- Man jau yra 18 metų.
- Vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik mano asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
|
|
S.Maslobojevo kelias į šlovės viršūnę su baimėmis ir svajonėmis: akmenukai ant bėgių, brolio auklėjimas, MMA karjera, ringo kampe žylantis treneris ir laukianti žvejyba
Sergejus Maslobojevas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Prabundu, atsimerkiu, apsižvalgau ir suprantu, kad kažkas ne taip... Kvėpavimas gilus, akys laksto į šonus. Galvoju, kas čia negerai. Tik po kelių akimirkų suprantu – šią savaitę jau kovojame. Normali paskutinės savaitės būsena“, – nusijuokė kikboksininkas Sergejus Maslobojevas, prisiminęs pirmadienio rytą.
Galbūt, šis pirmadienis bus paskutinis, kuomet S.Maslobojevas (35-5) kalba apie neišpildytą svajonę tapti „Glory“ organizacijos čempionu.
Jau šį šeštadienį ši svajonė gali išsipildyti: Arnheme vyksiančio „Glory: Collision 4“ ringe 35-ų lietuvis dėl čempiono titulo susikaus su Tariku Khbabezu (47-9).
Sergejaus Maslobojevo ir kitas svarbiausias „Glory“ renginio kovas žiūrovai kviečiami stebėti jau šį šeštadienį, spalio 8 d., per naujos kartos televiziją „Go3“ ir „TV3 Sport“ kanalus.
„Keistas tasai pirmadienis... Štai, ir sūnaus trečiasis gimtadienis“, – atsiduso S.Maslobojevas, žvilgtelėjęs į svetainėje dūkstančią trijulę – vyresnėlį Ramirą (8), gimtadienį švenčiantį Raoną (3) ir mažąją Rają (2).
– O žinai apie ką jie svajoja? – paklausiau.
– Raonui rūpi tik Žmogos-voras ir dinozaurai. Dukrytei – lėlės. Ji jau elgiasi su jomis kaip mama. Visos lėlės apkabinamos, visos išbučiuojamos... Mažoji mūsų moteraitė. O Ramiras nori būti geimeriu. Jam dabar svarbiausias yra „Fortnite‘as“.
– O apie ką tu svajojai, kai tau buvo aštuoneri?
– Mes augome kiek kitokiais laikais... Aštuoneri? Buvau antrokas. Gavau pirmą pareiškimą, nes išmušiau berniukui du dantis stovykloje. Tada svajojau, kad tėvai apie tai nesužinotų. Bet, žinoma, jie sužinojo. Pamenu, filmų prisižiūrėjęs keliu berniukui išmušiau du dantis. Svajonės? Rinkoje jau buvo pirmosios žaidimų konsolės. Svajojau. O kai gavau, buvau šustriakas kieme. Buvau labai laimingas, kuomet gavau „Zhyliton“, bet vienas draugas tuoj gavo „Segą“ – mano „Zhyliton‘as“ jau nebuvo lygis. „Sega“ – juk visai kitokia grafika, buvo kažkas „vau“, nors dabar atrodo, kad tas pats šūdas. Bet tais laikais? Vau. Vėliau atsirado „Playstation“. Bet pirmojo aš neturėjau. Vaikščiojome į „kompiuterines“.
– Klaipėdoje buvo „kompiuterinės“?
– Žinoma, visai neseniai savo vlog‘e vedžiau ekskursiją, kurios metu aprodžiau savo vaikystės rajoną – mokyklą, štabus, į kuriuos lįsdavome parūkyti.
– Tai nuo kelių Sergejus Maslobojevas rūkė?
– Maslobojevas dar būdamas snargliumi darželinuku keliaudavo prie geležinkelio visokių nesąmonių daryti – akmenukus ant bėgių dėlioti...
– Mes centus dėdavome.
