Kur šis vaikinas buvo prieš tai? M.Bukausko tikslų lentoje – data, kada taps UFC čempionu
Modestas Bukauskas | Organizatorių nuotr.
Modestas Bukauskas (13-5-0) gimė Lietuvoje, augo Didžioje Britanijoje, galėjo būti krepšininkas, tačiau pasirinko kovotojo kelią: tapo „Cage Warriors“ čempionu, pasirašė sutartį su UFC, patyręs sunkią kojos traumą skaitė žinutes, kad jo karjera baigta. Tačiau M.Bukauskas sugrįžo, antrą kartą tapo „Cage Warriors“ čempionu ir yra pasirengęs sugrįžimui į „aukščiausią lygą“.
M.Bukauskas grįžo, tačiau kitoks – kovingesnis ir tiksliai žinantis, ko nori iš savo karjeros kelionės. Tokio, kokį jį kovinio sporto gerbėjai pamatė nokautu ketvirtajame raude pasibaigusioje kovoje su Chucku Campbellu (5-2-0), jo dar niekas nebuvo matęs.
„Dabar į narvą einu kariauti, o ne varžytis... Patikėk, tai – du skirtingi dalykai. Dabar žinau, kad esu pasirengęs sugrįžti į UFC“, – sportas.lt sakė M.Bukauskas.
Paprašytas prisiminti nokautą, kuris leido ant peties glausti „Cage Warriors“ čempiono diržą, lietuvis, nusišypsojo.
„Bet aš net nesmūgiavau taip stipriai, kaip gali pasirodyti. Tiesiog išleidau dešinę ranką ir pataikiau neįtikėtinai tiksliai“, – kovotojas puikiai prisiminė smūgį, kuriuo Naujųjų išvakarėse nokautavo amerikietį C.Campbellą ir antrą kartą savo karjeroje iškovojo „Cage Warriors“ čempiono diržą.
Pirmą kartą „Cage Warriors“ čempiono titulą M.Bukauskas iškovojo 2019-aisiais, tais pačiais metais jis titulą apgynė. 2020-aisiais jis pasirašė sutartį su UFC. Debiutas buvo įspūdingas ir įvertintas – už įspūdingą nokautą kovoje su Andreasu Michailidžiu lietuviui buvo skirta premija už geriausią vakaro pasirodymą. Vėliau sekė trys pralaimėjimai. Paskutinysis – patyrus kraupią kojos traumą 2021-ųjų rugsėjį.
Sugrįžimas į „Cage Warriors“ narvą įvyko šių metų lapkritį – teisėjų sprendimu įveiktas Lee Chadwick. Netrukus organizacija nusprendė, kad M.Bukauskas vertas kautis dėl čempiono titulo su amerikiečiu C.Campbellu.
Savo priešininką „Cage Warriors 148“ narve lietuvis nokautavo ketvirtojo raundo pradžioje: po tikslaus smūgio jis buvo pasirengęs dar keliems, tačiau jų neprireikė – teisėjas Marcas Goddardas nutraukė kovą. Lietuvis atliko oro kūlvirstį, perlipo tinklą, krito į sparingo partnerio Willo Currie glėbį, pašoko su gerbėjas, priėmė tėčio Ginto Bukausko sveikinimus, o narve, jau spausdamas čempiono diržą, apsiglėbė Lietuvos trispalve.
Viename iš interviu po kovos M.Bukauskas net nebandė slėpti: „Eisiu švęsti, gersiu, kol atsijungsiu“.
– Modestai, tai kaip tasai vakarėlis po čempioniškos kovos? – sportas.lt paklausė M.Bukausko.
– O, Dieve... Taip, turėjo būti šelmiškas vakarėlis. Tačiau viskas susiklostė tikrai ne taip, kaip buvo planuota. Buvo nemažai interviu, planavome keliauti į „Cage Warriors“ organizuotą vakarėlį, bet kažkur palikau savo dalyvio apyrankę, turėjau grįžti į viešbučio kambarį... Kažkaip nusprendėme likti viešbutyje ir išgerti kelis gėrimus su artimiausiais žmonėmis. Tuomet sugalvojome, kad niekur neisime. Taip ir gavosi. Pamenu, kad trečią valandą nakties vaikštinėjome po Londoną, tikėjomės, kad dar rasime, kur galėtume užeiti. Tačiau viskas buvo uždaryta. Per vėlai susiorganizavome... Dabar žinau, kad reikėjo keliauti į afterparty arba likti viešbutyje. Nežinau, kaip čia viskas taip įdomiai gavosi. Nesukau galvos, tiesiog buvau laimingas su savo artimiausiais žmonėmis. Nebuvo taip, kaip buvau numatęs... Dabar galvoju, kad reikės į miestą išlįsti šį savaitgalį.
