T.Pakutinskas atvirai: apie motyvuojančius mamos žodžius, lauktuves žmonai, nekenčiamus lowkick’us ir „keistai“ sutapusią „KOK Dynamite“ datą
Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Atvirai? Man nėra svarbu, su kuo kovoti. Svarbiausia, kad nusimato kova – ne aš tas kovas organizuoju. Ką prieš mane ringe pastato, su tuo ir kovoju“, – sportas.lt sakė klubo „Rings“ sunkiasvoris MMA kovotojas Tomas Pakutinskas (21-15-3).
Gruodžio 22 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančio „KOK Dynamite“ turnyro ringe jis susikaus su 26-ų marokiečiu Mohammedu Amine (4-1-0). Nyderlanduose besitreniruojantis „Akira FC“ organizacijos čempionas.
„Dar kartą pasikartosiu, ne visada gali laimėti, tačiau aš visada stengiuosi, atiduodu viską, kad teisėjas iškeltų mano ranką į viršų, – kalbėjo 35-ų T.Pakutinskas, kuriam „KOK Dynamite“ data turi ir kitą simbolinę reikšmę. – Darau viską, kad pralaimėjimų nebūtų“.
– Paties paskutinė kova su Soslanu Gasievu buvo labai greita – reikalus sutvarkei žaibiškai!
– Nespėjau per daug ir suprakaituoti (juokiasi). Apšilimas buvo stipresnis negu kova. Bet tokia ir buvo taktika. Su treneriais kalbėjome, kad negalime priešininkui leisti mosikuotis rankomis... Tai nebuvo labai aukšto lygio priešininkas, tačiau tie smūgiai nuo užpakalio – „samčiai“ – visada gali būti pavojingi. Vaikinas sveria 122 kilogramus, jei netyčia pataikyti tokiu „samčiu“, atsisėstumei ant užpakalio. ir dėl to kaltinti galėtumei tik save.
– Tačiau mes pamatėme visiškai kitokį tave ringe – tikras turbo užtaisas...
– Pasikeitė mano treniruotės, dirbu su įvairiais treneriais. Nors pats Andrius Šipaila purtys galvą, tačiau jis sugebėjo mane transformuoti. O dar kiek reiškia „Sparta Fight Gym'e“ poroje stovėti su Sergejumi Maslobojevu – tai neįkainojama patirtis. Jis visada man pasako, ką blogai darau. Ciklais dirbame su treneriu Andriumi Birulinu, kuris rūpinasi mano fiziniu pasirengimu. Atrodo, viską darome teisingai – prieš varžybas auginuosi svorį, o vėliau bent keturis kilogramus nusimetu, kad būčiau greitesnis, galėčiau sprogti ir netrūktų ištvermės.
– Suprantu, kad karjeros pradžioje turėjai viziją, koks nori būti kovotojas. Ar dabar galėtum pasakyti, kad pavyko tą viziją įgyvendinti?
– Dar ne. Visada norėjau būti kovotojas. Šį norą pavyko išpildyti (šypsosi). Bet visada norėjau būti kovotojas, kuris galėtų iš savo veiklos uždirbti pinigų. Norėčiau ateityje vaikui parodyti namą ir pasakyti, kad jis yra pastatytas už pinigus, kuriuos tėtis uždirbo kovodamas. Niekada nenorėjau būti kovotojas, kuris atidavė visą savo gyvenimą ringui ir nieko neturi. Kad ir kaip tai skambėtų, bet pinigai yra stimulas sportuoti. Tiesiog norisi, kad ne be reikalo ta galva būtų daužoma.
– Pinigai – smagi tema. Už savo pirmą honorarą, ką nusipirkai?
– Yra vienas toks įsimintiniausias pirkinys (juokiasi). Tai buvo mano debiutas MMA. Ukraina. Pamenu, už kovą gavau gal 1000 JAV dolerių. Nupirkau savo draugei, dabartinei žmonai batus (juokiasi). Parvežiau ir tie batai iki šiol yra, nors jau daug metų prabėgo.
– O sau?
– Sau aš tik skanesnio maisto nebent. Visada mėgdavau skaniai pavalgyti. Daugiau sau nelabai ką ir perku.
– Ar spėjai pailsėti po paskutinės savo kovos?
– Šiek tiek spėjau, vėliau pradėjo lįsti traumos. Jau buvau sau pasakęs, kad daugiau taip nebedarysiu – „neimsiu“ kovos po kovos. Organizmas, jaučiu, nespėjo atsigauti po paskutinio pasirengimo, o ir peties raiščiai patempti. Bet kentėti galima. Toks mūsų, kovotojų, gyvenimas. Bet jau pažadėjau sau – daugiau niekada neleisiu kovai lipti ant kovos. Nebe tie metai. O ir pasirengimas, atrodo, ne toks aštrus. Toks atsargesnis. Kuomet vyko pirmasis pasirengimas – draskiau save. O dabar – stipriai, bet viskas ne taip, tai, žiūrėk, kažką skauda, tai vangumas užlieja. Senatvė. Kartais tikrai reikia pasižiūrėti į savo pasą.
– Kada paskutinį kartą tai darei?
– Pats stengiuosi nežiūrėti, o ir aplinkiniai dažnai neprimena to mano amžiaus. Kad nelabai ir yra, kas galėtų priminti. Mažas tasai mano ratas, su kuriuo bendrauju: treneriai, S.Maslobojevas, Laurynas Urbonavičius... O kad kažkur nueičiau, atsisėsčiau su kažkuo arbatos išgerti? Ne, nebūna. Geriau aš pamiegosiu, pailsėsiu. Penktadieniais visada važiuoju į Tauragę. Atradau ir naują hobį – šeštadieniais vykstu į medžioklę. Smagu visą dieną pabūti miške.