– Dėdavome viską, bet centų neturėdavome. Tai mes arba tokias nesąmones darydavome, arba „byrikus“ rinkdavome ir bandydavome traukti pirmuosius dūmus. Bet ten papapsėdavome ir tiek. Vėliau, kai mano brolio jau nebebuvo... Aš daug laiko praleisdavau pas bobulę. Netoli gyveno mano antros eilės pusbrolis. Daug vyresnis. Jis mane mokė: „Jei nori išmokti rūkyti, reikia mokėti tinkamai sakyti A-ME-RI-KA. Ten toks įdomus ir keistas metodas. Aš buvau jaunesnis už visus, todėl norėjau išmokti tai, ką darė vyresni. Pamenu, nuo tų cigarečių vemdavome. Bet įsivaizdavau, kad negaliu būti prastesnis už vyresnius – turėjau pritapti. Jei norėjau būti su jais, turėjau daryti tai, ką jie daro.
– Kodėl norėjai būti su jais?
– ... Gal toks noras atsirado po brolio netekties. Jis mane prižiūrėdavo, jis man buvo sektinas pavyzdys. Nors jis man ir p*zdako gerai duodavo. Dažnai verkdavau, bet kai jo netekau... Neliko to, kuris man gali duoti p*zdako, kuris mane gali pastūmėti į priekį. Jis buvo tasai, kuris išrašo tau p*zdaką, tu verki, o jis toliau šaukia: „stokis ir bandyk iš naujo, negali pasiduoti“. Visi mes buvome filmų prisižiūrėję. Jie mums tarsi gyvenimo dokumentika buvo. Kai brolio jau nebuvo, jaučiausi nepilnavertis, jaučiau, kad noriu, jog kažkas iš vyresnių mane prižiūrėtų, pamokytų ar priverstų kažką padaryti. Vyresnio nuomonė visada buvo svaresnė.
– Ar atsirado, kas pakeitė brolį?
– Visada ieškojau vyresnių draugų. Kompanijose visada būdavau jauniausias. Pats norėdavau rodyti iniciatyvą, bet visada bijojau prisiimti atsakomybę. Man būdavo lengviau padaryti tai, ką man sakydavo vyresni. Nors tai būdavo nelabai teisinga, bet bent jau aš nelikdavau kaltas. Taip veikdavo psichologija. Vėliau, kai gyvenime atsirado kovos menai, supratau, kad aš ir pats daug galiu. Suvokiau, kad pats galiu būti lyderis, vedlys, kad pats galiu rodyti kelią. Supratau, kad galiu būti tasai prielipa, kuris iš visų reikalauja maksimumo. Taip ir buvo. Juk ir „Spartoje“ buvo momentas, kuomet manęs visi nemėgo. Kažkam aš atrodydavau pasikėlęs ir pasipūtęs, bet iš tiesų aš tiesiog visus juos spausdavau. Nes mane užknisdavo, kad vienas važinėju į varžybas... Aš norėjau, kad mes visi kartu važinėtume. Norėjau, kad klube būtų daugiau lyderių. Norėjau, kad kiekvieną kartą grįžęs į salę gaučiau daugiau spaudimo. Ne aš norėjau spausti, aš norėjau, kad mane spaustų – tiek dirbant porose, tiek gyvenimo patarimais. Tačiau po varžybų visi atostogaudavo, o aš dirbdavau vienas salėje. Tai užknisdavo. Vėliau išgirdau, kad visi skundžiasi, kad visas dėmesys nukreiptas į mane. O aš galvojau, kad, bli*t, per silpni kiaušai tų, kurie nesugeba pamatyti, kad aš stengiuosi dėl jų pačių. Man atrodė, kad jie to neįvertina. Man nuo vaikystės buvo tai įskiepyta... Brolis buvo iš kitos tėvo santuokos. Kai jis mane p*zdindavo, suprantu, gal jis tai darė su apmaudu, nes jam atrodydavo, kad aš iš jo atėmiau tėtį. Gal todėl jis mane visada spausdavo, bet mokydavo ir globojo.
– Kokiomis akimirkomis dabar prisimeni brolį?
– Būdavo momentų gyvenime, kai grįždavau namo, atsiguldavau į lovą ir užplaukdavo bangos – pradėdavau verkti, kriokti kaip vaikas. Man taip trūkdavo brolio. Viską draskantis skausmas viduje. Nes visada norėdavau turėti užnugarį. Aš pats pavargdavau juo būti... Būdavo akimirkų, kai norėdavau, kad kažkas būtų už manęs, tada suvokdavau, kad mano užnugaris mirė. Bet vėliau gimė svajonė „pagimdyti“ du sūnus, du brolius...
– Kada ši svajonė gimė?
