Šiaulių košmarą užnugaryje palikę ir šviežio kraujo sulaukę vilniečiai tikisi pakeisti sezono eigą: „Turi atsirasti pyktis, energija ir mobilizacija“

 Kiek daugiau nei dvi savaites dėl rinktinių pertraukos „Betsafe-LKL“ pirmenybėse vyravęs štilis baigiasi – jau šį savaitgalį sugrįžta čempionato antrojo rato kovos.

Kone labiausiai intriguojanti turo akistata vyks sekmadienį sostinėje, kur Vilniaus „Rytas“ (15-4) priims Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ (13-7) iššūkį.

Vilniečiai savų sirgalių akivaizdoje mėgins į užmarštį panardinti visiškai nesusiklosčiusį Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertą.

Vis tik praėjusių metų istorija, kuomet Citadele KMT pusfinalyje suklupęs „Rytas“ galiausiai birželį į viršų kėlė „Betsafe-LKL“ čempionų taurę, parodo, kad tinkama reakcija gali atnešti skambių pergalių.

Su portalu LKL.lt bendravęs „Ryto“ trenerio asistentas Gustas Maskoliūnas kalbėjo apie tai, kas nulėmė fiasko Šiauliuose ir tai, kaip diskusijose užgimė sprendimai, kuriais tikimasi pakeisti sezono eigą.

„Nebuvome tinkamai pasiruošę žaidėjus nuteikti savaitgaliui, kuris laukė. Pirmosios rungtynės buvo pakankamai didelis kirtis mums visiems per psichologinę pusę. Bandėme kažkiek atgaivinti žaidėjus, motyvacijos jiems tikrai netrūko, bet to, ką darydavome anksčiau, mes nedarėme“, – teigė „Ryto“ trenerių štabo narys.

Trumpas laikotarpis be rungtynių padėjo ekipoje išsklaidyti neigiamą emocinį foną. Negana to, Lietuvos čempionai sulaukė ir šviežio kraujo – juo tapo gynėjų liniją papildęs amerikietis Kendale‘as McCullumas. Dabar „Rytas“ telkiasi kovai dėl likusių dviejų titulų – „Betsafe-LKL“ ir Čempionų lygos.

„Užsiliko įniršis ir pyktis, ką mes patys suprantame, kad tikrai galėjome padaryti geriau, kad tai yra neatleistina, kaip mes pasirodėme finalo ketverte. Tie dalykai liko, kas yra gerai. Bet bloga emocija šiuo momentu yra dingusi. Žiūrime į priekį, į ateinančias rungtynes su Utena ir mobilizuojamės“, – pasakojo 25-erių specialistas.

Utenos ir Vilniaus ekipos šiame sezone tarpusavyje kovojo tik kartą – tai buvo pirmosios sezono rungtynės, vykusios Utenoje dar rugsėjo pabaigoje. Tąkart 18 taškų deficitą panaikinę vilniečiai išsivežė dramatišką pergalę 90:88.

Šįkart buvęs „Ryto“ vairininkas ir puikus Giedriaus Žibėno bičiulis Donaldas Kairys pirmą kartą po savo etapo sostinėje lankysis „Jeep“ arenoje kaip šeimininkų oponentas.

„Jie žaidžia labai gerą puolimo krepšinį. Prie trenerio Kairio viskas atrodo labai gerai, man asmeniškai, iš trenerio pusės, patinka kaip jie žaidžia. Tai aukšto tempo, greitas žaidimas su daug įdomių idėjų. Jie tam turi tikrai gerą sudėtį. Tai yra tikrai akiai gražus krepšinis, o rezultatai kalba patys už save – jie ne veltui stovi taip aukštai“, – priešininkų žaidimą gyrė G. Maskoliūnas.

– Pradėkime nuo Citadele KMT finalo ketverto. Kas nepavyko, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, susigulėjus mintims ir išanalizavus savaitgalį?

– Pradėčiau nuo to, kad gal nebuvome psichologiškai pasiruošę. Iš trenerių pusės, nebuvome tinkamai pasiruošę žaidėjus nuteikti savaitgaliui, kuris laukė. Pirmosios rungtynės buvo pakankamai didelis kirtis mums visiems per psichologinę pusę. Bandėme kažkiek atgaivinti žaidėjus, motyvacijos jiems tikrai netrūko, bet to, ką darydavome anksčiau, mes nedarėme. Trūko ne noro laimėti, bet paprasto fiziškumo ir kovos vienas prieš vieną.

