Trečiąjį maratoną Hamburge įveikusi L.Kančytė: apie „svarbu finišuoti“, kosmosą, netikėtą rezultatą ir streiką oro uoste
Loreta Kančytė | asmeninio archyvo nuotr.
„Turbūt jau mane galima vadinti maratonininke... Jau pribrendau šitam reikalui, – nusijuokė bėgikė Loreta Kančytė, savaitgalį Hamburge įveikusi savo trečiąjį maratoną. – Jeigu jau iškenti tiek kilometrų, kitaip pavadinti juk ir neįmanoma – tik maratonininke, mėgstančia kentėti“.
Sekmadienį lietuvė distanciją įveikė per 2 val. 33 min. ir 23 sekundes. Tai – antras geriausias laikas bėgikės maratonų įraše. Sėkmingiausias kol kas L.Kančytei buvo debiutinis maratonas Valensijoje (2021-ųjų gruodis – 2 val. 30 min. ir 43 sek.). Praėjusių metų rugpjūtį Miunchene vykusiame Europos čempionate bėgikė trasoje užtruko 2 val. 41 min. ir 15 sekundžių.
„Nuoširdžiai pasakysiu, neturėjau jokio konkretaus tikslo, – sportas.lt sakė L.Kančytė. – Pasirengimas buvo ganėtinai sunkokas. Nežinojau, ko tikėtis. Atrodo, bėgdavau, o kojos jau tokios sunkios, krūviai mažėdavo, o kojos vis vien buvo sunkios. Nesupratau, ar tai psichologija, ar dar kažkas. Jau vykdama į Hamburgą galvojau „Svarbu finišuoti“.
L.Kančytė pati suprato, kad toks tikslas skambėjo kiek banalokai, bet... „Jau bėgdama norėjau „nusiimti“ gal kokį šimtą kartų“, – apie emociškai sudėtingiausią savo maratoną tarė L.Kančytė.
Paklausta, kada pirmą kartą šovė mintis pasitraukti iš bėgimo, L.Kančytė buvo atvira: „Labai anksti“.
„Žinojau, kad trasa driekiasi pro viešbutį, kuriame apsistojome... 21-as kilometras, – patikslino bėgikė.
Tačiau tuomet sustabdė mintis: „Na, būtų tikrai labai anksti nusiimti“.
Akimis bėgikė jau buvo pradėjusi ieškoti draugo Andriaus Vaitkevičiaus. Atrodo, tereikėjo vieno jo pritariamo gesto ir L.Kančytė būtų sustojusi.
A.Vaitkevičiaus niekur nebuvo.
„Tai kaip man reikės eiti į finišą daiktų pasiimti? Kaip man su Andriumi susitikti?“ – spurdėjo galvoje, kol kojos nešė toliau.
Greitai L.Kančytė prisiminė draugo žodžius, ištartus prieš startą: „Lauksiu tavęs tik finiše“.
Įveikinėdama 22-ą kilometrą bėgikė dar kartą sau pakartojo, kad stoti dar per anksti.
„Bent jau iki maitinimo punkto, 25-ajame kilometre, o po to jau žiūrėsime“, – su savimi susitarė L.Kančytė.
Kojos nešė: vienas kilometras lėčiau, kitas – vėl gerai.
„Bliambački, tai vėl reikia bėgti“, – ragino save L.Kančytė.
Tikslu tapo „trisdešimtkažkelintas“ kilometras. „Jei sutiksiu Andrių, gal tada nusiimsiu, – šovė, tuomet atrodė, geniali mintis. – Tikėtina, kad Andrius turės rūbus, leis apsirengti, na, kur aš ten kažkur Hamburge klaidžiosiu viena“.
Kurį laiką – Andriaus nei balso, nei garso.
Tik vėliau L.Kančytė išgirdo savo draugą, bet buvo per vėlu. Galvoje virė mintis: „Tai gal aš jau kažkaip pakentėsiu iki to medalio“.