– Norėjau įgyvendinti svajonę, kuri mano gyvenime neišsipildė. Norėjau, kad viskas realizuotųsi per mano vaikus. Du broliai – du kumščiai. Kada atsirado ši svajonė? Aš pats dar buvau vaikas. Septyniolikos-aštuoniolikos metų apie tai jau svajojau. Pamenu, pirmąją savo meilę... Jau tada galvojau apie vaikus. Norėjau sūnaus. Ir su Aira (S.Maslobojevo žmona Airinė), kuomet susitikome po ilgos pertraukos, pirma mano frazė buvo: „Ar pagimdysi man sūnų?“ Ji atsakė „taip“. Lygiai po metų ji man padovanojo nėštumo testą... Du broliai – man visada tai buvo svarbu. Niekada nesuprasdavau, kai kokie nors pažįstami broliai nesutaria. Tai tokie laukiniai santykiai. Niekaip nesuprasdavau, kaip broliai gali nesutarti. Nesuvokdavau, kaip galima apgauti brolį, jo nekęsti. Čia juk, bli*t, brolis.
– O kada atsirado sportinės svajonės?
– Svajonės apie kovinį sportą atsirado, kai supratau, kad tai yra realu, kai supratau, kad nesu tik objektas, kurį nori sunaikinti salėje.
– Kaip tai atrodė? Dabartinė svajonė – „Glory“ čempionas, bet nuo ko viskas prasidėjo. Kokios tada buvo svajonės?
– Kai tik pradėjau lankyti treniruotes, aš nenorėjau būti čempionas. Mano svajonė buvo sudalyvauti Lietuvos čempionate. Tai atrodė p*zdiec. Tais laikais kovinis sportas buvo labai populiarus, čempionatuose kiekvienoje svorio kategorijoje būdavo daug dalyvių. Aš suvokiau, kad čempionatuose susirenka patys stipriausi iš visos šalies. Buvau jaunas ir man pakako to „iš visos Lietuvos“. Juk pats buvau matęs tik Klaipėdą, Skuodą ir Palangą. Lietuva man atrodė labai didžiulė. Todėl sudalyvauti Lietuvos čempionate man atrodė kažkas nerealaus. Net negalvojau apie Lietuvos čempiono titulą.
– Iš kelinto karto juo tapai?
– Man vis nepasisekdavo – užsiraudavau ant „Titano“ ir mane nuteisėjaudavo. Pamenu, visai neseniai buvome sparinguose „Fighter House“ klube. Juose dalyvavo ir buvęs „Titano“ sportininkas, prieš kurį pralaimėjau Ukmergėje vykusiame mano debiutiniame Lietuvos Muay Thai čempionate. Iki šiol puikiai pamenu, antrasis raundas, mes užsispaudėme, jis mane spaudžia į kampą, o aš alkūne į galvą „vienas, du trys“ ir jo kojos sulinko, krito jis ant kelių. Kas turėjo būti? Taip, turėjo būti skaičiuojamas nokdaunas. O Saulius Šeškevičius mane už kupros atgal nušveitė, pakėlė mano priešininką ir pradėjo jam tvarkyti apsaugas, žiūrėti, ar šalmas vietoje. „Eik tu načert“, – tada pagalvojau. Taškais kovą aš pralaimėjau. O jis tapo svorio kategorijos iki 80 kilogramų čempionu. Beje, jis buvo daugkartinis Lietuvos čempionas.
– O patį pirmą kartą atsimeni?
– Mano pirmas pasirodymas buvo pusiau profesionalų ringe ant Platelių ežero kranto – „Tigro akis“. Teko kautis prieš Edvardą Norkeliūną. Ir vėl mane tada užteisėjavo. Ten aš nekovojau, o mušiausi iš charakterio. Pritaškavau ganėtinai neblogai. Po kovos net du ar tris kartus apsivėmiau, nes atidaviau visą save. Bet pergalę 2:1 šventė priešininkas... Nes du iš trijų teisėjai buvo iš „Titano“ (juokiasi). Tačiau čia svarbiausiu momentu tapo Mariaus Misiūno gestas. Po kovos jis atėjo pas mano trenerį, atsiprašė už situaciją ir pasakė, kad esu geras bachūras, toli eisiu. Tai man buvo didžiausia dovana. Šis M.Misiūno gestas tapo didžiausiu paskatinimu. Juk tai pasakė M.Misiūnas, žmogus, kuris augino pačius geriausius. Išgirsti iš Mariaus žodžius, kad galiu toli eiti? Oho. Nuo tos akimirkos man nebuvo svarbūs jokie medaliai ir prizinės vietos, supratau, kad reikia judėti į priekį, kad viskas yra įmanoma. Būtent po šio netiesioginio M.Misiūno paskatinimo aš supratau, kad galiu.
