Pasaulio vicečempionas M.Maldonis kviečia diskusijai: „Ką daryti sportininkams?“

„Šiandien pakalbėkime labai rimta tema. Karas ir sportas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ kvietė olimpietis, pasaulio vicečempionas baidarininkas Mindaugas Maldonis. – Post'as ilgas, bet labai svarbus. Skaityti iki galo“.

Sportas.lt dalijasi nekoreguotu ir netrumpintu pilnu atleto tekstu:

#kasvyksta #olimpiada #boikotas #sportininkoperspektyva

Šiai temai aptarti jau buvo dedikuotas ne vienas žinių reportažas, tačiau tema per daug didelė ir sudėtinga, kad viską būtų galima aptarti per 2-3 minutes. Šiuo postu visko aprėpti irgi nesugebėsiu, nemažai dalykų liks nepaminėti, tačiau išskirsiu kelis, mano nuomone, labiausiai diskusijos reikalaujančius aspektus. (EDIT: postą pradėjau rašyti praeitą savaitę norėdamas pradėti diskusiją, panašu, kad ji jau vyksta kasdien. Tad šiuo atveju prisijungsiu ir aš)

Praėjusią savaitę Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) IGNORAVO 35 šalių pateiktą poziciją neįsileisti teroristinės valstybės sportininkų į varžybas ir atnaujindamas rekomendacijas tarptautinėms sporto federacijoms, kuriose PASIŪLĖ sudaryti sąlygas rusų ir baltarusų sportininkams dalyvauti varžybose po neutralia vėliava. Tarptautinės sporto federacijos (TSF) gali nuspręsti, jog dalyvauti ru ir blr sportininkams yra ok (TOK numatė aspektus, kuriais rekomenduoja (pabrėžiu, REKOMENDUOJA) šiems sportininkams pateikti pasirašyti dokumentus, kuriuose jie patvirtintų nepritariantys karui ir pan. ir pan. Tačiau TSF būdamos nepriklausomos – gali daryti ką nori. To pasekoje po šių siūlymų iš karto atsirado daugiau TSF kurios nusprendė įsileisti šį neutralios vėliavos fenomeną.

Pažiūrkim į situaciją bendrai. Kokiais aspektais vadovaujasi TOK?

TOK vadovaujasi pagrindiniu dokumentu – Olimpine chartija. Tai yra 101 lapų dokumentas, kuriame surašytos olimpinės vertybės ir kiti apibrėžimai, darantys šį pasaulį geresniu, gražesniu. Taip pat tai yra Olimpinių žaidynių aprašo dokumentas, bei TOK’o veiklos dokumentas. Ir būtent šiuo dokumentu yra grindžiama naujai paskleista TOK’o REKOMENDACIJA dėl ru ir blr buvimo po neutralia vėliava. Tačiau ši chartija, kaip ir kai kurie mūsų (ar kitų šalių) įstatymai – turi spragų. Pagrindinė ir dažniausia- ji negeba aprėpti visų įmanomų situacijų (taip, joks dokumentas to nesugebės padaryti). Ji yra orientuota į sporto atskyrimą iš viso aplink jį vykstančio konteksto (kas, tikrai daugeliu atvejų yra gerai), tačiau kai paimame šių dienų situaciją: teroristinė šalis pasitelkdama savo bendrininkę užpuola suverenią Ukrainą pradėdama neiššauktą, neprovokuotą tautos naikinimą... Chartija šiuo klausimu nebeveikia. Ir čia, mano nuomone, ji turėtų būti papildyta eilute. Eilutė galbūt galėtų skambėti maždaug taip:

Šalis, aktyviai vykdanti karą, atliekanti karo nusikaltimus prieš žmogiškumą negali dalyvauti jokiose tarptautinėse sporto varžybose.

Nesu teisininkas, tad šis sakinys yra labiau emocinis nei viską tvarkingai aprėpiantis. Na, bet mintis ta, kurią būtų galima tobulinti. Tad, turime situaciją, kuomet TOK'as prisidengdamas dabartine Olimpine chartija ignoruoja žmogiškumą.

Olimpinė chartija nebuvo rašoma stovint Sąjūdžio mitinguose, kur net nujausti nebuvo galima, kad teks susidurti su tokia situacija. Ją rašant nebuvo turima omenyje būsimų I ir II pasaulinių karų, kitų didelių konfliktų ar pan. Pirminė jos versija buvo parašyta prieš daugiau nei 100 metų. Per šį laikotarpį ji palengva buvo keičiama, tobulinama, kad atspindėtų dabartinį pasaulio laikotarpį. Ir, kas įdomiausia, mano kukliomis žiniomis, TOK'o viduje niekas nesiūlė keisti chartijos šiuo dabartiniu aspektu.

Tai ką daryti?

Na. Vienu veiklos variantu ką tik tapo mažiau (skaityti trečią pastraipą), nes, panašu, tiesioginis TOK spaudimas neveikia. Lieka spausti tarptautines sporto federacijas, bet... Greičiausiai taip pat nepavyks. Ypač, jeigu jose galima užuosti rusišką šleifą.

Boikotas?

