Po akistatos su lokių šeimyna R.Avlasevičius brangina kiekvieną akimirką

Jaunos vilniečių poros romantiška kelionė po Zakopanės regioną, Lenkijoje vos nesibaigė tragedija. Vėlyvą vakarą, grįždami į viešbutį, jie netikėtai sutiko rudųjų lokių šeimyną ir tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė didesnių nemalonumų. Paaiškėjo, kad „laimingasis“ lietuvis yra kylanti Lietuvos kikbokso žvaigždė Raimondas Avlasevičius, kuris pakalbintas sutiko ne tik papasakoti išsamiai apie šį kraują stingdantį gyvenimo nuotykį, bet ir atskleidė daugiau asmeninių faktų apie save.

Specialistų nuomone, rudieji lokiai (lot. Ursus arctos) – pats pavojingiausias žvėris Lenkijos miškuose. Ypač daug jų gyvena kalnų regionuose. Meškos sveria nuo 200 iki 400 kilogramų ir pasižymi didele fizine letenų galia. Galūnės ilgos ir stiprios, panašaus ilgio. Pėdos turi po penkis nagus, kurių ilgis 8 – 15 cm. Nors lokiai dažniausiai vengia žmonių, tačiau nelaukti susitikimai su jomis labai pavojingi, ypač jeigu šalia būna jaunikliai.

– Raimondai, istorija apie akistatą su rudųjų lokių šeimyna tiesiog šokiruoja. Papasakok iki smulkmenų, kaip viskas buvo?

– Praėjusių metų pabaigoje su drauge dviese keliavome po Zakopanės regioną. Apsistojome prie pat Tatrų kalnų, mažame viešbutyje, kuris buvo panašesnis į medžiotojų trobelę. Vieną vakarą, jau sutemus, automobiliu grįžome į viešbutį ir pamatėme kažką didelio judant netoli tvoros, už kokių 30 metrų. Pirmiausia pamanėme, kad tai tiesiog šuo, bet draugė, tarsi nujausdama kažką negero, pasiūlė prieš lipant iš automobilio įjungti tolimąsias šviesas, kad geriau matytume kas ten tokia juda. Apšvietus išvydome rudųjų lokių šeimyną – du mažus meškiukus ir didelę mešką, kuri grėsmingai žvelgė mūsų pusėn.

– Kokia buvo jūsų reakcija į netikėtus svečius?

– Iki to laiko meškas buvau regėjęs tik per televiziją, bet dar nuo vaikystės išliko atminty faktas, kad jos itin gina savo mažylius. Išjungę variklį per pradarytą automobilio langą mes girdėjome, kaip lokiai tolsta, nes lūžinėjo šakos, šnarėjo lapai ir pan. Draugė dar apie pusvalandį nenorėjo niekur lipti iš mašinos, tad man teko ją raminti, kad pavojaus jau nebėra. Tik kitą dieną nuėjome pažiūrėti į tą vietą kur iš vakaro matėme meškas, tai po tvora buvo išrausta apie pusmetrio gylio anga.

– Pats esi profesionalus sportininkas, dalyvauji įvairiuose turnyruose bei čempionatuose. Ar po šio įvykio kažkas tavyje pasikeitė?

– Manau, kad kovos menai mane išmokė bei parengė visada išlikti šaltakraujišku netikėtose situacijoje ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms, kaip baimė, pyktis ar nerimas. Būnant ringe svarbu išlaikyti šaltą protą, kad nepradėtum daryti skubotų sprendimų, nes jie gali atnešti itin skaudžių pasekmių.

– Ar pačiam nekilo minčių susikauti su meška, kaip yra rodoma kito garsaus kovotojo vaizdo įraše?

– Turbūt ne, nes įvertinau tai, kad meška yra su atžalomis ir tikriausiai nebus tokia draugiška, kaip paties minimame vaizdo įraše su Chabibu (šypsosi).