– Treneris Žibėnas po Citadele KMT sakė, kad jam nepavyko tinkamai išsireikalauti iš žaidėjų, kad jie darytų tai, kas yra prašoma. Kiek gili buvo savirefleksija po turnyro, kokių išvadų ties reikiamais pokyčiais priėjote?

– Faktas, kad buvo gilios diskusijos po viso turnyro – tiek tarp mūsų, trenerių, tiek individualiai su žaidėjais šnekėjome, kad negalime reprezentuodami Vilniaus klubą atrodyti taip, kaip atrodėme finalo ketverte. Tai buvo trenerių gilių diskusijų eiga, ieškojimas sprendimų. Tų sprendimų tikrai atradome, ką turime pakeisti, pradedant viską nuo treniruočių proceso.

– Buvo nemažai diskusijų apie „Ryto“, kaip nemėgstamiausios Lietuvos komandos, statusą. Kiek yra tiesos teiginyje, kad „Ryte“ gali žaisti tik psichologiškai tvirčiausi krepšininkai? Kiek tai galioja ir treneriams?

– Kiekvienas žaidėjas, atėjęs į „Rytą“, po keleto rungtynių išvykose supranta, kokį ažiotažą kelia ta frazė, kad esame nekenčiamiausias klubas. Spėju, kad mūsų žaidėjai tai pajuto per finalo ketvertą. Iš keturių klubų, buvusių Šiauliuose, trijų sirgaliai nusistatę priešiškai prieš vieną klubą.

Atėjęs į „Rytą“ turi būti tvirto charakterio. Nelabai patys žinome, iš kur ta neapykanta. Suprantu, kad nuo senų laikų, bet klubas tubulėjo, keitėsi, žmonės, žaidėjai, bet kažkodėl tas įvaizdis išliko toks pats. Taip, tai yra sudėtinga, bet tai tik stiprina charakterius, o žaidėjams tai etapas, kurį jie turi peržengti.

– Pernai po nesėkmės Citadele KMT pavyko sezoną pakreipti tokia linkme, kad Vilniuje galiausiai atsirado šešta „Betsafe-LKL“ čempionų iškaba. Kaip tada pavyko nesėkmę išnaudoti motyvacijai ir ką norėtųsi pakartoti?

– Pernai situacija buvo kardinaliai kitokia. Kovido padariniai buvo. Rytinę treniruotę, ruošiantis pusfinaliui, turėjome su Speedy Smithu, po treniruotės gavome žinią, kad jis turi kovidą.

Žaidėjai buvo kitokie, Giedrius yra daug kartų minėjęs, kad mums trūksta brandos, o tos brandos pernai turėjome. Kas tada pasikeitė? Žaidėjai mobilizavosi, suprato, kad yra dar du tikslai, kurių galėjome tuo momentu siekti. Vieno nepasiekėme, kitą pasiekėme.

Šiemet tas pats. Stipriai nudegėme per finalo ketvertą, o dabar žaidėjai turi mobilizuotis, branda turi atsirasti, ypatingai po tokio skaudaus savaitgalio. Turi atsirasti pyktis, energija ir mobilizacija, siekiant artimiausių dviejų tikslų.

– Kokią pagrindinę pamoką likusiai sezono daliai išsivežėte iš Šiaulių?

– Jų buvo daug. Savaitgalį susidėjo daug mažų niuansų, susidėjusių į vieną. Tiek ką mes, kaip treneriai, turime daryti kitaip, tiek ką žaidėjai turi daryti kitaip, kur mes visi bendrai turime keistis. Pagrindinį aspektą sunku išskirti, nes tai yra mažų dėlionės detalių sudėjimas į vieną.

– Iškart po finalo ketverto sekė FIBA „langas“, į kurį delegavote keturis žaidėjus ir vyr. trenerį. Ar neturint tiek komandos narių pavyko išnaudoti pertrauką pilnaverčiam treniruočių procesui?

– Kadangi išsiuntėme žaidėjus į rinktinę, turėjome savotišką treniruočių procesą, žinojome, ką mes turime pakeisti. Tai buvo fizinio krūvio uždėjimas, grįžimas prie šaknų, nuo ko pradėjome statyti komandą. Tų keturių žaidėjų trūko, bet kiti, kurie dalyvavo treniruočių procese, po truputį pradėjo suprasti, prie ko mes grįžtame.