– Suprantu, kad iškart po kovos gal buvo sunku susivokti, ką pavyko padaryti, tačiau dabar jau prabėgo šiek tiek laiko. Kaip viską supranti ir vertini dabar?
– Keistas jausmas. Prieš kovą viską vizualizavau, ant mano tikslų lentos visada buvo užrašas – „Cage Warriors“ čempionas... O dabar matau tą užrašą, skaitau asmenines žinutes socialiniuose tinkluose, jau šimtą kartų mačiau man atsiųstą nokauto vaizdo įrašą. Keista. Peržiūrėjau kovą... Keista „sukinėti juostelę“, matyti viską iš šalies, tačiau dabar esu pasirengęs naujiems iššūkiams. Kelios dienos buvo skirtos poilsiui, maistui, bet jau dabar galvoju, kas laukia toliau, kas laukia rytoj. Atvirai? Aš žinojau, kad tapsiu čempionu. Žinojau, kad tai – mano likimas, žinojau, kad tai nutiks.
– Kokias savo klaidas pamatei, pažiūrėjęs kovą?
– Mano sekundantai patarinėjo bandyti versti priešininką ant grindų. Mes matėme, kad jis bando pagauti mane savo dešine ranka. Žinojome, kad jis bus ją užsitaisęs. Jis laukė mano klaidos, laukė, kada pats „užeisiu“. Todėl nerizikavau. Kuomet buvome prie tinklo, galėjau bandyti jį versti, bet nusprendžiau, kad nenoriu švaistyti energijos be reikalo. Galbūt, galėjau daugiau išnaudoti apatinius smūgius... Bet ir taip išmečiau smūgių daugiau negu buvome suplanavę. Nebuvo lengva pataikyti, nes jis visuomet traukėsi. Buvau pasirengęs smūgių apsikeitimams, buvau pasirengęs kontraatakuoti, to laukiau, bet jis nesiėmė iniciatyvos. Tikrai dar yra, ką tobulinti savo „žaidime“, bet labai daug žmonių sakė, kad ši kova buvo pati sklandžiausia mano karjeroje. Taip, buvo dalykų, kurie galėjo susiklostyti geriau, bet man pavyko išmesti dešinę ranką. Žinai, aš norėjau nokauto, aš jį gavau. Ir, tiesą pasakius, nesitikėjau, kad pavyks tai padaryti dešine ranka. Galvojau apie spyrį. O dabar esu dėkingas savo sekundantams, kurie patarė tai padaryti.
– Pasitikėjimo savimi tau netrūko ir žengiant į narvą. Tokio užtikrinto tavęs jau seniai nebuvome matę.
– Buvau pasirengęs karui. Anksčiau aš eidavau varžytis. Tai skirtingi dalykai, patikėk. Visiškai kita nuotaika tave lydi, kai eini varžytis, ir kuomet eini žinodamas, kad stengsiesi sužaloti žmogų. Pastaruoju atveju atsiranda tam tikra agresija, kuri veikia. Šįkart žengiau su filmo „Gladiatorius“ garso takeliu ir puikia britų daina – buvau pasirengęs karui. Ir taip bus ateityje. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad jausmas, kurį jaučiau, buvo geriausias per visą mano karjerą – dar niekada nesu taip gerai jautęsis eidamas į narvą. Dar jaučiuosi šiek tiek kaltas prieš savo treniruočių partnerį Willą, nes gerai jį palamdžiau ir apibraižiau prieš kovą. Jo veidas buvo kur kas daugiau sužalotas po apšilimo negu manasis po kovos. Tačiau tai man padėjo puikiai nusiteikti. Galima tai vadinti pasitikėjimu savimi, tačiau už tai esu dėkingas visiems, kurie buvo su manimi, kurie tą dieną ėjo į karą kartu.
– Kur šis pasitikėjimas savimi nuves toliau? Savo interviu prieš kovą ir po jos sakei, kad tavo pagrindinis tikslas – sugrįžimas į UFC!
– Taip. Ir aš tikiu, kad tai įvyks. Nežinau, kada, bet būsiu pasirengęs. Jei tik atsiras galimybė, būsiu pasirengęs. Todėl jau rytoj vėl tęsiu treniruotes ir tobulėsiu. Mano laikas ateis. Aš žinojau, kad dabar man reikia nokauto. Mano sugrįžimo kova baigėsi teisėjų sprendimu – ir tai nebuvo geriausias mano pasirodymas. Tačiau dabar žinau, kad žmonės apie tą kovą nekalbės, jie kalbės apie mano nokautuotą C.Campbellą. Tokių pasirodymų man reikia, jei noriu sulaukti aukščiausio lygio turnyrų dėmesio. Tikiu, kad sugrįšiu į UFC, tikiu, kad to nusipelniau. O kaip bus, pamatysime. Dabar turiu galvoti, kaip apginti savo „Cage Warriors“ čempiono titulą. Tiesiog noriu kautis. Kad ir kur tai darysiu, aš tobulėsiu. Kad ir kas benutiktų, aš būsiu laimingas, bet tikiu, kad esu pasirengęs sugrįžti į UFC.