– Ir nepabūgai kelio, kurį gali tekti nueiti?
– Ne, nes net neįsivaizdavau, koks tasai kelias bus. Žinai, kartais pasižiūri motyvacinį video arba filmą ir sakai „Štai, kaip faina, kaip viskas romantiškai gražu“. Atrodo, kad visos problemos filmuose taip fainai išsisprendžia. Kaip smagu, kaip gražu. Bet su realybe tai nieko bendro neturi. Taip, dabar nardant prisiminimuose, aš galiu pasakyti, kad buvo fainai, buvo įdomu, nors nelengva. Bet kuomet tenka gyventi tą gyvenimą, būti tose akimirkose, pfff...
– Bet tu visada norėjau būti profesionalu? Ar buvo etapas, kuomet tekdavo dirbti, jei norėdavau sportuoti ir medžioti savo svajones?
– Šis etapas buvo labai ilgas.
– Kokius darbus esi dirbęs?
– Esu dirbęs naktinio klubo administracijoje... Realiai, apsauginis, tik įformintas kaip administratorius. Norvegijoje pastolius stačiau. Striptizo klube dirbau...
– Apsauginiu?
– Eee... Ant iškvietimo, mergaites vežiodavau privatiems šokiams. Ką dar esu dirbęs... Nepamenu. Tiek daug visko buvo. Na, gal nesvarbu. Bet kai susidėjau su Andriumi Šipaila, pradėjau treniruoti.
– Bet A.Šipaila nebuvo pirmasis, su kuriuo prasidėjai, kai atvažiavai į Vilnių.
– Ne.
– Pirmiausia buvo klubas „Rings“?
– Taip, gal metus pratempiau su jais. Atvirai? Atvažiavau į Vilnių, nes ieškojau, kas patemps mano potencialą. Jaučiau, kad mano potencialas yra kur kas didesnis negu trenerių Klaipėdoje norai ir galimybės. Po metų „Rings“ klube supratau, kad man reikia ieškoti kažko daugiau. Visai netyčia mane gyvenimas suvedė su A.Šipaila. Ieškojau salės, kurioje galėčiau sportuoti, užsukau į „Hektorą“ ir sutikau Andrių. Padarėme porą treniruočių su juo. Man patiko jo požiūris į tai, ką jis daro, patiko, kad jis daug dėmesio kreipia į smulkmenas, kurios kitų trenerių nejaudina. Juk visi žinome, kad būtent nuo smulkmenų prasideda visi dideli dalykai. Viskas. Tuomet tapau KOK čempionu po „aštuntuko“. Paskambinau Andriui: „O ką tu pagalvotum, jei ateičiau pas tave sportuoti?“
– Kelinti metai?
– 2011…
– Aštuntukas, kuriame...
– Kuriame nokautavau Mindaugą Sakalauską. Pirmasis buvo „Dracula“, po to Martynas Knyzelis, finale – Sakalauskas. „Titanas“ nebepadėjo.
– Po šio turnyro darėme pirmąjį mūsų interviu.
– Konstitucijos prospekte, dar fotografavomės kažkokiose griuvėsiuose su tokia maža kuvaldėle.
– Kitokios neturėjau.
– (juokiasi) Bet tada dar labiau pradėjau tikėti, kad viskas yra įmanoma.
– Bet tada tu buvai toks p*zdabolas...
– Gali būti. Kodėl taip sakai?
– Nes tu buvai visiškai išsidraikęs kaip asmenybė. Visko norėjai, atrodo, jokio plano nebuvo. Aš klausiau ir, turbūt, netikėjau. Maniau, kad sėdžiu su...
– Su trumpam laikui įsiplieskusia žvaigžde?
– Taip.