– „Langas“ tapo proga komandai tarp įtemptų laikotarpių atsipalaiduoti, prapūsti galvas. Ar dabar jaučiasi prasisklaidęs neigiamas emocinis fonas?

– Galvoju, kad dingo ta bloga emocija, ypač po „lango“, bet užsiliko įniršis ir pyktis, ką mes patys suprantame, kad tikrai galėjome padaryti geriau, kad tai yra neatleistina, kaip mes pasirodėme finalo ketverte. Tie dalykai liko, kas yra gerai. Bet bloga emocija šiuo momentu yra dingusi. Žiūrime į priekį, į ateinančias rungtynes su Utena ir mobilizuojamės.

– Žaisdami savo rinktinėse gerus pasirodymus surengė Margiris Normantas, Elvaras Fridrikssonas ir Benedekas Varadi. Kiek gerai nuteikia šių žaidėjų sportinė forma?

– Pradedant ties Margo, Elvaru, baigiant Beniu, man yra labai džiugu, kad jie būdami „languose“ gali atsiriboti nuo visos blogos emocijos ir žaisti savo krepšinį, pasikelti pasitikėjimą savimi. Ypatingai legionieriams, kurie po prasto savaitgalio suprato, kad nepasirodė taip, kaip galėjo. Tas pats Margo taip pat supranta, kad prastai atrodė. Elvaras įmetė kartvelams 25 taškus, Benio pasirodymas prieš bosnius. Tai jiems tikrai nenumuša pasitikėjimo savimi, kad po blogo savaitgalio jie toliau blogai žaidžia. Ne, jie yra geri žaidėjai, tą patys supranta ir rinktinėse galėjo tą parodyti. Tai jiems tik į naudą.

– Gynėjų gretas papildė K. McCullumas. Kurios šio žaidėjo savybės komandai bus labiausiai reikalingos ir kuo jis sužavėjo tiek vadovybę, tiek trenerius?

– Kendale‘as yra labai stiprus įžaidėjas. Kas man labiausiai patiko, kad jis gali atakuoti tiek į kairę, tiek į dešinę ranką, labai gerai skaito žaidimą. Taip, jis dar pakankamai šviežias, pakankamai žalias Europos rinkai ir jam tikrai dar yra kur augti. Bet jis gali ir labai gerai gintis, mėgsta tai daryti, kas buvo vienas iš jo didžiausių privalumų, traukiančių mūsų akį. Jis mėgsta pasiimti gynėją ir spausti jį nuo vienos iki kitos galinės linijos. Turi tikrai platų puolimo paketą. Jis mums įneš kažko kito, ko mums trūko.

– Naujokas jau prisijungė prie komandos. Koks pirmasis įspūdis iš žmogiškosios pusės?

– Kaip žmogus, jis daug kalbantis, nori greitai sugerti informaciją, ką mes žaidžiame, kaip žaidžiame. Susipažino su žaidėjais, kitais komandos nariais. Matosi, kad jis draugiškas žmogus, kelis žaidėjus žinojo iš anksčiau. Paprastas žaidėjas, kuris yra nusiteikęs kovoti. Jam buvo pranešta, į kokią situaciją ateina, jis pasiruošęs priimti šitą iššūkį.

– Pasigirdo nuomonių, kad gali būti problemų Kendale‘ui dalinantis kamuoliu su Marcusu Fosteriu. Ar tai reali problema, ar visgi nereikėtų to sureikšminti?

– Nėra taip, kad tai mūsų neramintų. Žinome, kokią poziciją pas mus užima Marcusas, Kendale‘as žino, kokią poziciją pas mus užima Marcusas ir aš galvoju, kad jie puikiai pasidalins kamuoliu tiek tarpusavyje, tiek su kitais žaidėjais.

– Nors Jarviso Williamso situacija išsisprendė, dauguma aistruolių tikriausiai labiau tikėjosi papildymo priekinėje linijoje. Kaip sekasi spręsti tas bėdas ir ar įmanoma tikėtis dar vieno naujoko „ketvirtoje“ pozicijoje?

– Šitą klausimą turėtumėte užduoti sporto direktoriui arba vyr. treneriui, kadangi jie daugiausiai žino šitos informacijos. Mes kažkiek apsitariame, bet tiek aš, tiek Georgios galime tik aptarti jiems, kokį sprendimą reikėtų priimti. Dirbame visi ties šituo klausimu.

