S.Peno: apie ryšį su lietuviais, žirgų lenktynes ir egzotišką kilmę

Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) pokalbių rubrikoje – interviu su Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ atakų organizatoriumi Stefanu Peno. Serbų krepšininko CV – gana įspūdingas. Dar būdamas paauglys jis prisijungė prie Barselonos „Barcelona“ jaunimo sistemos, kurioje subrendo kaip krepšininkas. Atstovaudamas jaunimo rinktinėms S.Peno nuskynė po du sidabro ir bronzos medalius, o 2013-aisiais buvo pripažintas ir naudingiausiu Europos šešiolikmečių čempionato žaidėju.

Mintimis nusikeldamas dešimtmečiu atgal, 25-erių krepšininkas prisimena nuožmias akistatas tarp serbų ir lietuvių.

„Tai dvi krepšinio šalys, visad svarbios rungtynės mums, net žaidžiant dėl 5-os vietos, kaip kažkada buvo nutikę. Žaidėme dėl nieko, bet tuo pačiu norėjome išsiaiškinti, kas yra geresni – serbai ar lietuviai“, – su šypsena pasakojo pašnekovas.

Pokalbyje paliestos ir kitos temos – S.Peno ryšys su Lietuvos krepšininkais, jo metai Ispanijoje ir Vokietijoje, egzotiška kilmė bei įdomiausi pomėgiai.

– Berlyno ALBA žaidėte su Mariumi Grigoniu ir Roku Giedraičiu. Koks jūsų santykis su šiais vyrukais? Ar vis dar su jais bendraujate?

– Taip, žinoma, vis dar esame labai geri draugai. Užmezgėme stiprų ryšį ALBA komandoje, ypač dėl to, kad toje komandoje visų pirma visi buvo geri žmonės ir tik tada geri žaidėjai. Turėjome labai artimą ryšį su Mariumi pirmaisiais metais, galbūt dėl to, kad amerikiečiai visad būna kartu, europiečiai taip pat. Kai jis paliko klubą, man buvo liūdna, galvojau, kas jį pakeis, bet tuomet atėjo Rokas, su juo irgi praleidome dvejus nuostabius metus. Labai mėgstu savo draugus lietuvius. 

– Galbūt tai susiję su tuo, kad tiek jūs, tiek Marius jaunystę tobulėdami praleidote Ispanijoje?

– Taip, tai tikrai buvo viena iš temų tarp mūsų. Turėjome daug bendrų draugų Ispanijoje, bendrų pomėgių, kuriuos įgijome Ispanijoje. Taip, tai tikrai buvo vienas iš tų dalykų.

– Ar ispaniška kultūra jums arti širdies?

– Taip, man patinka, kaip jie gyvena, viskas yra lengva, „tranquilo“ (isp. ramu).

– Praleidote nemažai metų „Barcelona“ jaunimo sistemoje. Kaip svarbu jums buvo būti dalimi tokios didžiulės organizacijos?

– Tai buvo privilegija. Buvau pagerbtas ir laimingas, kad galėjau būti tokio didelio klubo dalimi, bet tai buvo prieš 10 metų...

– Ar būdamas ten sutikdavote futbolo žaidėjų?

– Taip, juos matai treniruočių centre, bet jie gyvena savo gyvenimus ir yra kitokie nei krepšininkai ir kartu nesibičiuliauja.

– Ar esate futbolo fanas?

– Esu, bet neidavau į rungtynes, nežinau kodėl, buvau tik dvejose.

– Nepalaikote „Barcelona“ futbolo komandos?

– Palaikau, bet labiau mėgaujuosi būdamas ant sofos su užkandžiais nei šaldamas stadione.

– Nenado Čanako svajonių darbas – treniruoti ALBA. Ar girdėjote apie tai?

– Tikrai? Nežinojau to. Kai čia atvykau, kalbėjome ir aš žinojau, kad jis ten žaidė, bet įdomu ir tai, kad jis gyveno tame pačiame pastate kaip ir aš po daugiau nei 10 metų. Nežinojau, kad jo svajonė yra ten sugrįžti.

– Ar galite patvirtinti, kad ALBA yra aukščiausio lygio organizacija?

– Tikrai viena aukščiausio lygio organizacijų Europoje, klubas su didele istorija. Tai tikrai labai didelis klubas.

– Ką manote apie Berlyną, kaip miestą?

– Didžiulis miestas, daug kultūrų, kurios maišosi. Tai nėra tipiškas vokiškas miestas. Man patiko ten. Reikia laiko, kad pažintum tą miestą. Negali visko pamatyti net per metus.

– Turite gajanietiško kraujo. Ar tai kažkas svarbaus jums?

– Žinoma, tai svarbu, tai mano kraujas, iš to atsirado mano charakteris. Taip pat ir mano karibų pusė – daugiau atsipalaidavusi, ne tokia temperamentinga ir charakteringa, kaip serbiška. Manau, kad tai geras mišinys.

– Ar lankotės ten dažnai?

– Ne, Gajana labai toli, niekada neturėjau laiko nukeliauti nes tai užima bent dvi dienas. Norėčiau ir tikiuosi, kad nuvyksiu. Mano mama nuvyksta dažnai, bet tikiuosi, kad su sese galėsime irgi nuvykti ir aplankyti ten esančią šeimą.

– Kokia jūsų didžiausia aistra be krepšinio?

– Man nepatinka žaisti kompiuterinių žaidimų per „Playstation“. Kaip kiekvienas sportininkas žiūriu „Netflix“ ant sofos. Augdamas vasaromis stebėdavau žirgų lenktynes ir man patinka turint laiko vėl tai daryti. Kai buvau Vokietijoje, mačiau, kad ten tai labai populiaru, tad vėl įnikau į tai ir sekiau žirgų sportą.

– Tai labai įdomus hobis. Lietuvoje žiemą taip pat vyksta žirgų lenktynės.

– Taip, bet tai skirtingos lenktynės. Man labiau patinka, kai žokėjai joja ant žirgų.

– Pernai trumpai buvote Prienų klubo žaidėjas. Ką sužinojote apie Lietuvą per tą laiką?

– Žinojau daug dalykų apie Lietuvą dar iki tol. Lankiausi Panevėžyje per Europos šešiolikmečių čempionatą prieš 10 metų. Vėliau galėjau pažinti Marių ir Roką, jų šeimas ir kokie yra lietuviai. Per 2-3 savaites Prienuose pamačiau, kad žmonės yra malonūs, man patinka kaip jie bendravo su manimi ar kitais. Tai krepšinio šalis, jei žaidi Prienų komandoje – jie tai žino, seka visą krepšinį. Kartais būti atpažintam ne aikštelėje man visai patinka.

– Žaisdamas jaunimo čempionatuose tikriausiai dažnai susitikdavote su Lietuvos komandomis. Tai – principinė dvikova?

– Taip, ypač vyrų rinktinių lygyje, kur ta priešprieša užgimė jau seniai. Jaunimo lygyje yra taip pat – dvi krepšinio šalys, visad svarbios rungtynės mums, net žaidžiant dėl 5-os vietos, kaip kažkada buvo nutikę. Žaidėme dėl nieko, bet tuo pačiu norėjome išsiaiškinti, kas yra geresni – serbai ar lietuviai.