Ralio mašinų reinkarnacija

 Automobilių sportas apskritai ir ralis konkrečiai yra bene dosniausias dramatiškais vaizdais renginys, kokį tik galima pamatyti ne per televizorių. Kai milžinišku greičiu vingiuotais žvyrkeliais lekiančio bolido pilotas padaro menkiausią klaidą ar krūvio neatlaiko kokia nors su mašinos valdymu susijusi detalė, kaip taisyklė viskas baigiasi daugybiniais kūlversčiais ir plačiu spinduliu išbarstytomis nuolaužomis. Tačiau ralio automobiliai po tokių nuotykių ne tik nemiršta, bet labai dažnai per neįtikėtinai trumpą laiką sugeba vėl stoti į startą. „Rally Elektrėnai by aromáma“ tokių, tik ką prisikėlusių iš mirusiųjų, mašinų matysime ne vieną ir ne dvi. Štai kodėl tai įmanoma.

Daugiau nei dviejų dešimtmečių nepertraukiamų lenktynių stažą turintis Vytautas Švedas per savo karjerą yra patyręs absoliučiai viską, nuo triumfo aštriausios konkurencijos sąlygomis iki gniuždančių nesėkmių. Vienas šiurpiausiai atrodžiusių jo „stogų“ nutiko 2013-ųjų „Kauno rudens“ ralyje, kai lėkdami bemaž 180 km/val. greičiu šiek tiek užkabino vidinę posūkio dalį: šoktelėjęs į orą automobilis atsistojo ant dviejų kairės pusės ratų, tačiau nuleisti jį žemyn nepakako erdvės. Po to sekė dešimteriopas salto ir tokios kėbulo deformacijos, kad jei viskas būtų nutikę su kasdienėms kelionėms skirta technika, klausimo „ką kviesti: daktarą ar kunigą?“, tikrai nebūtų kilę...

„Stebuklų čia nėra daug. Skirtingai nuo įprastų automobilių, ralio mašinos turi itin tvirtą pagrindinį saugos karkasą: už piloto ir šturmano nugarų bei abiejuose šonuose esančius „X“ formos rėmus. Jie suformuoja tam tikrą saugos celę, kurioje ekipažas išvengia traumų net labai stiprių avarijų metu. Be to, kovinės mašinos kėbulas taip pat specialiai ruošiamas lenktynėms: nušveičiamas iki visiško nuogumo, o atskiri elementai suvirinami vientisa siūle. T. y. jo standumas yra gerokai didesnis“, – pasakoja V. Švedas.

Autosportas | Organizatorių nuotr.

Tituluoto piloto teigimu, į visus svarbiausius klausimus, susijusius su tolesniu sportinio automobilio likimu po rimtų avarijų, atsakoma tam tikruose taškuose matuojant kėbulo deformacijas. Jei fiksuojama bent minimalus nukrypimas nuo pradinės būsenos, nukentėjusios detalės per specialias, gamintojo numatytas, technologines siūles yra išpjaunamos ir įvirinamos naujos, o geometrija atstatoma į idealią būklę.

„Kiekvienos varžybos dirba techniniai komisarai, kurie detaliai apžiūri visas avarijas patyrusias mašinas ir fiksuoja „traumas“. Nustačius, kad pagrindinis saugos karkasas yra pažeistas, sportinio automobilio pasas tiesiog sukarpomas. Tas pats liečia saugos diržus, sėdynes ir net šalmus – kartą atlikę savo gelbėtojišką misiją jie turi būti keičiami“, – detalizuoja V. Švedas.

Ar gali būti sukultas lenktyninis bolidas tapti donoru naujai ralio mašiną? Ralio meistrai tikina, kad pakankamai dažnai po šiurpiai atrodančių incidentų variklis, transmisija ar net pusašiai lieka nepažeisti, todėl gali būti perkelti į kitą kėbulą. Tačiau viskas priklauso ne tik nuo avarijos sunkumo, bet ir nuo to, kokia technika remontuojama.

„Egzistuoja tam tikra takoskyra tarp gamyklinių ir savarankiškai sportui paruoštų automobilių. Pastaruosius du sezonus mes važiuojam R5 klasės mašina, kuri ardoma po kiekvieno „stogo“ ar akistatos su šalikelėje buvusiomis kliūtimis, o visos nukentėjusios detalės keičiamos naujomis. T. y. nepaliekama jokių abejonių, kad kitose lenktynėse automobilis gali turėti silpnų vietų, kad kažkas gali dirbti ne taip, kaip numatyta jį sukūrusių konstruktorių ir inžinierių. Dažnai keičiama tiek daug geležies, kad automobilį iš esmės galima laikyti visiškai nauju. Kad ir kaip keistai skambėtų, būtent taip elgtis apsimoka labiau, nes tada mašina išlaiko visiškai kitą vertę, kai jai ieškomas naujas šeimininkas. Profesionaliai dirbančios komandos visuomet preciziškai tiksliai fiksuoja, kiek greitų kilometrų automobilis yra įveikęs, kas, kada ir kaip buvo remontuojama. Sportuojantys su senesniais, nacionalinių klasių automobiliais, dažnai į viską žiūri šiek tiek paprasčiau ir keičia detales kai jos sulūžta“, – atvirauja jaunosios kartos ralio talentas Vladas Jurkevičius.

Ralio „stogai“ – net pasibaigiantys be sportininkų traumų ir sąlyginai mažomis sąskaitomis už remontą – beveik visuomet turi dar vieną „šalutinį“ efektą: sumažina ekipažo pasitikėjimą savo jėgomis ir atima dalį turėto greičio. Treneris Jonas Dereškevičius vertindamas šiuos dalykus pastebėjo, kad universalių rekomendacijų kaip šią problemą spręsti nėra daug.

Autosportas | Organizatorių nuotr.

„Tai labai individualu, tačiau visais atvejais labai svarbu atidžiai išnagrinėti avariją ir aiškiai įvardyti klaidą. Bet net tai padarius, pilotai į buvusį tempą sugrįžta skirtingai. Esu matęs labai nedaug sportininkų, kurių greičio nepakoreguodavo net sunkios avarijos“, – teigia J. Dereškevičius.

Tai pripažįsta ir V. Švedas. Dešimt kartų Lietuvos ralio čempionatą laimėjęs pilotas tvirtina, kad po kai kurių incidentų tempas smukteli taip, tarsi būtum grįžęs į ankstesnio sezono pradžią, kai akis dar tik bandai pripratinti prie didelio greičio.

„Kadangi taip yra nutikę ne kartą ir ne du, žinau, kad labai svarbu kuo greičiau vėl sėsti prie sportinio automobilio vairo ir išsklaidyti slogias emocijas“, – atvirauja V. Švedas.

Keturis „stogus“ per praėjusį ir šį lenktynių sezoną turėjęs V. Jurkevičius taip pat stengiasi išanalizavus klaidų ar nesėkmių priežastis (tai jis daro drauge su treneriu iš Latvijos Uldžiu Briedžiu), po kiek įmanoma trumpesnės pauzės vėl važiuoti sporiniu režimu.

„Rally Elektrėnai by aromáma“ vyks rugsėjo 9-10 dienomis Trakų ir Elektrėnų apylinkėse.