– Mano svajonė buvo kovoti MMA. Todėl negalėjau būti nusiteikęs ryžtingai... Aštuntuke dalyvavau, nes Donatas Simanaitis įkalbėjo. Jis sakė, kad tai bus mano kelias į sėkmę. Bet aš norėjau kautis pagal MMA taisykles. Tai buvo mano svajonė. Bet žinojau, kad MMA – tai Amerika. O į ten man keliai buvo uždaryti. Viskas. Ilgai galvojau, dvejojau, apsisprendžiau, kad nereikia verkti dėl to, kas nesigavo, reikia galvoti, ką galima padaryti dabar. Atspirties tašku tapo kikboksas. Aš nusprendžiau būti visų laikų geriausiu Lietuvos kikboksininku.
– Bijotumei dabar sutikti tą 2011-ųjų save?
– Bli*t, ten buvo geras... „Glory“ iki šiol naudoja vaizdo įrašą iš 2010-ųjų metų, kuomet kovojau prieš Ricardo van den Bosą. Toks aš buvau neprognozuojamas, atrodė, kad vienu mostu sieną nugriauti galėjau. Tikras Kuvalda. Ten nebuvo jokio kovos IQ, ten nebuvo jokios technikos, kovos meno grožio. Ten buvo brutalumas ir gatvės stilius. A.Šipailos esu klausęs, kaip baigtųsi 2011-ųjų Kuvaldos ir dabartinio Maslobojevo kova. Andrius nusijuokė ir pasakė: „Aišku, kad nokautas“. Jis sakė net neabejojantis, kuris kurį. Žinoma, vien brutali jėga negali atnešti pergalės, mąstantis kovotojas yra pranašesnis.
– Nebijotumei prasileisti?
– Žinok, prieš panašų aš dabar kovosiu. Jis eina iš charakterio, stipriai muša, greitai muša tokiais plačiais smūgiais. Tai bus manęs patikrinimas. Jis labai panašus į tą 2011-ųjų Kuvaldą. Faktas, kad kiekviena ataka yra pavojinga. Kiekviena ataka gali būti lemtinga ir paskutinė. Bet čia viskas priklausys, kaip sugebėsiu išlaikyti šaltą protą, kaip apglėbsiu ringą savo užtikrintumu ir vidine jėga, kaip sugebėsiu užsukti priešininko deguonies kraniuką.
– Nebijai, kad svajonė gali pabėgti?
– Faktas, kad bijau. Kiekviena trauma, kiekviena nevykusi treniruotė leidžia apie save žinoti. O jeigu tai pasikartos ringe? Jeigu būtent ten tai atsilieps? Atvirai? Ta baimė priverčia sudeginti daugiau kalorijų per dieną negu treniruotės. Nuolat tuo gyvenu, verdu. Keistas jausmas. Jis verčia nuolat galvoti apie savo gyvenimą.
– Kurie gyvenimo etapai iškyla?
– Klausimas „Ar tau tikrai to reikia?“
– Šis klausimas amžinas.
– Ar tikrai to reikia? Reikia! Pasieksi, o kas tada? Kam tai? Kažkada sakiau, kad mane motyvuoja šeima, vaikai. Dabar aš suprantu, kad vaikams svarbiausia, kad tėtis namuose. Žinai, jiems visiškai poch*i, ar esu čempionas, ar ne, ar esu pirmas numeris reitinge, ar paskutinis. Pamenu, buvo kažkokios varžybos, grįžau namo, paklausiau Ramiro, ar žiūrėjo kovą. „Ne, juk vis vien laimėjai, juk esi Kuvalda“, – pasakė. OK. Ir tada man iškilo klausimas, dėl ko stengiuosi. Bet... Jei tapsiu čempionu, manau, kikbokse būsiu jau viską pasiekęs.
– Tada galėsi pasakyti, kad esi geriausias, ar ir anksčiau drąsiai tai sakydavai?
– Lietuvoje aš nematau konkurencijos. Ir aš niekada neieškojau čia konkurentų, todėl... galiu konkuruoti tik pats su savimi. Ir daug metų jau tai darau. Aš noriu būti geresnis už vakarykštį save. Tegul kas nors bando vytis mane užvakarykštį, ar tą, kuris buvo prieš kelerius metus. Tegul, prašau. Visos galimybės yra, salių durys atidarytos, adresai žinomi, turnyrai atviri. Galima pradėti nuo mėgėjų. Viskas yra įmanoma, dalyvaukite Lietuvos čempionatuose, Baltijos čempionatuose...