– Pradedant rungtynėmis su Utenos komanda, laukia nelengvos trys savaitės – mačai su Kauno „Žalgiriu“, Panevėžio „7bet-Lietkabeliu“, taip pat trejos lemiamos rungtynės Čempionų lygoje. Kaip patys pasitinkate šitą atkarpą?

– Į priekį tikrai nesižvalgome, žiūrime į artėjančias rungtynes. Tiek treneriai, tiek žaidėjais supranta, kokio sunkumo mėnuo laukia. Mes negalime žvalgytis į ateitį, nes nekontroliuojame, kaip kas bus ir panašiai. Žiūrime į ateinančias rungtynes su Utena, ruošiamės joms, tikslas yra laimėti. Tai vienintelis tikslas, kurį sau galime kelti.

– Vis dar esate kovoje dėl pirmosios pozicijos reguliariajame sezone. Prisimename, kiek reikšmingas šis faktorius buvo pernai. Kiek svarbus toks tikslas?

– Taip, matome, kas vyksta turnyrinėje lentelėje, bet stengiamės kontroliuoti tai, ką galime kontroliuoti. Kautis prieš „Žalgirį“ mums yra privaloma, reikia stengtis laimėti, to sieksime, bet žiūrime po vienerias rungtynes į priekį ir tikrai nesižvalgome, kas vyks. Po Utenos yra ir Bona, tik tada bus „Žalgiris“.

– Laukia rungtynės su Utenos ekipa, kuri stebina lygą, sujaukdama prieš sezoną visų prognozuoto ketvertuko išsidėstymą. Kiek jus patį stebina uteniškiai?

– Jie žaidžia labai gerą puolimo krepšinį. Prie trenerio Kairio viskas atrodo labai gerai, man asmeniškai, iš trenerio pusės, patinka kaip jie žaidžia. Tai aukšto tempo, greitas žaidimas su daug įdomių idėjų. Jie tam turi tikrai gerą sudėtį. Gynyboje jie spaudžia, trapina. Tai yra tikrai akiai gražus krepšinis, o rezultatai kalba patys už save – jie ne veltui stovi taip aukštai.

– Su sekmadienio varžovais žaidėte tik pačias pirmąsias sezono rungtynes, nuo kurių praėjo daugiau nei penki mėnesiai. Ar dar įmanoma pasiimti kažką iš to mačo?

– Iš tų rungtynių galima pasiimti tik informaciją, ką kai kurie individualūs žaidėjai darė prieš mus savo gebėjimais. Kaip komanda jie keitėsi, prisidėjo ir naujų gynybų, naujų žaidėjų. Turime žinoti, ką galime padaryti geriau prieš Alexanderį Hamiltoną, Justiną Alstoną, kurie mus baudė ypatingai.

– Svarbiu „Uniclub Casino – Juventus“ ramsčiu iškart tapo Reggie Lynchas. Tai labiau gynybinio plano žaidėjas, duodantis nemažai naudos ir puolime. Kaip neutralizuoti jį?

– Reggie yra labai tvirto kūno aukštaūgis. Su juo reikia dirbti prieš jam įeinant į baudos aikštelę, kur jis yra tikrai labai pavojingas. Čia bus darbas mūsų dideliems ir pagalbiniams žaidėjams, kurie turės dirbti pagal mūsų sistemą. Reggie gynyboje duoda labai daug, turi 2,2 bloko vidurkį. Ant jo lipti nelabai gali, bet jis turi ir savų minusų, kuriuos stengsimės išnaudoti.

– Kiek Utena yra trenerio komanda ir kiek sunku perkąsti jų schemas?

– Treneris duoda pakankamai daug laisvės savo žaidėjams, bet ta laisvė yra taktiška laisvė. Atrodo, kad jie žaidžia laisvai, bet jie žaidžia pagal pozicijas, pagal sukuriamus pikenrolus. Daug greito krepšinio. Tokį stilių treneris arba leidžia, arba ne, nėra, kad tai būtų tik žaidėjų, arba tik trenerių sprendimas. Tai yra bendras abiejų pusių susitarimas. Kaip ir minėjau, dėl to jie yra pakankamai pavojinga komanda, sunkiai skautinama, bet gali būti skautinama, kadangi nėra labai daug derinių, bet pagrindinė idėja yra aiški.