– Ar kovotojui sunku galvoti apie ateitį, ypatingai, kuomet turi tikslią viziją?
– Žinai, mano planai, spėju, nesiskiria nuo kitų kovotojų planų – būti UFC čempionu. Mano tikslas – tapti pirmuoju lietuviu UFC čempionu. Toks tasai mano tikslas ir aš nebijau apie jį kalbėti. Aš žinau, kokį kelią man reikės nueiti. O žmonės gali manimi netikėti, gali tikėti – man nerūpi. Aš žinau, ką turiu daryti dėl savo tikslo. Priminsiu, kad vis dar esu labai jaunas – kitą mėnesį man sukus 29. Žinau, kad Francisas Ngannou sutartį su UFC pasirašė būdamas 29-ų ir tapo čempionu. Taip, savo karjeroje padariau klaidų, pralaimėjau kovas, kurių neturėjau pralaimėti, kovojau netinkamai nusiteikęs, nežinojau, koks turiu būti kovoje... Vėliau patyriau labai sunkią kojos traumą, kova išslydo ir, nepatikėsi, kiek žmonių man rašė, kad mano karjera baigta. Net neįsivaizduotum, kiek žmonių man rašė, kad niekada nesugrįšiu į narvą, kad daugiau niekada nelaimėsiu. „Su juo viskas baigta“, – rašė žmonės. Ir pažiūrėkime dabar į žinutes, kurias gaunu: „Kur šis vaikinas buvo prieš tai?“ Kiek juokinga. Tačiau toks yra kovinio sporto pasaulis: pralaimi arba laimi. Skirtumas tik tame, kad pralaimėtojas niekam nerūpi. Laimėsi kovą po kovos ir žmonės apie tave kalbės. Aš suprantu šio žaidimo taisykles. Dabar esu dėkingas visoms savo patirtims. Man jos reikėjo. Trauma? Taip, žmonės galėjo kalbėti, kad viskas yra baigta, bet apie tai šnekėjo asmenys, kurie manęs nepažįsta. Visiems galiu pasakyti, kad nesu tas, kuris viską meta, susidūręs su iššūkiais. Turiu tikslą ir jo sieksiu. Žinau, ką turiu daryti – laimėti. Ir tik noriu pabrėžti, kad mano tikslas nėra tik sugrįžti į UFC, mano tikslas – laimėti UFC čempiono titulą. Ir nesvarbu, kas stovės mano kelyje. Dveji, treji metai? Nesvarbu, kiek tai užtruks. Žinau, kaip atsiperka sunkus darbas, o dar svarbiau, kad žinau, jog didis tikslas tik paverčia visą kelionę ypatinga.
– Nuo tikslų grįžkime prie to, kas įvyko? Kokia buvo tavo emocija, kuomet supratai, kad C.Campbellas nebepakils?
– Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad mano sekundantai man vis kartojo, kad iššaudžiau per daug galingų smūgių kovos pradžioje. Jie norėjo, kad mažiau dirbčiau pavieniais smūgiais. Jie šiek tiek pyko, kad neapdirbinėju ir neparuošiu tinkamai smūgių. Tėtis man sakė, kad stiprų smūgį reikia paruošti – prieš tai reikia vieno ar kelių paprastesnių ir silpnesnių smūgių. O mano treniruočių partneris Willas sakė, kad reikia pabandyti imituoti praėjimą į kojas, o tada leisti smūgį. Tą aš ir dariau ketvirtojo raundo pradžioje – kelis kartus pagąsdinau, priešininkas žengtelėjo į priekį, aš išmečiau lengvą jab‘ą, C.Campbellas prarado pusiausvyrą, nes turėjo trauktis, ir tada „išskrido“ dešinė. Taip, aš tikėjausi, kad pataikysiu dešine, tačiau aš nesitikėjau to, kas nutiko po to. Pamatęs, kad jis krenta, aš pamaniau, kad tai nokdaunas, tikėjausi, kad priešininkas kils ant kojų. Bet, pasirodo, neįvertinau faktoriaus, kad po smūgio jis skries ant grindų visu savo svoriu. Tai buvo pabaiga, nors buvau pasirengęs dar keliems smūgiams. Supratau, kad viskas baigta, kuomet M.Goddardas stojo mano kelyje. Smūgis? Jis tikrai nebuvo pats stipriausias, negalėčiau pasakyti, kad sudėjau į jį visą savo jėgą. Mušiau kaip į leteną – „bam“. Pataikiau. Tėtis man visada kartoja: „Nemušk tiesiog į galvą, taikyk į smakrą“. Dabar visi tikrai žino, kuo viskas baigiasi, kai pataikai į smakrą. Jausmas, kai nukrito priešininkas – toks smagus, tačiau dviprasmiškas, nes prisimenu tą dvejonę, ar jis pakils, ar jau nebe. Vėliau mačiau, kad atsistojęs jis vis dar svirduliavo. OK, dabar žinosiu, kad turiu gerą dešinę ranką – toliau ją naudosiu (juokiasi). Tiesą pasakius, aš žinojau, kad laimėjęs darysiu kūlvirstį, kad lipsiu ant tinklo – vizualizavau tai. Dariau tai, kas jau buvo mano galvoje. Man net nereikėjo galvoti, ką daryti. Žinojau, kad taip bus. Gerai, kad nebijau aukščio ir nebuvo problemų užsikorus ant tinklo. Viskas įvyko taip greitai po nokauto... Viską dariau tarsi robotas. Norėjau padėkoti savo gerbėjams, norėjau atiduoti dalį savo energijos jiems, pakliuvau į Willo gniaužtus, kuris mane kilnojo iš laimės, norėjau apkabinti tėtį... Nes tai buvo svarbus momentas mano karjeroje, ypač po situacijos, kurioje buvome dar prieš metus. Įspūdinga, kas buvo nuveikta.