– Beje, Lietuvos mėgėjų čempionate su tavimi atsisako kovoti.
– Arba nuvertina save, arba pasveria, kad neverta. Galvoja, kad svajonė to neverta. Jei man prieš gerą dešimtmetį būtų iškritę burtai stoti su geriausiu, sakyčiau „gerai, bli*t, jis žiauriai geras, bli*t, gali būti, kad jis mane užmuš, bet man reikia pasistengti būti jam rakštimi subinėje, ir aš pasistengsiu tai padaryti“. Lygiai tą patį man teko sau pasakyti, kai reikėjo kovoti su Valdu Pocevičiumi (2009). Tai buvo „ketvertuko“ turnyras. V.Pocevičius, žinoma, lyderis. Burtus traukė, pamenu, meldžiausi „Tik ne Pocevičius, tik ne Pocevičius“. Ištraukė – Pocevičius. Ir pasakiau „Gerai“. Nes žinojau, įveiksiu jį, laimėsiu „ketvertuką“. Laimėjau. O dar prieš metus stebėjau kaip žiūrovas V.Pocevičiaus kovas ir galvojau „Eina nach*i, mašina“. Sėdėjau ir galvojau „Bli*t, kaip neapsišikti prieš jį kovojant“. Net dabar kalbant, atrodo, prakaitas pila tik pagalvojus. Kova. Supratau, kad jis smūgiuoja iš visų jėgų, o aš jam tada šypsausi į akis ir galvoju „Tai čia viskas?“ Pradedu jį vanoti ir jis nesupranta, kas vyksta. Buvo žiauriai gerai. Tais laikais Pocevičius buvo kelrodis. O čia, matai, snarglys išėjo ir sutvarkė reikalus. Ach*jiet. Aš pats buvau šoke.
– Esi dar nors kartą dar patyręs tą jausmą – „Žiauriai gerai“?
– Ne, dabar išeinu į ringą ir noriu, kad priešininkas man duotų. Noriu priimti, pamatyti, ką jis sugeba. Norisi pamatyti, koks pavojingas jis yra, ką sugeba. O tada jau pradedi psichologiškai dirbti su savimi, ne su juo: „gerai, šitas stipriai muša, reikia pasisaugoti rankų“. Pradedi strateguoti. Galimas variantas ir tasai pats – „o čia viskas?“. Tada pradedi gintis, žiūri, kada gali pagauti. Matai, kokius muša, ką po ko muša, kaip ranka grįžta, kokiais kampais galima bandyti permušti, o gal reikia iškart eiti ant „zarubos“. A.Šipailai, žinoma, tai kainuoja daug žilų plaukų, bet...
– Tu jau pats žilas.
– Aš pražilęs nuo dvidešimties. Anksčiau nesimatydavo, nes dažnai kirpdavausi. O dabar galiu ir pakentėti. Štai, mėnesį nesikirpau. Ir visi man kartoja, kad žilas. Kodėl niekas nepasako, kad aš apaugęs? Nusikirpsiu ir vėl būsiu kaip dvidešimtmetis.
– Dabar kalbėdamas apie kovą jautiesi gerai?
– Jauduliukas, viduriukus suka. Jaučiuosi toks nesavas, net pats nesuprantu. Atrodo, treniruotė nebuvo sunki, o aš vos gyvas.
– Sensti?
– Negaliu pasakyti. Kai pervargstu, pradedu galvoti apie šitą šūdą. Pradedu galvoti apie visus minusus, juos sureikšminu ir sakau „Vo, turbūt, senstu“. Mušu letenas, visi sako, kad smūgiai stiprūs, o man atrodo, kad nėra jėgos, sprogti nesigauna. Galva dar nesusitvarko. Tada pradedi galvoti, nejaugi tai pabaigos pradžia. Ar senstu? Kai apie tai pagalvoju pervargęs, išsigąstu. Bet tiesiog reikia jau pradėti kitaip dėlioti krūvius. Bet matau, kad ir jaunimas nepaveža. Aš iki trisdešimt viską paveždavau, problemų nebūdavo. O dabar kartu ruošiamės, matau, kad jiems jau prastai. Viskas kažkaip keičiasi.