Ne viename interviu esu sakęs, kad tai labai stipri spaudimo priemonė visiems. Tiek tam pačiam TOK, TSF, tiek visai sporto bendruomenei. Ir patikėkit, kai rašau, kad nemažai mūsų čempionų tam pritartų ir pasirašytų po šiais žodžiais. Lietuvos sportininkai yra labai vieningi šiuo klausimu ir savo pozicija.

… BET …

Tai negali būti „vieno asmens“ susideginimas turgaus aikštėje, kur publika paliūdėtų trumpam ir dar vėjui nespėjus išnešioti pelenų – grįžtų į savo kasdienybę. Tai turėtų būti didelis, bendruomeninis ir sinergijos pilnas veiksmas parodantis, jog dauguma yra tam pasiryžę. Tam neužtektų tik vienos Lietuvos sprendimo. Tam reikėtų didžiosios dalies pasaulio įsitraukimo, kad, pagaliau, kaip dabar populiaru sakyti – TOK’as pagaliau nubustų ir atmerktų akis.

Kodėl?

Dabar prieiname vietą, kurioje yra būtina diskusija visiems viešai pasveriant argumentus už ar prieš. Atsisakymas dalyvauti varžybose, kaip minėjau, yra labai stiprus pareiškimas. Bet tiems patiems ru nuo jo tik geriau. Nemažai pasaulio daliai, kuriai šis karas yra (kaip dbr populiaru sakyti) paji*at – nuo to tik geriau. Esant mažumai ir nevykstant į varžybas, užsidarius tėvynėj savyje… Žinia galbūt nebūtų tokia stipri, kokia ji galėtų būti vyksant į varžybas, jas laimint ir, atleiskit mano patriotai draugai už tai, ką pasakysiu – garsiai didžiuojantis ne tik Lietuva, bet šnekant garsiai apie Ukrainą, apie karą, apie neteisybę. Gal net ir siunčiant rusų karinį laivą nachui.

Tenka pripražinti, kad turime tikrai nekokią situaciją, kuomet teisybės kvapas silpnokas. Ypač, jei paimsime ankstesnių metų kontekstą, kuomet ru valstybiniu lygmeniu dangsto plataus mąsto antidopingo taisyklių pažeidimus, ru plauna pinigus organizuojant OŽ, ru pradeda karą… Karą, dėl kurio jau keli šimtai Ukrainos atletų nebegalės dalyvauti varžybose. Ar tiesiog. Nebegalės būti gyvi… O likusiems sąlygos nėra tinkamos treniruotis namuose ir dauguma UA yra priversti tą daryti užsienyje kitų šalių prieglobstyje. O ru sportininkams ruoštis varžyboms keblumų nekyla… Nu taip. Lygybės nėra. Ir panašu, kad jos neatsiras greitu metu…

Tai kas iš viso to, ką pasakiau? Ką daryti sportininkams, valdininkams?

Pasikartosiu, ką buvau sakęs, bet matyt per tyliai. Chebra, jeigu mes boikotuojam varžybas – viskas ok. Mes turim stiprią poziciją, mes ją išreiškiam, mes širdy jaučiamės ramūs dėl savo sprendimo. BET veikti vieni mes negalim. Tai turi būti plataus tarptautinio lygmens pasiekimas, kuomet didelės šalys sutinka daryti tą patį. Ir esmė čia turėtų būti ne atiduoti kitoms šalims lengvai gautus OŽ medalius. ESMĖ YRA PRIVERSTI TOK’ą PAMATYTI, kad OŽ gali IŠ VISO NEĮVYKTI. Visiems. Ne tik nedalyvaujantiems. Čia yra esmė. Kad dėl dviejų party pooperių (ru ir blr) visas „vakarėlis“ tiesiog neįvyks. Ir tai turi būti daroma JAU DABAR. Nėra ko laukti, nes su kiekviena diena ši boikoto idėja tik silpnėja ir laužas, kuriame ji degtų – bus vis mažesnis ir nepajėgus sudeginti viso kaimo… Tad jei mes to nesiimame, grįžtu prie minties, jog toliau ruoštis, vykti ir laimėti tikriausiai bus geresnė strategija. Ir nuvykus nesustojant ten kalbėti apie tai, kas vyksta, kelti atgal žmogiškumo klausimus (kurie yra kas dieną pažeidžiami UA teritorijoje). Nemaža dalis milžiniškų pokyčių pasaulyje buvo pasiekti ne užsidarymo, o atvirumo keliu (pvz Mohandas Gandhi). Čia irgi gali būti kuriama sinergija tarptautiniu lygmeniu šviečiant visą pasaulį apie tai, kas vyksta. Tam reikia viešos diskusijos. Čia ir dabar.

Paprašysiu pasidalinti šiuo postu ir jo komentaruose tęsti diskusiją su Jūsų nuomone šia tema. Kuo daugiau variantų aptarsim, tuo lengviau bus apsispręsti ką daryti. O apsisprendus bus galima greičiau veikti ir pasiekti didesnių pergalių. Pergalių ne tik sporto takelyje, bet ir geopolitinėje arenoje.