksčiau žmonės, išgirdę, kokiu sportu užsiima, negalėdavo patikėti.
„Tekdavo rodyti nuotraukas iš varžybų apdovanojimų, – šypsojosi sportininkė. – Labiausiai man įsiminė mamos reakcija, kuomet ji sužinojo, jog pradėjau lankyti dziudo. Ji išsigando ir bijojo, kad mane ten sulaužys, kad namo grįšiu lūžusiu sprandu, mėlynomis kojomis ir sulaužytomis ausimis.
Čia M.Navickaitė iškart primena – dziudo treniruotėse nėra amžiaus ribų.
„Čia dalyvauja ir vos pradėję vaikščioti vaikai, ir senjorai, – sakė M.Navickaitė. – Manau, kiekvienas vaikas turėtų išbandyti dziudo. tai ugdo ne tik pasitikėjimą, lankstumą, tvirtumą, bet ir stiprina psichinę sveikatą, padeda susidoroti su stresu visose gyvenimo situacijoje. Dziudo bendruomenė labai draugiška ir plati – čia niekada treniruotėse nebūsi vienas, vis vien kas nors tave pakvies kovoti. O svarbiausia, kad už tavo pergales džiaugiasi visas klubas“.
Dziudo – ne muštynės
Pasak M.Navickaitės, dziudo nėra sportas, kuris tik padeda fiziškai siekti aukštumų. „Dziudo mane moko atletiško meistriškumo ir stiprina mano moralę, – sakė jaunoji sportininkė. – Dziudo treniruotėse stiprinamos visos raumenų grupės, sportininkas tampa lankstus, stiprus ir ištvermingas. Be to, šis sportas išmoko spręsti konfliktines situacijas taikiu būdu, tačiau jis visada gali padėti apsiginti ar apginti šalia esantį nuo užpuolimo. Šiame sporte labai svarbus moralės kodeksas, kuris turi laikytis kiekvienas sportininkas. Norėdamas stovėti ant tatamio privalai būti mandagus su priešininku, drąsus, nuoširdus, turi turėti savitvardą, garbę, kuklumą, turi būti draugiškas. Dziudo nėra muštynės, tai – kovos menas, kuriame turi gerbti savo priešininką“.
Sportininkė pridėjo, kad dziudo išmoko pilnai valdyti savo emocijas.
Už viską M.Navickaitė yra dėkinga klubui „Viesulas“.
„Klubas turi labai gerus trenerius ir sportininkus, kurie jame užaugo. Kažkada į salę atėję penkiamečiai jau atveda savo vaikus sportuoti, – šypsojosi M.Navickaitė. – Manau, tai yra vienas didžiausių mano trenerės S.Vetrovos nuopelnas. Galiu teigti, kad „Viesulas“ – stipriausias klubas Lietuvoje. Čia sportininkai tarpusavyje labai gražiai bendrauja, padeda vienas kitam ne tik treniruotėse, bet ir varžybose. Treneriai Svetlana ir Eimantas yra pilnai atsidavę savo darbui, kartais atrodo, kad vaikus pažįsta geriau negu jų tėvai. Treneriai mus motyvuoja ir padeda bet kuriais gyvenimo klausimais“.
Priminsime, kad M.Navickaitė Lietuvos jaunųjų sporto žvaigždžių šimtuko rinkimuose pateko į TOP-10 ir buvo apdovanota auksine žvaigžde!
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