– Ar jau pagalvoji, kas bus po šeštadienio?
– Manau, išgersiu. Žinau, kad ketvirtadienį važiuosiu į karpininkų varžybas. Ten irgi turbūt išgersiu. Norėsiu truputį skirti laiko sau. Bent jau savaitę. Noriu pailsėti. Toliau? Mes žinome, kad tikras čempionas yra tas, kuris apgina savo titulą. O tada prasideda ir pinigai.
– Bet ir dabar ne už dyką kovoji?
– Jeigu anksčiau gaudavau kažkokią sumą, jei bus pergalė, suma padvigubės. O vėliau dar suma didės.
– Tai tada aišku, kas laukia ateityje? Tuo geruoju variantu.
– Tuo geruoju aišku. Aš norėčiau per metus bent dvi kovas turėti „Glory“ ir vieną arba dvi KOK ringe. Nes vis vien norisi prieš savo publiką pasirodyti.
– Lapkričio 5 diena jau suplanuota KOK turnyrui?
– Du pasiruošimai iš eilės buvo ir iškart KOK? Žiūrėsime, kaip baigsis artėjanti kova.
– Čia pasiteisinimas?
– Ne, tai nepasiteisinimas. Pažiūrėsime, kuo viskas baigsis, ir reikės kelti finansinius klausimus. Tarsimės su D.Simanaičiu. Suprantu, kad jam bus nemalonu, bet turime būti realistai. Aš neprašau fantastinių pinigų, aš neprašau sumos, kokią moka „Glory“. Bet tikiu, kad viskas bus gerai – sutarsime ir pakentėsiu. Juk pats suprantu, kad karjeros metų man jau nedaug ir liko.
– Kiek?
– Penkeri kokie...
– Tai čia sulauksi ir Dominyko Dirksčio savo svorio kategorijoje.
– Jis kovo mėnesį prašė duoti jam metus, dabar vėl kalba apie metus. Praeis dar kažkiek laiko ir vėl jam reikės metų. D.Dirkstys yra vienas tų kovotojų, kurie nuolat ruošiasi būti čempionas, ruošiasi būti geriausias.
– Suprantu, ką nori pasakyti, bet mes prieš tai kalbėjome, kad Lietuvos čempionate su tavimi atsisako kovoti, o čia turime D.Dirkstį, kurio tikslas, pasirodo, esi tu.
– Bli*t, kalba jis. Čia tas pats, jei aš pradėčiau kalbėti, kad mesiu iššūkį Dakare puikiai pasirodžiusiam Arūnui Gelažninkui. Jam pasakysiu, kad kitais metais važiuosiu ir padėsiu jį į vietą.
– Bet čia mes šokame į kardinaliai skirtingas sporto šakas. D.Dirkstys ne iš motociklų sporto ateina.
– Buvau aš prieš trejus metus Klaipėdoje – bumbulas jo šokinėjo, nosytė bėgo, užsidengęs drebėjo ir bijojo.
– Tuomet jam buvo devyniolika.
– Gerai, jam buvo devyniolika. Nuvažiavau po metų. Jam po lengvų sparingų koja sulūžo, o jo draugai prašė švelniau mušti. Vėl praeina metai ir jis visiems šaukia, kad dės mane į vietą. Gal jam kažkas padeda dėlioti visus marketinginius ėjimus, aš nežinau... Įkūrė savo „Jungle King“, pasivadino džiunglių bebru ir stumia savo bebryną. Jis paima visiškai netreniruotus žmones, uždeda jiems kaukę, šauna jiems porą tatuškių ir sodina juos vienu smūgiu per kepenis. Vėliau pakelia rankas ir šaukia, padaro šou, o mažamečiai rėkia, kad Dirkstys ach*jienas. Dabar jis ėjo „va bank“: pasikvietė į narvą kovotoją, kuris bandė būti kovotoju, kuris yra depresijoje, kuris nesportuoja, kuris net neturi, kur sportuoti, nes visi jo atsisakė – Dovydą Rimkų. Žmogų, kuris yra palūžęs psichologiškai. Mačiau kaip jis treniruojasi. P*zda jam. Nulių nulis. Tai dabar D.Dirkstys jį suėdė. Dabar jis nori MMA kovotojo. Aš pamenu, kad D.Dirkstys bandė kovoti normaliuose turnyruose. Išėjo jis į ringą su Raimondu Avlasevičiumi.