– Kai buvo įteiktas čempiono diržas, ant pečių nugulė ir Lietuvos trispalvė.
– Pasakysiu paprastai, nesvarbu, gerai ar prastai kalbu lietuviškai, bet esu gimęs Klaipėdoje, persikrausčiau į Britaniją, kai man buvo treji. Esu ne vieną kartą tai sakęs, norėčiau tobulai šnekėti lietuviškai, bet... Na, aš pradedu mokytis, bet greitai viskas užsimiršta. Gal esu šiek tiek tinginys šiuo klausimu: pasimokau, o po to pasidaro sunku ir kiek užmetu. Keista, kovoju, stengiuosi garsinti Lietuvos vardą, bet su kalba sunkiau. Lietuva man yra labai brangi. Jaučiu protėvių dvasią ir energiją. Net žengdamas į ringą galvojau apie lietuvius, kurie jodami ant žirgo su kalavijais rankose gynė savo žemes. Man svarbu reprezentuoti Lietuvą, man svarbu, kad prie mano vardo ir pavardės būtų Lietuvos vėliava. Taip, norėčiau pagaliau apsilankyti Lietuvoje, tačiau esu labai užimtas. Atrodo, galėčiau atvykti bent savaitgaliui, tačiau mano galvoje sukasi tik mintys, kaip vyks mano treniruotės, ką dar turiu padaryti, kad būčiau geresnis. Pažiūrėkime, kokia galinga Lietuva yra sporte, kokia stipri koviniame sporte: vienas lietuvis turėjo sumaitotą koją, bet grįžo ir iškovojo „Cage Warriors“ čempiono diržą. Tai bus įrašyta istorijoje. Žmonės galvoja, kad esame maža šalis. Pažiūrėkite į mus: turime „Glory“ čempioną Sergejų Maslobojevą, turime pasaulio bokso čempioną Eimantą Stanionį, turime puikų Egidijų Kavaliauską. Maža šalis, kuri užaugino galingus vaikinus. Todėl didžiuojasi esantis lietuvis, turintis lietuvišką vardą ir pavardę. Mano tėtis man kartais net treniruotėse nurodymus duoda lietuviškai. Jei aš gerai nekalbu lietuviškai, tai nereiškia, kad nesuprantu. Taip, aš augau Didžiojoje Britanijoje, įgijau išsilavinimą čia, bet prie čempiono diržo privalėjau pasidabinti Lietuvos vėliava. Tai neapsakomai geras jausmas. Mano pravardė ne tiesiog „Gladiatorius“, esu „Baltijos gladiatorius“ – ne šiaip sau. Darysiu viską, kad mūsų vėliavą pažintų visas pasaulis. Noriu parodyti, ko yra verti lietuviai.
– Modestai, už tavo nugaros tikslų lentą.
– Tuoj parodysiu... (persikelia prie lentos). Štai, šis dalykas jau įvyko (rodo į užrašą apie „Cage Warriors“ čempiono titulą). Išsipildė. O čia visi kiti planai. Sugrįžimas į UFC – 2023-ųjų kovas, UFC čempionas – kai man bus 31-i (karjeros įrašas: 20-5). Štai ir visi tikslai.
– UFC čempionas – po dviejų metų?
– Toks tikslas, žmogau! Prisimink, vienintelis dalykas, kurį turiu padaryti – kiekvieną kartą laimėti. To ir tikiuosi.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