Pasiekusi finišą L.Kančytė net nežinojo savo laiko. „Tuomet galvojau, kad būsiu tilpusi į 2 val. ir 40 minučių, – prisipažino bėgikė. – Pamačiau laiką ir supratau, kad viskas gavosi labai gerai. Šiam maratonui – per akis“.
Taip maratono niekas nebėga?
O dar liko neišpasakota istorija apie maitinimąsi bėgimo metu.
Maratono organizatoriai išskyrė L.Kančytei staliuką vandeniui ir geliukams. Tačiau, jei jau nesiseka, tai nesiseka.
„Aga, jau penktame kilometre staliuką „pramazinau“, – šypsojosi L.Kančytė. – Buvau su pirštine, praslydo. Gerai, kad vieną geliuką buvau pasislėpusi. O, įsivaizduokite, buteliukus susipirkusi, susižymėjusi, kad tik savus atpažinčiau... O dabar ką galiu pasakyti. Maratoną prabėgau beveik ant „sausiako“. Manau, taip maratono žmonės nebėga. Jei kas sužinotų, kiek to geliuko suvalgiau, kiek to maitinimo pasiėmiau per visą bėgimą, turbūt, pasibaisėtų. Maisto pasiėmiau tik 2 iš 8 punktų. Į vieną punktą atbėgau, matau, kad ant stalų krūvos buteliukų... Ten jau sustojus reikėtų paiešką buteliuko stelbti, jei norėtumei savo susirasti“.
Mojo ranka L.Kančytė: „Ai, ir taip jau pilvą suka, nenoriu aš to maisto, tik į finišą. Pavalgysiu ten“.
Olimpinis šūvis?
Šių metų birželio 1 dieną maratoninkams prasidės kelialapių į Paryžiaus olimpines žaidynes medžiojimo periodas. Jis tęsis iki kitų metų birželio 30 dienos. Paklausta, ar Hamburgo maratonas turėjo tapti generaline repeticija, L.Kančytė nusišypsojo.
„Ne, čia tik pasitikrinimas, ką aš galiu... Mano artima aplinka, kurią treniruoju, juokiasi, kad pirmą maratoną greitai prabėgau, nes brolis pravedė, antrą prabėgau prastokai. Tie žmonės, apie kuriuos kalbu, žino, kad kalbu apie juos, – juokėsi L.Kančytė. – Jie vis mane traukė per dantį „tai kaip čia dabar bus?“ Labai džiaugiuosi, kad psichologiškai įveikiau šį maratoną. O šiais metais dar norėčiau vieno. Bet reikia labai galingo psichologinio pasirengimo. Fiziškai viskas gali būti idealu, bet jei prasčiau bus su psichologija, bus kaip man Hamburge“.
Olimpinis normatyvas – 2 val. 26 min. ir sek.
Pasak L.Kančytės, tai – kosmosas.
„Aišku, visada norisi greičiau negu turi... Mano tikslas? Norėčiau pagerinti savo asmeninį rekordą. O koks jis bus, parodys mano kojos. Šiais metais dar planuoju maratoną, norėčiau sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo – Valensiją“, – atsargiai kalbėjo L.Kančytė.
Į olimpines žaidynes atsivers durys ir reitinge aukštas pozicijas turėsiantiems atletams.
Maratonas baigtas, tačiau nuotykiai Hamburge taip paprastai nesibaigė. Grįžti į Lietuvą antradienį planavusi L.Kančytė tai padaryti galės tik trečiadienį.
„Jau per ilgai mes čia... Tikiuosi, kad laukia paskutinė naktis Hamburge, – sakė L.Kančytė. – Prasidėjo oro uosto darbuotojų streikas. Supratome, kad vokiečiai mėgsta pastreikuoti. Taip ir papuolėme. Skrydis perkeltas. Mums pasiūlė pasigrožėti vėjuotu ir šaltu Hamburgu. Buvo ir nuotykių su registracija viešbutyje, bet smagu bent jau tiek, kad viskas išsisprendė ir nereikėjo už papildomas naktis mokėti iš savo kišenių“.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