– Prasitarei, kad augai Vilniuje, daugiavaikėje šeimoje. Ar kikbokso treniruočių pasirinkimą lėmė tai, kad turi tris vyresnius brolius ir norėjai jiems nenusileisti?

– Mano nuomone daugiausia įtakos šiam mano pasirinkimui turėjo tėčio žiūrėtos bokso kovos, kai aš buvau visai dar mažas. Tada dar nieko nesuprasdavau, tiesiog mačiau kovojant sportininkus ir tai mane tarsi užprogramavo, kad užaugęs ir aš noriu būti jų vietoje. Broliai mane visada stengėsi saugoti, bet aišku kartais paauklėdavo, jeigu peržengdavau ribas, nes buvau labai labai pašėlęs (juokiasi). Tada tokia brolių priežiūra erzindavo, o dabar suprantu, kad jie norėjo tik gera man.

– Kokią dalį šeima užima tavo karjeroje? Ar tėvai, broliai ir draugė apsilanko tavo kovose?

– Tėvams griežtai neleidžiu eiti į varžybas, nes jie labai jautriai pergyvena ir bijau, kad tai gali net ir atsiliepti jų sveikatai. Broliai stengiasi nepraleisti mano pasirodymų – atvyksta į visas mano kovas, ypač kai jos vyksta Lietuvoje, o kai kovoju užsieny, tai visada stebi per „Go3“ televiziją. Kalbant apie draugę, tai ji keliauja visur su manimi, net ir į užsienį. Man visada gera, kai ji yra šalia, nes smagu žinoti, kad yra žmogus, kuris tave palaiko bei supranta.

– Ar turi kokių nors ritualų prieš kovą? Gal sutiktum pasidalinti jais?

– Visada mėnesiui likus iki kovos atlieku primingą (aut. past. „PRIMING“ – tai efektas, kuomet vienas stimulas paveikia mūsų reakciją į kitus vėliau kelyje pasitaikančius stimulus).

– Gal galėtum detaliau apie tai?

– Pasiruošimą sudaro keturys dalys: pirmoji yra kvėpavimo, kurios metu pripildau kūną deguonimi. Antroji dalis yra dėkingumas, tai tiesiog dėkoju už konkrečias situacijas, žmones. Pvz. Kad šviečia saulė arba, kad šeima yra sveika, arba kad nusišypsojo kažkoks žmogus man. Trečioji dalis yra energijos pajutimas, kurios tikslas yra stengtis pripildyti kūną energijos iš dangaus bei žemės. Ketvirta dalis yra vizualizacija, kurios metu išsikeliu tikslus siekiamybes bei procesus, kurių noriu pasiekti. Pvz. Kovo 18-ą dieną pergalė „KOK’110 Mega Series“ turnyre.

– Tavo labai brandus požiūris ir pasiruošimas, nors esi dar jaunas (24m.) žmogus bei kovotojas. Kur to išmokai?

– Kažkada labai seniai, kai grįžau po gana ilgos pertraukos į profesionalų sportą, man tai parodė bei paaiškino Sergejus Maslobojevas ir aš šį metodą taikau penkmetį prieš kiekvieną savo kovą.

– Turi gana neįprastą judesį prieš ir po kiekvienos kovos – tarsi glostai pilvą savo, sukdamas judesius ratu. Ką šis judesys reiškia? Mačiau, kad net grotažymė „Bellyteam“ atsirado.

– Aš noriu parodyti, kad kūno formos ir pirminis įspūdis ne visada būna teisingas. Kartais nereikia atrodyti išskirtiniu atletu, bet sunkus darbas treniruotėse ir išmokta technika gali atnešti pergalę. Šiuo judesiu primenu, kad nesvarbu, kaip atrodai, bet svarbu, ko sieki.

– Ką norėtum palinkėti augančiam savo gerbėjų ratui?

– Norėčiau motyvuoti vaikus ir jaunimą, kurie galbūt neatrodo sportiškai, bet turi pakankamai noro ir drąsos, kad siektų savo tikslų bei svajonių.