D.Česnauskis: „Rinktinė uždeda pliusą, bet tik nedidelį procentą. Vis tiek, klubai žiūrės į tavo kokybę“

Deividą Česnauskį „FutbolasLT“ tinklalaidėje apie besikeičiančią „Panevėžio“ komandą norėjome pakalbinti dar prieš savaitę, tačiau tuomet jis užtruko filmuodamasis viename dokumentiniame filme apie Lietuvos futbolą. D.Česnauskis jam pasakojo savo istoriją, prisimindamas įdomiausius karjeros etapus.

Vis tik, šiandien DČ7 jau nebe futbolininkas, o futbolo žaidėjų agentas ir labiausiai pastebimas jo darbas – darbas su „Panevėžio“ futbolo klubu. Jis atvežė naują trenerį, jis komandai parūpino naujų žaidėjų ir jie kartu siekia iškovoti kelialapį į kito sezono UEFA Konferencijos lygos atranką.

„Šis klubas yra atviras bendradarbiavimui, o aš irgi esu atviras jiems padėti. Tai bendradarbiavimas, gaunasi, abipusis. Vienas kitą bandome suprasti, ko reikia komandai, ko reikia klubui ir bandome dirbti kartu. Mano darbas kaip agento irgi yra atvesti kuo geriausią trenerį, o jeigu tai klubui reikalinga – žinoma, ir žaidėją“, - tinklalaidėje kalbėjo D.Česnauskis.

Iš ko susideda agento darbas? Koks jis yra? Kokia to darbo kasdienybė?

Visų pirma, yra bendravimas, ryšiai ir, turbūt, skautinimas. Vėl yra visokių programų, kur tuos žaidėjus skautinti, žiūrėti, stebėti, suprasti, kokio lygio yra žaidėjas ir kokio lygio klubui žaidėjo reikia. Toks bendradarbiavimas ir vyksta.

Ar pats esi patenkintas šituo karjeros etapu?

Baigęs karjerą, gavau galimybę dirbti sporto direktoriumi „Žalgirio“ sporto klube, bet ilgai ten neužsilaikiau. Tai reikėjo spręsti, koks toliau bus mano gyvenimo etapas. Tikrai buvo minčių eiti į trenerio darbą, bet nusprendžiau pasirinkti agentavimą, nes žaidžiau užsienyje, skirtingose šalyse, yra ryšių, kontaktų. Yra daug žaidėjų, kurie dirba treneriais, dirba prie klubo menedžemento, tai nusprendžiau pasirinkti šitą kryptį. Esu tokiame, galima sakyti, pradiniame etape. Dveji metai agento darbo tai tik pradžia. Reikia dar daug ko išmokti, sužinoti, užsitarnauti ryšius.

Ar agentams reikia kažkokių kursų, licencijų, sertifikatų, kad įrodytum, jog tikrai esi agentas?

Kai kuriose šalyse tai yra įprasta, kai kuriose reikia išlaikyti, bet Lietuvoje kol kas dar šito nėra. Pati FIFA ruošia šią programą ir artimiausiu metu gal kažkas panašaus ir bus. Šiai dienai to nereikia, informuoji federaciją specialiu raštu, jog dirbi agentu ir tiek.

Agento įvaizdis visuomenėje, atrodo kaip ryklys, kuris bando atsigriebti kuo didesnį kąsnį. Ar yra tame racijos?

Bandau dirbti pagal rekomendacijas ir tai, ką FIFA rekomenduoja. Ten tie procentai tikrai nėra labai dideli. Svarbiausias ir pirmas dalykas kam turi atstovauti – tai žaidėjui ir jo interesams. Čia pagrindinis dalykas. Ir klubo, nes dabar klubas, agentas ir žaidėjai yra labai surišti ir be šito futbolas gyventi nelabai ir gali.

Kuo žaidėjai būna nepatenkinti, kai turi įsikišti ir agentas?

Nežinau, ką turima omenyje nepatenkinti. Visokių situacijų būna, kiekvienas žaidėjas yra skirtingas. Galbūt, nepatenkinti būna, kai pasirašo ilgalaikes sutartis su agentais, kurie paskui nieko neranda. Yra skirtingas agentų darbo pobūdis. Gal kiti žaidėjai ir nudega, ir yra nepatenkinti. Aš stengiuosi dirbti sąžiningai ir jeigu žaidėjas nebenori bendradarbiauti su manimi ir mato kitą kelią, tai aš tikrai neprieštarauju. Yra kontraktas, mes jį nusitraukiame ir einame skirtingais keliais.

Ar mūsų Lietuvos futbolininkai nors kažkiek yra paklausūs užsienyje?