– Lygiosios!
– Nors galima būtų abejoti. Bandė R.Avlasevičius jį patrollinti, pakvietė išsiaiškinti viską ringe iki galo. Tyla. Visas burbulas yra gerai, jei jis būtų… Kažkas. Aš bent jau nesišvaistyčiau skambiomis frazėmis „Duokite man metus“. Pas mus į salę irgi buvo atėję panašių, kurie sakė, kad jiems reikia pusmečio. Pasakiau „imk tą pusmetį, bet ir aš nesėdėsiu rankų sudėjęs, ką tada darysi?“ Po kelių mėnesių jų neliko salėje. Šnekėti, kol neatsistoji į poras, yra viena, o kai reikia daryti? Gal tu ir gali pasirodyti neblogai, jei sudaužai kažkokį pilietį, bet kai susitinki su žmogumi, kuris supranta, ką daro, su kovotoju, kuris priverčia tave daryti tai, ką jis nori, kad darytumei, supranti, kad papuolei. Auganti pamaina? Kalbėjo čia ir Dominykas Niūniava, siūlė mesti svorį, kvietė kovoti. Vėliau apsisprendė, kad jis nėra kovotojas. „Rimkenzo“ sakė, kad esame tame pačiame lygyje. Bet jis „sulūžo“, jis šito sporto nenori, nes nesugeba su savimi susitvarkyti. Dabar atsirado dar vienas klounas – D.Dirkstys. Kol jo niekas nepaliečia, kol rimtų iššūkių nepriima, kalbėti apie jį neverta. Jis yra niekas. Jeigu jau daug metų esu vienintelis reitinguojamas lietuvis, dabar esu trečias ir pretendentas į pirmą poziciją, tai jam iki reitingo dar nežinia kiek... Kai jis pradės dalyvauti realiose kovose, kai jas laimės, galėsime pagalvoti. O tai, ką jis dabar šneka, tai yra kvailų žmonių protų tamsinimas, akių dūmimas. Yra sukurta istorija, kaip jaunas žmogus bando tapti čempionu. Puiku ir gražu, bet ne tą b*bį bandai apžioti.
– Keičiame tema: penkeri metai ir svajonė apie MMA?
– Dabar svarbiausia ėjimas –„Glory“ čempiono diržas. O vėliau aš galbūt pabandysiu judinti savo vizos klausimą. Jei vizos negaunu, nematau tikslo apie tai kalbėti.
– Vizos negauni dėl...
– Teistumo. Buvo reikalų, kuomet dar buvau nepilnametis, vėliau – nuotykiai kavinėje. Jaunystėje buvau nedidelis chuliganas, o dėl kavinės... Mane nuteisė, nes atsisakiau mokėti pinigus žmonėms, kurie, kaip sakiau, melavo. Jie mane kaltino tuo, ko aš nedariau. Administratorę aš apipyliau, nes ji mane pažemino prie visų žmonių, o visus kitus aš skyriau ir saugojau, kad niekas nieko nesudaužyti. O likau kalčiausias. Kaip žurnalistai rašė „Maslobojevas su draugais sukėlė riaušes“.
– Jei vizos negausi?
– Tęsiu kikbokso karjerą. Jei gausiu, bandysiu važiuoti į Ameriką treniruotis, pažiūrėti, kaip viskas vyksta, parodyti save.
– Vėl daug baimių?
– Bet gal tai motyvuotų, jei esi „nulinis“, kai tau reikia visko mokintis iš naujo.
– Kaip prisimeni Alexą Pereirą, kuris visai netrukus kovos dėl UFC čempiono diržo?
– Gerai prisimenu.
– Jis nuėjo tą kelią, apie kurį dabar kalbame.
– Tokia ir mintis. Gal reikėtų paklausti, ar jam neskauda dėl 2013-aisiais savo žiūrovų akivaizdoje Brazilijoje pralaimėtos kovos kažkokiam lietuviui. Jo namai, finalas, tiesioginė transliacija, taurė – pas mane ant lentynos.
Naujienų portalo Sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