– Miegi, valgai, sportuoji, valgai, sportuoji, miegi – galima rikiuoti, kaip tik tau patinka, bet labiau atsidavusio sportui žmogaus aš, turbūt, ir nepažįstu.
– Aš nežinau, kada tai prasidėjo... Po paskutinio pralaimėjimo ACA organizacijoje aš save labai graužiau. Užsidariau, su niekuo nebendravau, mėnesį nesportavau, galvojau, kad baigėsi mano karjera. Žmona jau patenkinta šypsojosi, tikėjosi, kad būsiu namuose. Bet supratau, kad negaliu be sporto, išsiprašiau, kad man leistų dar bent kelerius metus sportuoti. Vėl į Vilnių atvažiavau, viskas prasidėjo iš naujo. Kai sportuoju, jaučiuosi gyvas. Man smagu. Jau su žmona rimtai kalbėjome, kad ji turės man padėti viską baigti, kai ateis tam laikas. Aš vienas, atrodo, nesugebėsiu.
– Esi skaičiavęs, kiek metų sportuoji?
– Oi, daug... Pirmasis mano sportas – imtynės pas trenerį Joną Sabutį. Vėliau nuėjau į boksą pas Edvardą Kutujevą ir Giedrių Vaištarą. Kažkaip greitai mane pradėjo vežioti į varžybas... Man buvo gal devyneri. O imtynes lankyti buvau pradėjęs šešerių. Varžybos varžybomis, bet, pamenu, susilaužiau rankas. Tėvai nebeleido eiti į boksą, grįžau į imtynes.
– Neužrašė į pianino klasę?
– Ne. Mažas aš turėjau savo stiprų charakterį. Mane ir diržu bandė priversti mokytis, bet vis vien darydavau savo. Dabar gailiuosi, kad tiek mokslams dėmesio neskyriau. Bet buvo kaip buvo... Mane sodindavo mokytis, o aš sesės vis prašydavau, kad už mane viską padarytų. Aš vis sakydavau, kad atsilyginsiu, kad ir aš ką nors už ją padarysiu arba nesakysiu tėvams, kad kažkur išėjusi buvo (juokiasi). Sesė darydavo mano namų darbus, bet tėvai iškart suprasdavo.
– Leisk atspėsiu, tu sugrįžai į bokso treniruotes, nors tėvai neleido?
– Boksas mane labai traukė. Paslapčia lankydavau. Pasakydavau, kad einu į imtynių treniruotę, o nueidavau į boksą. Prieš varžybas reikėjo gauti tėvų parašą, pasakiau treneriui, kad nieko nesigaus. Treneris E.Kutujevas važiavo pas mano tėvus, jų atvirai paklausė: „Tai jūs norite, kad jis gatvėje muštųsi, ar pas mane salėje?“. O aš toks muštukas tikrai buvau. Įtikino tėvus. Aštuoniolikos išvažiavau į Vilnių... Pamenu tuos metus, nes mama mirė... Per šventes, kaip tik gruodžio 22 dieną, per „KOK Dynamite“ bus metinės. Keista diena. Sutapo.
– Kaip prisimeni mamą?
– Pamenu būdavo tokie „Real Fights“ turnyrai... Buvau pralaimėjęs prieš vieną vaikiną. Dabar nepamenu jo pavardės. Na, toks ten ir pralaimėjimas – pirštu man į akį įdūrė, o teisėjas neleido man kovoti toliau. Norėjau revanšo. Jį gavau. Mama jau sirgo vėžiu, gulėjo ligoninėje – buvo labai blogai. Pamenu, nuvažiavau į ligoninę, o ji man ir sako... Šiuos žodžius iki šiol pamenu tiksliai: „Varyk, duok, kad galva nukristų“. Mama visada mane labai palaikydvo. Tą kovą laimėjau, nuvažiavau pas mamą, pasakiau jai, kad viskas gerai. Praėjo mėnesis ir mamos neliko. Pamenu tą gruodžio 22 dieną. Vyko kalėdinis boksininkų pagerbimas... Teta paskambino ir pasakė, kad bėgčiau į ligoninę, nes jau viskas. Nubėgau, suspaudžiau jos ranką... Ir viskas. Mamos neliko...
– Ir iki šiol stengsiesi jos nenuvilti?
– Visada tai dariau. Kiekvieną kartą. Nenoriu nuvilti visų, kurie laukia mano kovų. Žinau, kad būsimas mano priešininkas yra daugiau kikboksininkas. MMA patirties jis turi mažiau. Jis ir lengvesnis bus už mane. Su L.Urbonavičiumi turime susidėlioję taktiką. Pasmūgiuosiu, jei matysiu, kad geras stovėsenoje, versiu į parterį. Stengsiuosi ilgai nežaisti. Svarbiausia, kad jis nepradėtų man lowkick’ų mušti. Man labai nepatinka. Labai supykstu. Muša man juo per treniruotes, aš jau dantis net sukandęs kenčiu. Tik gaunu lowkick'ą ir noriu stipriau mušti. Jei M.Amine man muš lowkick'us, aš jį ant teisėjų stalo numesiu (juokiasi). Laukiu kovos, nes žinau, kad jo jos lauks poilsis. Leisiu sau mėnesio pertraukėlę. Sportuosiu, bet tikrai nedarysiu treniruočių, po kurių net apsivemti norisi...
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