Toks, galbūt, skaudokas klausimas iš tikrųjų, nes matome ir kur mūsų rinktinė randasi, kokiame lygyje mes esame. Ir tas lietuviškas pasas tikrai nėra labai populiarus užsienio rinkose. Tą žaidėją reikia mokėti pateikti, tas žaidėjas turi turėti statistiką čia Lietuvoje, kad jį bandytum kažkur išvežti į užsienį.

Grįžtant prie senos ar nelabai senos temos, kai bandoma žaidėją prastumti į rinktinę, kad iš rinktinės kažkur išvežtų. Ar žaidžiant dabartinėje Lietuvos rinktinėje, kuri pralaimi, padidėja šansas išvežti žaidėją, ar ne?

Šansai, vis tiek, padidėja, kai tave kviečia į rinktinę. Tai yra didelis pliusas pačiam žaidėjui. Bet nebūkime tokie naivūs, kad gan stiprūs, normalūs klubai, kur geresnėse lygose, pasikliaus vien rinktine. Jie vis tiek mato žaidėjo kokybę, mato kaip jis žaidžia. Tai nieko čia neapgausi. Rezultatai patys apie save pasako, jie išanalizuos žaidėją, yra specialūs skautai, kurie tai daro. Rinktinė padeda, uždeda pliusą, bet kad tave būtent paims dėl to, jog tu žaidi rinktinėje, turbūt nedidelis procentas prisideda. Vis tiek žiūrės tavo kokybę.

Trys ryškiausi Lietuvos futbolininkai, lietuviai žaidžiantys A lygoje, kurie galėtų būti įdomūs užsieniui?

Iš jaunų tokių, gal Gustas Jarusevičius, kuris turi perspektyvos. Gal tas pats Motiejus Burba, kuris prie „Žalgirio“ sistemos yra. Galbūt juos išskirčiau. Turime suprasti, kad lietuviai paklausūs ir, turbūt, geresni lietuviai iš šitos lygos bus tik jauni. Ir matome, kur vyresni žaidėjai išvažiuoja. Paimkime ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius. Tas pats Kišas, Videmontas, kurie pasidarė geras statistikas. Jiems yra 27-28 metai, jie vis tiek negauna tokių gerų pasiūlymų Europoje, todėl išvažiuoja į Kazachstaną ar į Korėją. Iš jaunų, turbūt, išvažiavo, kuris pasidarė gerą statistiką, tai tikriausiai Nauris Petkevičius.

Ko trūksta mūsų jauniems futbolininkams?

Reikia pradėti nuo mūsų vaikų vystymo ir ugdymo kokybės, nes treneriai irgi turi stažuotis, juos reikia apmokyti ir tuos, kurie patys pirmieji augina mūsų vaikus. Į juos reikėtų investuoti, kad jie jau prisidėtų nuo pat pirmų etapų, pirmų futbolininko žingsnių, kurie augina mūsų jaunimą. Aš manau, tik treniruočių procesas, mąstymas ir sugebėjimas juos išmokyti kaip futbolo aikštėje reikia mąstyti, kaip reikia žaisti futbolą.

Ar tave labai stebuklingai treniravo kai buvai mažas?

Futbolas keitėsi, jis nestovi toje pačioje vietoje, jis juda į priekį. Tada daug kas buvo dedama ant fizinio pasirengimo ir aš kitus dalykus, kaip mąstymą bei visą kitą, galbūt, užkroviau stipresniuose klubuose kaip Maskvos „Dinamo“, „Lokomotiv“, „Hearts“ ir t.t. Bet daug kas buvo paremta ant fizinio pasirengimo. O dabar to neužtenka – dabar reikia ir mąstymo.

Žiūrint į Lietuvos jaunųjų futbolininkų vystymosi perspektyvą, ar geriau likti iki 19 metų Lietuvoje, ar pasitaikius progai vis tik 14-16 metų išvykti į užsienį, jeigu yra tokia galimybė?

Sistema nėra dėkinga. Paimkime, kad ir „Žalgirį“ ar kitas aukščiausios lygos komandas. Dabar yra daug užsieniečių ir ten prasimušti jaunimui yra labai sunku. Tai aš matau tendenciją, kad jauni futbolininkai išvažiuoja ir gauna patirties. Dabar yra Italija ant bangos. Nesakau, kad daug, bet tikrai yra ten išvažiavusių ir ten bando kabintis. Jie gauna naują mokyklą, naują patirtį.

Manau, jog ta patirtis yra svarbi ir kuo tu jaunesnis šitą patirtį gauni, krauni taktinius sugebėjimus, mąstymo sugebėjimus, tai prideda tau vertę ir tu pradedi galbūt žaisti geriau. Ir grįžęs į Lietuvą tu, galbūt, būsi jau visai kitoks futbolininkas, nes prasimušti A lygoje dabar jaunimui geresnėse komandose yra sudėtinga.